Arčiau tėviškės, kur gyvena prisiminimai ir kūryba

Būti arčiau tėviškės

Paklausta, kodėl nori būti arčiau tėviškės, A. Tamaševičienė atsako: „Matote, taip gyvenime turbūt yra, kad tėviškė pirmiausia yra tai, ką tu pažįsti. Kai pradedi suvokti, kas esi, kur esi – ten tėtis, ten mama, ten visi artimieji, ir ten jautiesi saugus. Nemaža gyvenimo dalis praleista tėviškėje, kur platūs miškai, didelės erdvės, buvę durpynai. Tie miškai dvelkia šiluma, švelnumu ir gerumu. Išmoksti gyventi gamtoje, pajunti, ką reiškia medžiai, uogos, grybai, visi gamtos malonumai ir džiaugsmai. Ir pagalvoju, kad daugiausia prisiminimų yra iš tėviškės, iš tų laikų, anų dienų. Žinoma, jau daug kas praeityje, bet man daug kas įstrigę. Man tėviškė – pati brangiausia. Aš nerandu gražesnės vietos už savo gimtinę“, – priduria „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė, gimusi Krušinskų kaime, tuometinėje Zapyškio parapijoje (Kauno r.).

Anelė pasakoja, kad Kazlų Rūdos apylinkėse yra daug išnykusių kaimų, kurie pašnekovei reiškė labai daug, nes ten gyveno bendrystė. Nedideli kaimeliai tarp miškų buvo glaudžiai susiję – visi vieni kitus pažinojo. Bendrystę stiprino mišios bažnyčioje, gegužinės pamaldos, mokykla, nors ji ir nebuvo arti, vaikystė, jaunystė, saviveikla ir įvairūs renginiai.

Šiandien kai kurios sodybos dar gyvos, kitose – niekas nebegyvena, o į kai kurias grįžtama tik vasaromis. Tačiau į kaimus keliasi nauji žmonės, kurie irgi džiaugiasi gamta.

Kūryba – tai išgyvenimai

„Kuo toliau, tuo labiau atsigręžiu į tėviškę. Kai rašai, viskas stoja prieš akis – visi vaizdai, prisiminimai. Viską turi perleisti per save. Rašyti nėra mano nuopelnas – man taip duota. Mano kūryba – tai mano išgyvenimai. Gal man taip duota – pajusti, išgyventi, kitiems to gal nereikia. Aš rašau tai, ką jaučiu. Jei nejausčiau – nerašyčiau“, – teigia ŪP pašnekovė.

Pirmąją knygą „Gyvenimo spalvos“ ji išleido prieš dešimt metų. Žmonės, skaitę jos eiles, skatino išleisti ir antrąją. Moteris prisimena, kad mama mėgo eiles ir dainas, todėl kūryba ją lydėjo nuo vaikystės.

Anelės poezijos knygose daug dedikacijų – ir Kėdainiams, Dotnuvai, o ypač gimtajam kraštui. Pavardės ir kaimai tarsi savaime suaugę su poezija ir pačia Anele – Bartkai, Kriaučeliūnai, Krušinskai, Lencevičiai, Miseckai, Macijauskai, Nėniai, Komliai, Kazlai, Brunzai, Kubeliai, Žemaičiai ir kiti. Pasidomėjus, kaip buvimas tėviškėje įkvepia kūrybai, ji prisipažįsta, kad dabar viskas sugula į eiles. Prisiminimai gyvi, lyg viskas būtų vakar. Taip gyvos išlieka išnykusių ir esamų kaimų istorijos. „Gimtinės trauka išlieka – vis traukia sugrįžti, nors seniai iš ten išėjome“, – pastebi ji.

Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje pristatydama poezijos knygą ,,Arčiau tėviškės“, juokaudama ją vadina „mišraine“, kurioje yra eilių, skirtų tėviškei, išnykusiems kaimams, mamai, tėčiui, išėjusiam vyrui, draugams, kaimynams, pavasariui, rudeniui, įvairiems išgyvenimams. Žodžiu – apie gyvenimą, apie tai, kas brangu.

Svarbiausia – ryšys su žmonėmis

Pasak Anelės, nors kaimai buvo išsimėtę tarp miškų – Naudžiai, Agurkiškiai, Kubiliai, Macijauskai, Krušinskai, jų gyventojai vieni kitiems padėdavo, gyveno bendru ritmu – talkos, pabaigtuvės, rugiapjūtės, bulviakasiai, šienapjūtės. ,,Buvo basakojė vaikystė – lakstydavome basi, maudydavomės ežeriukuose, aplinkui durpynai. Mėlynės, avietės, spanguolės, žemuogės, bruknės – visko pilna. Viržynai žydi, medumi kvepia. Per dieną ir po 10 litrų uogų pririnkdavome.

O kaime pats jaunimas kurdavo, patys vaidindavo, patys dainuodavo. Mes buvome labai artimi, tarsi giminės. Nei vienas iš mūsų kaimo jaunimo tarpusavyje nesusituokėme – buvome per daug artimi“, – mintimis sugrįžta į jaunystės dienas.

