Columbus -0,9 °C Debesuota
Sekmadienis, 22 Grd 2024
Columbus -0,9 °C Debesuota
Sekmadienis, 22 Grd 2024

Ateityje dirbamos žemės plotai tik mažės, o problemų tik daugės

2021/11/24


Vienas iš svarbiausių iššūkių, su kuriuo artimiausiu metu gali susidurti pasaulio ekonomika – maisto sauga. Tai susiję su prognozuojamo gyventojų prieaugio poreikiais, kurie viršys augalininkystei skirtų dirbamos žemės plotų galimybes.

Kitas aspektas, kurio negalima pamiršti – klimato pokyčiai pasaulyje, ypač pastebimi temperatūros pokyčiai žemės paviršiuje. Reikia suprasti, kad šie pokyčiai palieka pėdsaką, pirmiausia nukenčia vandens ištekliai – ypač vandeningas dirvožemio sluoksnis, nereikia nei gilintis į literatūros šaltinius, pokyčius jaučiame patys. Negalima atmesti chaoso, atsiradusio dėl COVID-19 sukeltos pandemijos. Stebimas ryškus ir nuoseklus gamybos mažėjimas daugelyje šalių. Nepaisant to, mokslininkai spėlioja apie galimus didelius nuostolius ateityje. Norint išspręsti dabartinius ir ateities iššūkius gaminant žemės ūkio produkciją, būtina nuolatinė pažanga – efektyviau naudoti resursus, priimti sprendimus, leidžiančius padidinti žemės ūkio produkcijos gamybos apimtis ir kokybę, naudoti mažiau išteklių (vandens, trąšų, pesticidų ir kt.).

Nors nenorime tikėti, jog dėl vykstančių pokyčių mažėja lauko augalų produktyvumas, tai apsunkina galimybes patenkinti augančius visuomenės poreikius, susijusius su maisto produktais. Visame pasaulyje susiduriama su augančia konkurencija dėl dirbamos žemės, vandens, bioįvairovės ir kitų gamtos išteklių. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad tuo pat metu reikia mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, siejamą su intensyvia žemdirbyste, miškų kirtimu, žemės paskirties keitimu ir dirvožemio degradacija. Norint sumažinti augalininkystės verslo pažeidžiamumą kintančio klimato sąlygomis, reikės surasti pusiausvyrą tarp gamybos apimčių didinimo naudojant gamtos išteklius ir tų pačių išteklių apsaugos. Jau šiandien dalis žemdirbių labai stengiasi išteklius naudoti ir valdyti kuo racionaliau. Kiekvienas augintojas siekia maksimalaus augalų produktyvumo, tačiau didėjimo negalima užtikrinti gerąsias savybes prarandančiame dirvožemyje. Augintojai ir mokslininkai turi vieningai siekti bendro tikslo ir kuo greičiau diegti inovatyvią patirtį gerinant infrastruktūrą, kad būtų pasiektas nuoseklus augalų biologinio potencialo realizavimas ir maksimalus išmetamų dujų iš dirvožemio mažėjimas.

Tačiau greitų pokyčių tikėtis sunku neišsprendus kai kurių įsisenėjusių problemų. Nemažai jų atsiranda dėl sugadinto dirvožemio struktūros. Anksčiau trūko žinių apie žemės dirbimo ypatumus ir galimus pokyčius. Šiandien žinių pakanka, bet dar veikia inercija ir ne vienas pasako: „Čia gi žemė, kas jai atsitiks?“. Dirvožemio kietis ir tankis tampa rimta kliūtimi, siekiant stabilaus augalų produktyvumo. Dėl dirvos suslėgimo pakinta vandens infiltracija į dirvožemį, jei lauke matome balas, reiškia yra problemų su dirvos suslėgimu. Įmirkusiame viršutiniame dirvos sluoksnyje augalams pritrūksta deguonies, ypač vyraujant šiltiems orams. Jei dirvožemis suslėgtas, tai, savaime suprantama, bus apsunkintas deguonies patekimas prie šaknų, o tai apribos maisto medžiagų įsavinimą ir padidins denitrifikacijos procesą. Susidaro rimta problema, netenkame augalams reikalingo azoto ir padidiname azoto junginių išmetimą į atmosferą, o turėtų būti priešingai.

Sprendžiant problemą, reikia pirmiausia įvertinti tai, kad augalai skirtingai reaguoja į dirvos suslėgimą ir arimo padą. Pvz., miežiai, kviečiai labiau pakantūs dirvos suslėgimui, palyginus su rapsais ir kitais augalais, turinčiais liemenines šaknis. Kukurūzai dėl stiprių šaknų mažiau jautrūs arimo padui, tačiau būtina įvertinti, kad jiems reikia daugiau vandens ir maisto medžiagų, dėl to sutankintame dirvožemyje kukurūzai dažnai pradeda skursti. Dirvos sutankinimas – viena problemų, kurią netinkamai sprendžiant galima prisidaryti dar daugiau rūpesčių. Dažniausia dirvos sutankinimo priežastis – mechaninis dirvos dirbimas, ypač netinkamai parinktais padargais, kurie mažiau stabilius dirvos agregatus paverčia dulkėmis ir dirvą sutankina 10 cm gylyje, o ariant sutankinimas perkeliamas giliau, į 20–25 cm gylį. Kartais neatkreipiamas dėmesys į transporto judėjimą lauke, technika su pakrautomis priekabomis skuba išvažiuoti iš lauko chaotiškai. Daug nereikalingų vėžių padaroma išvežant šiaudus, šiuo atveju sumuojasi dvi blogybės: dirvožemis netenka organikos ir dar yra suspaudžiamas krautuvų ratais. Paėmus ruloną, pakinta krautuvo svorio centras ir padidėja spaudimas į dirvos paviršių. Jei dirvožemyje mažai organikos, tokio dirvožemio struktūra nekompensuoja suspaudimo. Dėl dirvos sutankinimo stebime tokius reiškinius kaip dirvos susigulėjimas, užmirkimai, plutos susidarymas dirvos paviršiuje, dykumėjimas, vėjo ir vandens erozija.

Nemažiau reikšmės turi tradicinis mąstymas, padaugintas iš daugybės stereotipų bei paremtas mitais apie supaprastintą žemės dirbimą. Tačiau pradėjus analizuoti atvejus daugelis pastebi privalumus. Plačiausiai paplitęs mitas – dirvos sutankinimas atsisakius agresyvaus dirbimo. Tačiau eksperimentai rodo, kad taikant supaprastintą dirbimą, dirvos tankis neviršijo 1,3 g/kub. m. Tai – optimalus tankis. Dirvožemio gerinimu užsiima augalų šaknys, joms apmirus, susiformuoja daugybė kanalų, kuriais juda naujos šaknys, patenka vanduo bei oras. Taip per kelerius metus susiformuoja palankios sąlygos augalams augti. Dirbant agresyviai, suardoma natūrali dirvos būsena ir sudaroma tik iliuzija, kad dirva supurenta. Per tam tikrą laiką agresyvus dirbimas sukuria dar didesnį ariamojo sluoksnio sutankinimą, o blogiausia, kad sunaikinama stabili dirvos struktūra. Tokiame dirvožemyje labai greitai susiformuoja balos, o prasidėjus sausringam laikotarpiui – perdžiūva. Visa tai matome, bet niekaip nenorime patikėti, kad tai vyksta. Kartais net nepajaučiama, kaip didėja išlaidos ruošiant tokias dirvas. Agresyvus žemės dirbimas sukelia nemažai abejonių, kai matai 10 t ir daugiau sveriantį traktorių, traukiantį padargą, kurio užgriebio plotis 3 m, ir jo ratus, slegiančius vagą. Ypač dirva suspaudžiama dirbant šlapiomis sąlygomis, kas dažnai pasitaiko, taip formuojasi padas, kurio tankis viršija 1,7 g/kub. m. Šioms problemoms spręsti nėra vieno recepto, kiekvienu atveju reikia rasti savo sprendimą. Daugeliu atvejų tenka naudoti mikrobiologinius preparatus augalinių liekanų humifikacijai skatinti bei procesams dirvožemyje atstatyti.

Sunku pasakyti, kas apribojo galimybes numatyti dirvožemio tankinimo poveikį dirvožemio vandens kaupimui, drenažui ir azoto transformacijai. Visa tai yra svarbūs veiksniai, lemiantys azoto ir vandens prieinamumą augalams bei azoto junginių išplovimo bei išmetimo į atmosferą riziką. Dažnai atsitinka taip, kad dėl ekonominių aspektų mineralinės trąšos, tarp jų – ir organinės, naudojamos nesilaikant augalų poreikio mitybiniams elementams ir neatsižvelgiant į dirvožemio cheminės analizės kriterijus arba vadovaujamasi tik azoto poreikiu.

Visi veiksniai, turintys įtakos augalų produktyvumui, sumuojasi. Kuo daugiau netikslumų, tuo didesnis jų neigiamas poveikis. Mūsų nuomone, reikėtų pradėti nuo dirvožemio būklės gerinimo, tuomet bus paprasčiau suformuoti vietos sąlygas atitinkantį augalų produktyvumą.

2021-11-24 VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas Vytautas LIAKAS

Autoriaus nuotraukos

dirvos suslėgimas, dirvožemio struktūra, mikrobiologinis preparatas, Vytautas Liakas, maisto sauga, klimato pokyčiai, Ūkininko patarėjas  
Dalintis