Ar pamėgsime afrikines sraiges?

Paieškos atvedė pas patyrusį augintoją

Ūkininkės šeima 50-ies hektarų plo­te sėja rapsus, žiemkenčius, vasarojų ir grikius. V. Blažienei ypač patinka auginti grikius, tad jiems žemės negaili. Vienais metais net 28 ha jiems atidavė. „Jei gauni toną iš hektaro – geras der­lius. Ir parduoti nesunku. Perka lietuviai, perka ir lenkai. Tačiau ramybės nedavė aplink sodybą esantis didžiulis žolės plotas. Laikome porelę ponių, vištų pulką, dar porą šunų, katiną, bet tokių plotų jiems nereikia, – juokiasi moteris. – Nusprendę, kad turime dar kažkuo užsiimti, su vyru pradėjome naršyti po internetą. Taip ir aptikome sraiges auginantį šeduviškį Kazimierą Račkauskį.“

Ilgai nelaukdama Vilma susirado jo telefono numerį. Pokalbio būta ilgo, bet paaiškėjo, kad K. Račkauskis visus, norin­čiuosius užsiimti šiuo verslu, ne tik sraigių jaunikliais aprūpina, bet ir pataria, kaip užauginti gerą derlių. Be to, šeduviškis pasirūpina jų supirkimu. Sąlygos žemai­čiams tiko, tad, nieko nelaukę, pradėjo ruoštis priimti naujus gyventojus.

Darbų netrūko. Reikėjo sumeistrauti tris 50 m ilgio, 4 m pločio gardus, juos pripilti juodžemio ir pasėti rapsus – sraigės jų lapais ne tik maitinasi, bet po jais ir slepiasi. Be to, ant gardų dedamos lentos, ant jų beriamas specialiai šiems šliužams gaminamas maistas. Kai įjungiama lais­tymo sistema ir lentos sudrėksta, sraigės žino – laikas užkąsti. O tada ir prasideda jų kelionė... į valgyklą.

Sraigės labai nemėgsta saulės. Visą dieną tūno po lentomis ir lapais, o maiti­nasi tik vėlai vakare arba naktį. Tačiau jei pradeda lyti, o dar, neduok Dieve, žaibuoti, savo prižiūrėtojus šie padarėliai pašokdina iki devinto prakaito. Įsivaizduokite, kas nutinka, kai kelis šimtus tūkstančių sraigių pagauna entuziazmas keliauti ir visos pasileidžia gardų kraštų link. „Gelbsti tik druska, todėl ir skubame gardų kraštus ja ištepti“, – pasakoja Vilma Blažienė.

Neparagavęs nežinosi

Kaip ir visas kitas derlius, taip ir sraigės užauga ir subręsta iki rudens. Rugsėjį jas reikia ne tik surinkti, bet ir surūšiuoti, nuplauti, išdžiovinti specialiuose tinkluose ir stengtis nieku gyvu nepažeisti kriauklės kraštelių. Ispanai, prancūzai, ant kurių stalo šie moliuskai atsiduria, labai išran­kūs, todėl reikalauja aukštos kokybės. Be to, sraigė dar turi būti tinkamo dydžio ir sverti 10 gramų.

Išrūšiavus, nuplovus ir išdžiovinus, sraigės daugiau nebešeriamos – kitaip jos neužmigtų. Po to sveriamos ir sudedamos po tris kilogramus į tinklelius, o šie – į dėžutes. Už pačių tinkamiausių kilogramą augintojai gauna 3, už mažesnių – 2 eu­rus. Pernai ūkininkė surinko trečiąjį savo augintinių derlių. Jų paklausa – didžiulė, bet koją pakišo... pandemija. Iki pat šių metų kovo pradžios visas sraigių derlius tebebuvo Mediškių kaime.