Neieškojo patogumų

„Mano eilėraščiuose žodžiai tie patys, kaip ir mūsų kalboje. Galima pasakyti trumpai, bet man taip neišeina – turiu išsakyti viską iki galo. Mano eilėraščio posmų ne vienas ir ne du“, – pasakoja ŪP pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad visais laikais žmonėms buvo nelengva, tačiau svarbu mokėti džiaugtis gyvenimu. Ji ir džiaugėsi, nes kūryba visada buvo šalia. ,,Kartais atrodo, kad galva sprogsta nuo minčių – tada jas išlieju ant popieriaus“, – prisipažįsta ji. A. Tamaševičienė nuo jaunystės dienų dirbo sunkiai – net po tris darbus, dirbo durpyne, vėliau buvo statybininkė. „Iki šiol moku visus žemės ūkio darbus. Duok arklį – suarsiu, su dalgiu nušienausiu, viską padarysiu“, – teigia gyvenimo užgrūdinta moteris.

Taip susiklostė, kad A. Tamaševičienė iš Kėdainių gyventi persikėlė į Josvainius, nes patogus gyvenimas daugiabutyje buvo ne jai. „Vienam reikia rūmų, kitam – turto, žemių, o man pakanka mažo medinuko. Mano siela neieško patogumų“, – atvirauja ji.

Kaimynų susitikimai

A. Tamaševičienė pasakoja, kad kasmet organizuojami buvusių kaimo gyventojų susitikimai. „Susitikti visiems nėra tik mano iniciatyva – susitariame visi, kada renkamės, tik dėl konkrečios datos kartais pasiginčijame. Jau beveik 20 metų rengiame tokius susitikimus. Ir taip kasmet. Su vėliavomis, su žygiais, su ekskursijomis po išnykusius kaimus – jų atminimui pastatyti koplytstulpiai. Šalia jų padedame gėlių.

Mano tėviškėje viename kaime yra stendas su eilėmis apie visus kaimynus, knygoje jie taip pat aprašyti. Skaitau aš eiles, būnu apjuosta tautine juosta. Į susitikimus suvažiuojame kas tik galime – atsivežame, ką turime, stalai būna nukrauti. Atvažiuodavo mums padainuoti artistai ir iš Kauno muzikinio teatro, su savo muzikiniais instrumentais. Iš mūsų nieko neprašydavo, tik prašydavo priimti, sakydavo, kad jiems to labai reikia. Anksčiau susirinkdavo po 100 ar 120 žmonių, o pernai susirinko apie 60. Žmonių, kurie susirenka iš tų vietų, deja, vis mažėja. Tačiau suvažiuoja ir buvusių gyventojų vaikai, anūkai. Būna ir pašalinių – jie ne iš mūsų kaimo, bet jiems labai smagu pabūti kartu. Viskas vyksta lauke – jei lyja, lendame į klojimą ar klėtį. Anksčiau statydavome dideles palapines, jose tilpdavo daug žmonių. Aplink – bitės, aviliai, žydi liepos, ošia miškas, kvepia viržiai.

Pavasarį susiskambinę važiuojame rinkti bobausių, paklaidžiojame po miškus, vaikštome atsisagstę paltus – taip gera. Mišką pažįstame, žinome visus kelius ir takelius. Apsilankome ten, kur likusios buvusių namų vietos, padainuojame. Gyvenimas labai gražus – tik reikia mokėti juo džiaugtis. Deja, ne visada mokame“ – širdžiai mielomis tradicijomis dalijasi ŪP pašnekovė.

Prisiminimai iš kaimo

Prisiminimais apie savo kaimą autorė dalijasi ir knygos ,,Arčiau tėviškės“ įžangoje: „Einu per savo kaimą palengva, pasidairydama. Matau, kaip pasikeitė kaimo sodybos, daugelio jau išvis nebeliko nei ženklo. Likusiose senose sodybose šiandieną jau įsikūrę nauji gyventojai stengiasi atnaujinti trobesius, gražina aplinką. Daug kas kitaip, bet mano atmintyje išlikęs senasis kaimas su visais jo gyventojais. Ausyse girdžiu jų balsus, matau jų veidus, eiseną, net ir kalbos manierą. Prieš akis išnyra daug gražių ir linksmų, o kartais juokingų vaizdelių iš vaikystės ir jaunystės metų.

Rodos dar taip neseniai: laukiam pargenant karvių bandą ant Brunzos kalniuko, mes, vaikai, mėtom kamuolį. Netoliese, ant seno karučio, sėdi senasis Brunza ir rūko savo medinę riestą pypkę. Netikėtai nuo kažkieno rankos atšokęs kamuolys pataiko tiesiai į pypkę ir ji, pasišokinėdama, nulekia net kelis metrus į šoną. Visiems juoko iki soties. Gerai, kad senolis nesupyko ir mūsų nebarė.“

Autorės nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja