Ar žinojote, kad puansetija slepia mokslinę paslaptį?

Puošniausioji karpažolė arba puansetija – tropinis augalas, kilęs iš Meksikos ir Centrinės Amerikos. Į JAV atvežta 1825 m. amerikiečio gamtininko Joelio Robertso Poinsetto, kurio garbei augalas pavadintas antruoju vardu – puansetija. Puansetija itin dažnai perkama žiemą, todėl dar vadinama Kalėdų gėle ir yra vienas ryškiausių kalėdinių simbolių. Actekai ją naudodavo puošybai ir gydymui. Šiandien puansetija yra vienas pelningiausių dekoratyvinių augalų.

Gimtinėje puansetija užauga daugiau nei 2–3 metrų aukščio ir primena nedidelį medį.
Tačiau mūsų namuose matome žemaūgę, tankią, gausiai išsišakojusią, iki 40 cm aukščio vazoninę gėlę.

Kas paverčia šį laukinį milžiną dekoratyviu, žemu vazoniniu augalu?

Slaptasis puansetijų „architektas“ yra  fitoplazmos – augalų patogeninės bakterijos.

Fitoplazmos neturi ląstelės sienelės ir negali būti auginamos dirbtinėse terpėse. Joms išgyventi reikalingas šeimininkas augalas arba vabzdys. Jos gali būti perduodamos vegetatyviniu dauginimo (auginiais) būdu, skiepijant, per parazitinį augalą brantą arba per specifinius vabzdžius pernešėjus. Komercinėje gėlininkystėje puansetijos dauginamos vegetatyviniu būdu – auginiais iš motininių augalų. Puansetijose fitoplazmos veikia per specifinius baltymus – efektorius, iš kurių svarbiausias yra SAP11. Šis efektorius veikia augalo transkripcijos veiksnius, reguliuojančius apikalinį dominavimą ir slopinančius šoninių pumpurų augimą. SAP11 juos inaktyvuoja, todėl sutrinka augalo hormonų pusiausvyra: didėja šakojimąsi skatinančių citokininų kiekis ir silpnėja auksinų poveikis. Tai skatina šoninių ūglių formavimąsi, dėl kurio formuojasi žemi, tankūs, gausiai „žydintys“ puansetijų augalai, itin tinkami Kalėdoms.

Gamtos tyrimų centro informacija