Arti ar nearti – kas sustabdytų šalyje šliaužiančią invaziją?

Be visų bėdų žemdirbius, sodininkus ir daržininkus užklupo dar viena – neregėtas ėdrių ir labai sparčiai besiveisiančių šliužų antplūdis. Prieš juos nublanksta netgi bulves niokojantys kolorado vabalai. Tradiciniu būdu laukus dirbantys  žemdirbiai jau ėmė šnairuoti į neariamąją žemdirbystę pasukusius ūkininkus. Ar neatsitiks taip, kad neardami viršutinio dirvožemio sluoksnio,  jie sudarys  sąlygas dar sparčiau daugintis šiems derlių ryjantiems, daug nuostolių pridarantiems  invaziniams šliužams?

Klausimas – be atsakymo

Tikrasis šių galvosūkiu žemdirbiams tapusių šliužų pavadinimas – luzitaninis arionas.

Manoma, kad jie kilo iš Ispanijos ir Portugalijos srities Luzitanijos. Iki šiol nėra visiškai aišku, iš kur tiksliai jis paplito Šiaurės ir Rytų Europoje. Galbūt jie  galėjo patekti iš Lenkijos su daržovėmis ar iš Vokietijos su sodinukais, iš Olandijos su gėlėmis.

Šiaurės Europoje, kaip ir pas mus, iki šiol gyveno didieji arionai (visiškai juodi šliužai). Daugelyje vietų juos pakeitė rudieji arionai. Dabar jau trečioji banga – atkeliavo šie invaziniai šliužai. Pastarieji turi daug didesnę, net nelygintiną su minėtais šliužais, išgyvenimo potenciją. Jie lengvai prisitaiko, o kur paplinta, jų konkurentų biologinė įvairovė sumažėja.

Šie šliužai minta beveik viskuo – graužia pupeles, salotas, špinatus, bulvių gumbus, morkas, burokėlius, sunaikina braškių derlių, o kai įsimeta į kopūstų ar salotų lysvę, iš sultingų lapų lieka tik gyslos.

Ką daryti, kaip apsisaugoti nuo šios, vis intensyvėjančios šliužų invazijos? Gal geriau grįžti prie tradicinio dirvos dirbimo plūgu negu neariamąja žemdirbyste ir  tiesiogine sėja plėtoti kenkėjišką šliužininkystę?

Prisitaiko prie aplinkos

Agronomas fitopatologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) vyriausiasis mokslo darbuotojas Zenonas Dabkevičius sako nenorįs būti kategoriškas – pirmiausia reikia stebėti situaciją. Tie šliužai, pasak jo,  daugiau yra žalingi rapsams, daržovėms soduose, daržuose. Lauko augaluose, pievose, jie kol kas mažiau išplitę.

„Suprantama, jeigu žemė dirbama, ariant tų šliužų kiaušinėliai gali būti užversti žeme. Jie ten  žus arba nežus, – svarsto mokslininkas. – Kategoriškai nenorėčiau sakyti, ar taip bus plėtojama šliužininkystė, ar ne. Manau, kad žemės neariant, jeigu ne vieni, tai kiti kenkėjai prisitaikys prie tokios aplinkos. Reikia stebėti situaciją, žinau, kad Lietuvos žemės ūkio konsultacijos tarnyba atlieka šį darbą.“

Peržiemoja lengviau

Šliužus, pasak Z. Dabkevičius, stebi ir LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkai. Gamtos tyrimų centre dirba vienas doktorantas, kuris tyrinėja tik šliužus. Jis yra specialiai paskyręs savo darbą šių šliužų tyrimams.

„Įtariu, kad neariant dirvos šliužams būtų saugiau peržiemoti ir toliau veistis, bet dabar reikia daugiau stebėjimų, kad galėtume padaryti tikslesnes išvadas, – sako mokslo darbuotojas. – Lietuvoje šie invaziniai šliužai tebėra naujas dalykas, dar nelabai žinome jų biologijos. Visi daržininkai kalba, kad šliužai jau yra didelė problema prie Klaipėdos ir kitur, nors savo darželyje Dotnuvoje dar nė karto jų nemačiau. Bet tikėtina, kad jie ateis ir čia.“

Problema sprendžiama?

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkė, Lietuvos neariamosios tausojamosios žemdirbystės asociacijos tarybos narė Danutė Karalevičienė  taip pat sako negalinti dabar  tiksliai pasakyti, ar dirbant žemę neariamuoju būdu invaziniai šliužai plistų dar sparčiau. Tačiau ji pripažįsta, kad toks žemės dirbimas tikrai daugina piktžoles. Patys neariamosios žemdirbystės šalininkai sako, kad nėra lengva nuo jų apsiginti.

