Ateitis tvariam ir konkurencingam žemės ūkiui

Tiesioginės išmokos šiame kontekste veikia kaip ekonominis stabilizavimo mechanizmas, amortizuojantis rinkos svyravimus, kainų kritimą ar nepalankias klimato sąlygas. Investicinė parama sudaro prielaidas technologiniam atsinaujinimui, inovacijų diegimui ir produktyvumo didinimui, tai yra būtina sąlyga siekiant išlaikyti konkurencingumą globalizuotoje rinkoje ir užtikrinti stabilų bei kokybišką maisto produktų tiekimą vartotojams už prieinamą kainą.

Nepaisant to, dalis žemdirbių kritiškai vertina vis stiprėjančią paramos sąsają su aplinkosaugos ir tausios gamybos reikalavimais. Vis dėlto Europos Sąjungos (ES) bendroji žemės ūkio politika orientuojasi ne tik į ekonominį efektyvumą, bet ir į socialinius bei aplinkosauginius tikslus – smulkiųjų ir vidutinių ūkių išlaikymą, kaimo teritorijų gyvybingumo palaikymą bei regioninės atskirties mažinimą.

Šiuo metu sektorius susiduria su didėjančiomis gamybos sąnaudomis, žmogiškųjų išteklių trūkumu ir mažėjančiomis produkcijos supirkimo kainomis. Atsižvelgiant į šiuos iššūkius, viešojoje erdvėje vis dažniau keliami siūlymai reguliuoti kainas ar administracinėmis priemonėmis perskirstyti pajamas tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų. Tačiau ekonomikos teorija ir praktika rodo, kad tiesioginis kainų reguliavimas gali sukelti rinkos iškraipymus, mažinti investicijas ir skatinti pasiūlos trūkumą. Ypač atviroje ES rinkoje nacionalinis kainų reguliavimas galėtų lemti prekybos srautų persiorientavimą ir konkurencinių pozicijų silpnėjimą.

Alternatyvus požiūris grindžiamas rinkos mechanizmų stiprinimu ir vertės grandinės skaidrumo didinimu. Sąžiningų prekybos praktikų užtikrinimas, konkurencijos stiprinimas perdirbimo ir mažmeninės prekybos sektoriuose ir kooperacijos plėtra galėtų padėti subalansuoti pajamų pasiskirstymą be griežto administracinio įsikišimo.

Kooperacija laikytina viena svarbiausių priemonių ūkininkų derybinei galiai stiprinti. Kolektyvinės investicijos į perdirbimą, logistiką ir rinkodarą leidžia didinti pridėtinę vertę ir trumpinti tiekimo grandinę. Be to, aukštesnės pridėtinės vertės produktų kūrimas, vietinis perdirbimas ir nišinė gamyba sudaro galimybes didinti pelningumą ir mažinti priklausomybę nuo žaliavų rinkos svyravimų.

Svarbiu aspektu išlieka ir rizikų valdymo instrumentų plėtra. Pasėlių draudimo sistemos, pajamų stabilizavimo fondai ir ilgalaikės tiekimo sutartys gali veikti kaip efektyvesnės alternatyvos administraciniam kainų reguliavimui. Tokios priemonės leidžia išlaikyti rinkos principus ir kartu didinti sektoriaus atsparumą.

Kaimo gyvybingumo užtikrinimas reikalauja platesnio požiūrio nei vien tik žemės ūkio rėmimas. Ekonominės veiklos diversifikavimas, vietos verslų skatinimas, infrastruktūros plėtra ir socialinių paslaugų prieinamumas sudaro prielaidas ilgalaikei regionų plėtrai. Tvaraus žemės ūkio modelis turėtų derinti ekonominį efektyvumą, socialinį stabilumą ir aplinkosauginę atsakomybę.

Taip pat labai svarbu, kad ūkiai gebėtų taikyti naujas žemės dirbimo, produkcijos gamybos technologijas, inovatyvius verslo valdymo modelius, grįstus IT, skaitmenizavimo, dirbtinio intelekto technologijomis, gebėtų jas tikslingai taikyti pagal ūkių sąlygas. Dar vienas aspektas – atliekų mažinimas, jų panaudojimas maistui ir pašarams, kitiems produktams gaminti. Tai padės taupyti kaštus.

Besikeičiančioje verslo aplinkoje keičiasi ir verslo modeliai.

Naujų verslo modelių, inovatyvių technologijų diegimas žemės ūkyje ir maisto pramonėje būtini jau dabar, kad ateinančio laikotarpio iššūkiai netaptų pasaulio socialine ir politine problema.

Šiandien itin didelę reikšmę pasaulio vystymuisi daro informacinių technologijų plėtra, ji vaidina didelį vaidmenį ekonomikoje – žmogus visada siekia patenkinti vis augančius poreikius vienoje ar kitoje veiklos srityje, o informacinės technologijos plečia šių galimybių įvairovę. Ne išimtis ir žemės ūkio verslas. Žemės ūkio verslo įmonės, diegiančios naująsias technologijas savo veikloje, gali stipriai pagerinti konkurencingumą. Pritaikius efektyvesnes skaitmenines sistemas ir kitas novatoriškas technologijas, galima sutrumpinti operacijų vykdymo laiką, užtikrinti geresnę kokybę, pritraukti daugiau vartotojų ir greičiau pasiekti naujas rinkas.

Apibendrinant galima teigti, kad ilgalaikė Lietuvos žemės ūkio sektoriaus perspektyva siejama ne su griežtu kainų reguliavimu, bet su struktūrinėmis reformomis, efektyvumo didinimu, kooperacijos stiprinimu, naujų verslo modelių diegimu ir visos vertės grandinės modernizavimu. Tik derinant rinkos mechanizmus su tikslinga ir subalansuota valstybės politika galima pasiekti tvarų, pelningą ir socialiai atsakingą žemės ūkio sektoriaus vystymąsi.

Vytauto Didžiojo universiteto prorektorė strateginei plėtrai ir finansams prof. dr. Astrida MICEIKIENĖ