Ar verta investuoti į būstą kaime?

To klausdamas išgirdau dvi priešingas nuomones apie investicijas į nekilnojamąjį turtą kaime. Vienos seniūnijos vadovė nė neabejojo, jog sodybos, namai, kad ir kokie apleisti jie bebūtų, ateityje tik brangs, todėl norinčiųjų investuoti į šį turtą atsiranda ir atsiras. O sodybos pardavėjas, besistengiantis parduoti tėvams priklausiusius trobesius už apgailėtinus 5 tūkst. eurų, mano, jog taip kalbėti gali tik situacijoje nesiorientuojantys žmonės ir kad negyvenamos sodybos kaimuose yra pasmerktos užželti vijokliais.

Kontrastų pasaulis VĮ Registrų centro pateiktoje ataskaitoje apie praėjusių metų gyvenamųjų būstų kainas nurodyta, kad seni namai mažuose miestuose ir kaimuose parduodami vidutiniškai po 250 eurų už kvad­r­atinį ploto metrą ir tas pokytis, palyginti su ankstesniais metais, šoktelėjo 8,8 proc., o per pastaruosius penkerius metus – 14,6 proc. Tiesa, čia pat priduriama, kad tam tikruose segmentuose sandorių per mažai, kad būtų galima atlikti reprezentatyvią analizę. Pagal pateiktus duomenis, maždaug 100 kv. m ploto gyvenamasis būstas kaime turėtų kainuoti bent 25 tūkst. eurų. Pasižvalgius po internete publikuojamus skelbimus matyti, kiek iš tikrųjų už savo parduodamus būstus prašo pirkėjai, bet gauna jie, žinoma, kur kas mažiau. Antai Šilutės r. Katyčių miestelyje už 88 kv. m ploto namą prašoma 12 tūkst. (136 Eur/kv. m), to paties Šilutės r. Bikavėnų kaime už 115 kv. m ploto gyvenamąjį namą, 29 arų sklypą ir ūkinius pastatus – 21 tūkst. (182 Eur/kv. m). O štai Skuodo r. miesteliuose ir kaimuose kainos keleriopai mažesnės. 35 gyventojus turinčiame Augzelių kaime už namą ir ūkinį pastatą prašo 6 tūkst. eurų, o Barstyčių miestelyje namą su 37 arais žemės, garažu ir vasarnamiu atiduoda už 4,5 tūkst. eurų. Vėliau mūsų kalbintas dar vienas sodybos pardavėjas atokiame miestelyje Skuodo rajone tikisi už kvadratinį metrą gyvenamojo ploto gauti... 39 eurus. Galima sakyti, atiduotų veltui. Yra ir įspūdingų skelbimų. Kretingos r. Grūšlaukės kaime už 400 kv. m ploto gyvenamąjį namą su 100 arų žemės sklypu prašo 160 tūkst. eurų, to paties rajono Erlėnų kaime už 85 kv. m namą prašo 54 tūkst. eurų. Tad išvedus aukščiausių ir žemiausių kainų vidurkius, Registrų centro pateikta informacija tikrovę daugmaž ir atitiktų. Kitas klausimas, kiek tų namų kaimuose nuperkama. Redakcija kreipėsi į Lietuvos registrų centro Komunikacijos skyriaus vyresniąją specialistę Gražiną Urbonavičę, prašydama pateikti informacijos, kokią dalį bendrame sandorių sraute užima butų pirkimai-pardavimai kaimo vietovėse. Pasirodo, ne tokią jau ir didelę. Bendroje pernai vykusių namų, butų, sodo namelių, negyvenamų patalpų ir žemės sklypų sandorių statistikoje kaimiškosios vietovės pagal apyvartą sudarė 15,2 proc., tai 192,5 mln. eurų. Kaimiškosiomis vietovėmis Registrų centras laiko ir mažesnius miestus bei kaimus, taigi galima tik įsivaizduoti, kokios apyvartos vyksta bebaigiančiuose išnykti kaimuose, į kuriuose keltis niekas nebenori.

Optimizmu netrykšta ir seniūnijos Ar kada atgis tuštėjantys kaimai ir buvusiose sodybose vėl šurmuliuos gyvenimas, vilčių labai mažai. Mūsų kalbinta Veiviržėnų seniūnė Edita Sluckienė (Klaipėdos r.) mano, kad ateityje žemės lopinėlio su pastatais kaina kaime tik kils, nors dabar tokio turto pardavimo reikalai stringa dažniausiai dėl nesantaikos tarp turtą paveldėjusių palikuonių ir nesutvarkytų sodybų dokumentų. – Mūsų seniūnijoje ne tik negyvenamų sodybų, bet ir kaimų, kuriuose niekas nebegyvena, yra, nors namai tebestovi. Žmonės nugyvena savo gyvenimą, turtą palikdami keliems vaikams, o šie tarp savęs nepasidalija, sodyba užželia ir apgriūna. Jeigu ir atsiranda pirkėjas, dažniausiai susiduriama su teisinėmis problemomis, mat neretai tie gyvenamieji būstai ir žemė po jais neįteisinti, reikia tvarkyti dokumentus, nedažnas pirkėjas tokioms procedūroms ryžtasi. Vis dėlto jei pirkėjas pasiryžta ieškoti archyvuose pažymų, rengti kadastrines bylas, tokią sodybą nuperka. Tikėtis už ją gauti daugiau kaip 5 tūkst. eurų kažin ar verta, pastatai ten nors ir likę, geriausia juos nugriauti, – pasakojo seniūnė. Paklausta, kam pirkėjui tokia sodyba, iki kurios nuo seniūnijos centro dešimt ar net daugiau kilometrų, seniūnė įvardijo dvi priežastis. – Būna, nors ir retai, kad pirkėjas atokią sodybą nusiperka kaip vasarnamį. Yra keletas tokių ir pas mus, paprastai jos stovi nuošaliose vietose, kartais net miške, žiemą prie jų sunku privažiuoti, jos aptvertos tvoromis, todėl pašaliniams į akis tokios sodybos nekrinta. Vasarą šeimininkai atsikrausto čia atostogauti. Kita priežastis – finansinė. Žemė niekada nepigs, todėl tai investavimas į ateitį. Jei žemės daugiau, ją paprastai išnuomoja ūkininkams, apleistų, nedirbamų plotų pas mus beveik nėra, neskaitant tų mažų plotelių aplink baigiančias sugriūti ir vis dar neparduotas sodybas, – pasakojo Veiviržėnų seniūnė E. Sluckienė. Pašnekovė apgailestavo, kad kaimai nyksta ir gyventojų juose mažėja sparčiau, nei galima būtų tikėtis. Pastaraisiais metais žmonių juose kasmet mažėjo po 300–400. Tris su puse tūkstančio gyventojų turinčiai seniūnijai tai skaudūs smūgiai. Kiek daugiau optimizmo išgirdome Mažeikių r. Laižuvos seniūno Algimanto Auškalnio žodžiuose. – Būna, kad negyvenamas namas tuščias pabūna metus ar dvejus, galų gale atsiranda pirkėjas ir nuperka. Visokių gyventojų atsikelia. Žemės ūkiu jie paprastai neužsiima, važinėja dirbti į miestus, kiti vaikus augina, treti iš pašalpų laikosi. O žemės ūkiu verčiasi nuo seno čia gyvenantys žmonės, ūkiai stambėja, jie apsirūpinę technika, todėl darbo rankų daug nereikia, – situaciją apibūdino A. Auškalnis.