„Jeigu naudosiu įvairius pesticidus, apsiginsiu nuo graužikų. Bet ką mes laimime tokiu atveju – padvigubiname dozę chemikalų, kurie kainuoja nemažus pinigus? Dabar ir žemės ūkio ministras aiškina, kad Mokslo taryboje prie ŽŪM jau sprendžiama šliužų problema. Įdomu, ar jie nors kartą nagrinėjo atvejį atsisakyti tiesioginės sėjos, kad būtų sunaikinti šliužai?“,– retoriškai klausia tarybos pirmininkė.

Nežino, ką daryti

Pasak  D. Karalevičienės, šliužų tikrai padaugėjo – jų jau pilna kiemuose, ko anksčiau nebuvo. „Galbūt kartu su jais plinta ir visokios augalų ligos, ūkininkai kenčia, ir ne tik jie, – svarsto ūkininkė.– Jau pastebime, kad sodų bendrijos, paprasti kaimo gyventojai nebežino, ką daryti. O kaip su jais kovoti, arti dirvą ar nearti? Būtų geras klausimas ir ministrui, ir mokslininkams – ar jie atliko kokius nors stebėjimus?

Galiu teigti, kad neariant šliužai išlieka, o jie man atsakys, jog reikia purkšti ir tie gyviai bus sunaikinti. Įdirbant žemę įprastu būdu sunaudojama daug mažiau chemijos nei neariamosios žemdirbystės būdu. Manau, kad tik lengvose dirvose ta neariamoji žemdirbystė yra geras variantas. Tačiau kai pamatysime, kad ateina tokie invaziniai šliužai, bijosime įžengti į savo daržą, nes ten viskas bus suniokota. Kai kolorado vabalai užpuola, bulvių derliaus nebelieka per tris dienas. O šliužai visiems daržininkams ir uogininkams gali tapti dar didesne problema. Mokslo žmonės turėtų metus laiko keliose vietose atidžiai stebėti tuos šliužus, nes kiekvienas rajonas turi savo specifinį dirvožemį ir kenkėjus. Reikėtų daryti tyrimus, bandymus ir viskas būtų aiškiau.“

Reikia turėti pasirinkimą

Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimondas Jovarauskas mano, kad ūkininkai turėtų turėti pasirinkimą, nes pasilikti tik prie neariamosios žemdirbystės nėra labai jau geras variantas.

„Aš nesu tiesioginės sėjos šalininkas, mano ūkyje dirbama su skutikliu, kuris žemę išjudina iki 15–17 cm gylio. Šliužų dar nesame matę. O jeigu matysime, kad yra kas nors negerai, tai ir arsi-me – plūgą turime.

Negalima sakyti, kad tik neariamosios žemdirbystės tiesioginė sėja mus išgelbės nuo didelių sąnaudų. Dabar visi tik šaukia, kad arti negalima, jog reikia kuo mažiau žemę krutinti. Dėl tos tiesioginės sėjos ir iškils ta prob­lema, atsiras ne tik šliužų, bet ir kitų kenkėjų.“

Būtina valstybės politika

„Žemdirbiai dabar svarsto ir vienaip, ir kitaip, o šliužai plinta vis labiau. Kai kurie žmonės keliasi vos auštant ir juos renka iš savo sklypelių, stikliniais ir net kibirais ant jų pildami druską. Šiek tiek jų apmažėja, tačiau trumpam, išlenda vis naujų ir naujų. Tai tarsi Sizifo, kuris rideno akmenį į kalną, darbas“, – nelinksmai situaciją piešia buvęs Žemės ūkio akademijos Mokomojo ūkio sodo sodininkas Algimantas Kažys.

Jo nuomone, nieko gero nebus, jei kovai su šia šliaužiančia invazija nebus pasitelkta valstybės politika, nebus imtasi kokių nors konkrečių priemonių. „Prisimenate, kaip buvo su Sosnovskio barščiais.– sako A. Kažys. – Jie augo visose pakelėse, kol neįsitraukė valstybė. Ir  dabar jų dar apstu, bet bent jau pakelėse, viešosiose žmonių lankomose vietose akių nebado. Manau, kad tam tikros valstybės politikos prireiks ir kovojant su invaziniais šliužais. Kitaip kaime greitai nepaeisime jų neužmynę, nekalbant jau apie sunaikintus daržus.“

Susijusios temos - skaitykite: šliužai, luzitaniniai arionai, invaziniai šliužai, moliuskocidai