Žebelių šeima laiko būrį žemaitukų veislės arklių, pulką avių, žąsų, vištų, sodybą puošia gėlynais, kuriais rūpinasi pats ūkio šeimininkas. Ateityje Žebeliai ketina savo išskirtiniame ūkyje apsigyventi galbūt pačių rankomis pastatytame kanapiniame name. Kaip tik šią žiemą apdorotomis kanapėmis jau apšildė vasarnamio sienas.
„Auginu ir žemaitukų veislės arkliukus, ir avikes, ir pluoštines kanapes“, – „Ūkininko patarėjui“ vardijo unikalaus ūkio, prieš dešimtmetį įsikūrusio Pagramančio regioninio parko teritorijoje, Jūros ir Šunijos upių santakoje, šeimininkas G. Žebelys.
Tauragiškis teigė, kad į kaimą, į gamtą jį jau seniai traukė. Iš esmės, pasak ūkininko, mes visi esame biodinamininkai, tik gyvenimo būdas, veikiamas įvairių veiksnių, iškreipė supratimą. Todėl jau 2013 m. G. Žebelys buvo nusprendęs kur nors kaime auginti avis. Taip ir įsikūrė Pagramančio regioninio parko teritorijoje su įsigytomis Ile de France ir merinosų veislės avytėmis. Bet, būdamas miestietis, ūkininkavimo praktikos turėjęs tik iš apsilankymo pas gyvulius laikiusią tetą, su avimis G. Žebelys nesusitvarkė. Labai greitai jų priviso daugiau negu šimtas, pradėjo lakstyti po visą kaimą, trypti ir ėsti kaimynų gėles. Šeimininkas griebėsi už galvos, pats savęs klausdamas – kur papuolęs.
Skubiai avių būrį sumažinęs iki dviejų dešimčių, kad, jo teigimu, gyvuliai pievas nugraužtų, ūkininkas pradėjo svarstyti apie tai, kuo dar būtų galima užsiimti. Taip jau sutapo, kad 2015 m. buvo legalizuotas pluoštinių kanapių auginimas. Radęs spaudoje skelbimą, nuvyko į būsimiems pluoštinių kanapių augintojams skirtus kursus. Ten susipažino su įdomiais žmonėmis. Pradėjo ir pats auginti pluoštines kanapes, jas perdirbti.
D. ir G. Žebeliai pirmieji Lietuvoje sertifikavo keturių rūšių ekologišką pluoštinių kanapių arbatą iš žiedų ir lapelių. Iš viso šalyje yra tik du tokios ekologiškos sertifikuotos arbatos augintojai-gamintojai.
„Su savo ūkyje užaugintų ir perdirbtų kanapių produkcija važinėjame po natūralių ir ekologiškų produktų parodas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, dalyvaujame kanapių augintojų parodose ir renginiuose, tokiuose kaip „Cananbis Hub.LT“. Neseniai lankiausi pasaulinėje ekologiškų maisto produktų parodoje „Biofach“ Vokietijoje, Niurnberge. Esu Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių bei Lietuvos ekologinių ūkių asociacijų, Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika LT“ narys“, – dėstė ŪP pašnekovas.
Žebelių ekologinių kanapių arbata apkeliavo, galima sakyti, visą pasaulį. Šeimininkai stengiasi, kad ir lietuviai suprastų jos naudą. Dabar, pasak G. Žebelio, dar būna, jog kai kurie žmonės, išgirdę vien žodį „kanapė“, mano, kad perkūnas į galvą trenkė, nors domėjimasis kanapėmis, jų nauda ir auga. „Prieš dešimtmetį, kai kalbėdavau apie kanapių naudą, iš viso nuo manęs į kitą kelio pusę žmonės bėgdavo. Pamirštama, kad pluoštines kanapes augino mūsų tėvai, seneliai ir dar senesnės kartos. Virves vydavo, aliejų spausdavo, kanapinę druską, įvairius patiekalus su kanapėmis gamindavo“, – vaizdingai kalbėjo kanapių augintojas.
Žebelių ūkyje – ir keli žemaitukų veislės arkliai. Šeimininkai norėtų, kad arkliukų būtų bent 6 ar 7, kad galėtų ir patys džiaugtis, ir atvykusius į ūkį žmones pradžiuginti, leisti jiems pajodinėti.
Anksčiau G. Žebelys yra auginęs po 6–7 ha kanapių. Dabar dėl sėjomainos sėja apie 2 ha. Ūkininkas pasakojo, kad nuo ekologinio ūkio pereina prie biodinaminio. Pernai ūkyje jau lankėsi komisija iš Šveicarijos, kuri ir vertino, kaip sekasi pereinamuoju laikotarpiu tvarkytis.
„Pagal biodinaminiam ūkiui taikomą sėjomainą, bus auginami pelynai, varnalėšos, dilgėlės ir kanapės. Tas pats augalas į savo ankstesnę augimo vietą turi sugrįžti kas ketvirti metai. Iš savo laikomų gyvulių mėšlo gauname organinių trąšų. Biodinaminio ūkio esmė – ką paimame iš žemės, tą jai ir turime sugrąžinti. Biodinamika – aukščiausia ekologijos rūšis, žmogaus darna su gamta“, – pažymėjo redakcijos pašnekovas.
Sertifikuotą kanapių sėklą ūkininkas perka. Kanapių žiedai ir lapai, augantys prie žiedų, skinami ne kombainais, o rankomis, pasikvietus į talką ne vieną pagalbininką. Žiedai ir lapai labai ilgai žemoje temperatūroje džiovinami, kad nedingtų jų vertingosios savybės.
Žebeliai naujam gyvenimui ir paskirčiai prikėlė beveik į žemę sulindusį tvartą, pasistatė vasarinę virtuvėlę. Nemažų investicijų pareikalavo medinės daržinės-džiovyklos statyba ir įrengimas. Nedidelėje patalpoje – fasavimo cechas, sandėlis, kondicionieriai.
„Ateityje labai norėtųsi savo ūkyje pasistatyti ir gyvenamąjį namą, kad visą laiką būtume kartu ne tik su savo gyvuliais ir paukščiais, bet ir su keturiais katinais bei dviem šunimis. Vieta ten – pasakiška. Gal nedidelį namuką pavyktų pasistatyti iš kanapių spalių ir kitų gamtinių medžiagų. Kol kas gyvename nuo ūkio 10 km nutolusioje Tauragėje, daugiabutyje. O aš senatvėje, kuri kada nors vis vien ateis, nors dabar apie tai dar negalvoju, norėčiau išeiti pailsėti ne į balkoną, bet gamtoje su šuniuku pasivaikščioti ar po medžiu prisėsti. Tikiuosi, kad tuomet, kai pastatysiu namą, žmona, kuri vis dar yra labiau miestietė, taip pat norės gyventi kaime“, – romantiškai svajojo G. Žebelys.
Daivos ir Gintauto ŽEBELIŲ nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.