Sudilusio skatiko nevertas Gerokai skeptiškiau apie tuštėjantį kaimą ir sodybų likimą kalbėjo vienoje Skuodo r. gyvenvietėje savo tėvų sodybą parduoti bandantis Robertas, kuris už geros būklės dviejų aukštų medinį namą su sklypu prašo viso labo... 5 tūkst. eurų! – Gyvenamųjų namų rinka kaime labai pasyvi. Senimas gyvena su tuo, ką turi, o jaunimas, kuris galėtų būti pirkimo potencia­las, veržiasi į miestus. Kaimuose galėtų atsirasti miestiečių, kurie gal ir neaktyviai čia gyventų, tačiau turėtų sodybą poilsiui, vasarai. Deja, tokiai tendencijai Lietuvoje trukdo neįveikiama priežastis – vagys, plėšikai. Nereikia net žiemai palikti, būna, kad ir vasarą, jei tik sodyba kuriam laikui paliekama be priežiūros, neabejotinai užsuks vagys. Dėl šios priežasties vaikai savo senyvo amžiaus tėvams ieško butų didesniuose miesteliuose, kad tik vieni neliktų kaime, kur juos gali terorizuoti ir vietos girtuoklėliai. Niekas nėra garantuotas, kad kurią dieną neatsitiks kaip Kražiuose. Tai svarios priežastys, kodėl nekilnojamojo turto rinka kaime yra sustojusi, – pasakojo Robertas. Pamėginus argumentuoti, kad nekilnojamojo turto kainos nuolat kyla, todėl investuoti į jį savo kapitalą prasmės yra, Robertas tik pasijuokė iš tokių samprotavimų. – Nemanau, kad taip ir yra. Tapome emocingi, pasiduodame bandos jausmui. Per televiziją kažkas protingu veidu pasakė, kad netrukus nekilnojamasis turtas brangs, ir žmonės tos minties nebepaleidžia. Jei žiūrėsime argumentuotai ir blaiviai, nėra jokios potencijos, kad taip galėtų atsitikti, tai tik purslai ir burbulai. Prisiminkime, kai prasidėjo kalbos apie žemės pardavimą užsieniečiams, visa Lietuva triedė į kelnes, kad negalima to leisti, nes užsieniečiai tuoj pat viską supirks. Kur tie užsieniečiai dabar, kur pirkėjai? Niekam kitam, išskyrus patys sau, mes nereikalingi, – aiškino pašnekovas. Robertas įvardijo aiškią takoskyrą tarp miesto ir kaimo, kuri niekada šių dviejų kaip dangus nuo žemės besiskiriančių kategorijų nesulygins. – Konkrečiai mano atveju namas vertas dėmesio, gerai įrengtas, pirkėjų atsirastų, tačiau įsigyti norės pigiai. Pirkėjas argumentuos, kad kaime gyventi neįmanoma, kad čia pavojinga ir kad niekas daugiau penkių tūkstančių už namą, kad ir koks jis bebūtų, nemokės. O kur nors Klaipėdoje už bet kokią skylę bendrabutyje galima prašyti nesąmoningų pinigų ir aiškinti pirkėjui, kad čia juk jūra ir uostas, brangiai apmokamas darbas! Nors uoste juk ne visa Klaipėda dirba, – padėtį apibendrino Robertas, už 5 tūkst. Eur besistengiantis parduoti tėvams priklausiusį namą kaime.

Amžinas klausimas Kur investuoti, kad neprapultų santaupos, nenuvertėtų turtas – tas klausimas nuolat neduoda ramybės žmonėms, besistengiantiems rasti priimtiniausius sprendimus. Akivaizdu, kad niekada visi laimingi nebus. Jei kažkas džiaugiasi tinkamu laiku pardavęs bebaigiantį nuvertėti turtą, kitas turėtų nagus nusigraužti, prastai investavęs savo kapitalą. Todėl vienareikšmiško patarimo, kaip apsaugoti save nuo nuolat besikeičiančios situacijos, nebuvo ir nebus. Kad ir ką patarinėtų ekonomistai, bankininkai, nekilnojamojo turto ekspertai, kiekvienas žmogus suranda savąją tiesą. O tiesa yra ir tokia, kad centrai klesti, o periferijos merdi. Kaip mums ir sakė kalbintas Robertas, iš pirmo žvilgsnio visiška nesąmonė atrodo, kada kaime gerai įrengtą būstą su patogumais tenka parduoti už skatikus, mat pirkėjas visada atras, kaip sumenkinti vienkiemio privalumus; lygiai tokia pat nesąmonė už skylę kokiame nors bendrabutyje didmiestyje mokėti didžiulius pinigus, mat pardavėjas miestą ir jo galimybes iškels kaip svarbiausius privalumus. Deja, tokia realybė, nuo jos pabėgti nepaprastai sunku, gal net neįmanoma. Matyt, labiausiai atsiperkanti investicija yra į darbą, ką ir daro pažangūs ūkininkai, kaime sukūrę gerovės oazes sau ir savo šeimoms. O kas tingėjo, pasuko kitais keliais, laukė geresnių laikų ar dėl kitų priežasčių negalėjo kaime įleisti šaknų, šiandien liko prie vienintelio jį kamuojančio klausimo – kur dėti bebaigiančią sugriūti sodybą?

Juozas SKRIPKAUSKAS Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.