Moteris nerimavo, nes kovo 8-ąją sraiges reikia pažadinti. Ji sakė nė įsivaizduoti nenorinti, kas nutiks, jei iki to laiko jos neiškeliaus pas užsakovus. Tačiau pirmąją kovo savaitę lengviau atsiduso – pagaliau visas derlius išvežtas į Šeduvą, o iš ten ke­liaus toliau. „Šį pavasarį sraigių neauginsiu. Palauksiu, kol viskas grįš į savo vėžes. Jau žadėjau pati ir motinines auginti, ir patalpą joms įrengiau, bet kol kas palauksiu. Kai viskas nurims, vėl galėsiu tuo užsiimti“, – pasakojo Vilma Blažienė.

Daugeliui lietuvių tikriausiai sunku įsivaizduoti save, besimėgaujantį sraigių užkandėle ar kitu patiekalu, pagamintu iš šliaužiojančių gyvūnėlių. O kaip pati ūki­ninkė ir jos šeima – ar valgo savo užaugintą produkciją? Gal turi receptą, kuris sužavėtų ir kitus gurmaniškų patiekalų mėgėjus?

Išgirdusi klausimą, ji nusikvatoja: „Pati tikrai nebandžiau gaminti, bet juk negalima neparagauti to, ką augini. Luokės miestelio centre yra šeimos restoranas „Šatrijos legenda“. Ten galima paragauti ir jūros gėrybių. Todėl pasiteiravau savininkų, ar negalėtų jie ko nors skanaus mums pagaminti iš sraigių? Sutiko. Taigi vieną dieną ten nuvažiavome ir pasivaišinome. Nežinau, su kuo sraiges lygina ispanai ar prancūzai, bet man buvo panašu į vištieną. Daviau sraigių ir vienam pažįstamam iš Eigirdžių. Po to neteko su juo susitikti, tad nežinau, nei ką, nei kaip gamino ir ar buvo skanu...“

Idėjų – pusšimčiui metų

Pasiteiravus, ką šiems metams naujo sugalvos, jei nebeaugins sraigių, Vilma patikino, kad idėjų turi 50-čiai metų į priekį. „Man sekasi, – sakė ji, – ir pirmasis, ir antrasis mano vyrai – tikri idėjų gene­ratoriai. Belieka padėti jas įgyvendinti. Su Alvydu pirmieji Lietuvoje pradėjome gaminti biodyzeliną. Rapsai šalyje dar tik buvo pradėti auginti, kai vyras per televi­ziją pamatė, kas iš jo daroma Brazilijoje.

Jis buvo veterinarijos gydytojas, tačiau ėmėsi šio sumanymo. Pagalbos kreipėsi į Kauno mokslininkus. Jie padėjo – taip ir užsukome verslą. Tačiau naftininkai darė viską, kad tik toks verslas nesiplės­tų. Buvo priimtas nutarimas, jog būtina turėti kuro kolonėlių, o apskaitą padarė tokią keblią, kad teko viską mesti. Tuomet ėmėme spausti aliejų ir pardavinėti gyvu­lių augintojams, kurie jį maišė į pašarus. Po vyro mirties šio verslo atsisakiau. An­trasis vyras Romualdas taip pat kupinas pačių įvairiausių idėjų. Manau, ką nors sugalvosime.“

Vilmai Blažienei ne tik idėjų, bet ir darbų netrūksta. Be to, kad sukasi savo ūkyje, ji dar yra ir Telšių rajono ūkininkų sąjungos valdybos narė. Moteris pasidžiaugė, kad namuose dar tebėra 18-metis sūnus Ugnius, kuris jau nuo trejų metų moka vairuoti traktorių. Vaikinas šiuo metu mokosi Telšių regioniniame profesinio mokymo centre. Vyriausioji dukra Akvilė – socialinė darbuotoja, ji jau aštuonerius metus gyvena Anglijoje. Kita dukra Aistė dirba pardavimų srityje.

Ūkininkė sako, kad jai patinka auginti sraiges. Patinka stebėti, kaip šie gyvū­nėliai prisitaiko prie sąlygų, kurios gal ir nėra joms tinkamiausios. Moteris viliasi, kad koronavirusas atsitrauks, ir jos šeima vėl galės į ūkį parsivežti lietuvio akiai (ir skrandžiui) gal kiek neįprastų įnamių.

Vilmos BLAŽIENĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.