Atsakingas darbas teikia džiuginančius rezultatus

Vieningos nuomonės, kokią reikšmę ekonomikai turi smulkieji ūkiai, nėra, tačiau niekas neabejoja jų svarba tvariai kaimo vietovių plėtrai, kraštovaizdžio formavimui ir tuo, kad jie reikšmingas pragyvenimo šaltinis sodiečiams.

Viskas išėjo savaime

Prieš 13 metų Lazdijų r. Šeštokų sen. Rolių kaime įkurtas Jolantos ir Donato Grėbliūnų mišrus ūkis yra vienas sėkmingiausių smulkiųjų ūkių visame rajone. Jis pripažintas konkurso ,,Metų ūkis 2021“ trečios vietos laimėtoju. „Tai darbšti, tvarkinga šeima, kurią reikia palaikyti ir paskatinti, ji pavyzdys, kaip galima gauti naudos verčiantis ir nedideliame ūkyje“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Lazdijų rajono savivaldybės Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėjas Žydrūnas Vasiliauskas.

Anot D. Grėbliūno, ūkininkais jie tapo savaime. „Esu kaimo žmogus, gimiau ir užaugau kaime. Tėvai visą laiką ūkininkavo, todėl ir aš nuo vaikystės buvau arti žemės. Dar kolūkių laikais mačiau, kaip jie su meile triūsė savame žemės lopinėlyje. Vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įregistravo savo ūkį, kuriame dirba iki šiol, ir gyvena iš pajamų, gaunamų iš žemės ūkio. Žmona buvo gal per žingsnį toliau nuo žemės ūkio, tačiau ir jai žemės darbai nebuvo svetimi“, – kalbėjo D. Grėbliūnas.

Baigęs mokyklą, dzūkas pasirinko miškininkystės studijas Aleksandro Stulginskio universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) ir tapo miškininku. Šiuo metu D. Grėbliūnas dirba Valstybinių miškų urėdijos Druskininkų regioninio padalinio Krosnos girininkijos girininko pavaduotoju, tiesioginį darbą derindamas su ūkininkavimu.

Savarankiškas D. Grėbliūno ūkininkavimas prasidėjo, kai įsigijo sodybą su keletu hektarų žemės. „Su žeme reikėjo ką nors daryti, o pagal šeimos tradicijas veiklos kryptis buvo aiški – ūkininkauti. 2009 m. įregistravome mišrų ūkį, nusipirkome traktorių ir kitą reikalingą inventorių. Pradžią gerokai palengvino pagal KPP priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas“ gauta parama. Labai pravertė ir žinios, įgytos studijuojant miškininkystę, tėvų patarimai“, – apie ūkininkavimo pradžią ŪP pasakojo ūkininkas.

Smulkus ir sėkmingas

Prašydamas paramos, D. Grėbliūnas įsipareigojo išplėsti ūkį. Tai šeima ir padarė – dirbamos žemės plotas padidėjo iki 16 ha. Ūkininkai laiko porą melžiamų karvių, prieauglį – telyčaičių ir buliukų, pulkelį vištų ir beveik dešimt kiaulių. „Laikytume daugiau, bet pagal dabartinę tvarką negalima, nes afrikinis kiaulių maras neatšauktas, nors šernų populiacija atsistačiusi, nauji atvejai gamtoje Dzūkijoje lyg ir neužfiksuojami, bet reikalavimai išlikę tie patys. Gal vertėtų jau peržiūrėti šiuos ribojimus. Jei jie būtų atšaukti, galvotume apie ūkio plėtrą“, – dėliojo mintis D. Grėbliūnas.

Dirbamoje žemėje ūkininkas augina kviečius, miežius, avižas, kvietrugius, šiemet pasėjo dar ir žirnių. Dalį užaugintų javų D. Grėbliūnas sunaudoja gyvulių pašarui gaminti, dalį parduoda. Daugiausia parduoda kviečių, kuriuos veža į AB „Kauno grūdai“ priklausantį Šeštokų elevatorių.

Visą pieną ūkininkai parduoda „Marijampolės pieno konservų“ bendrovei. „Supirkimo kainos galėtų būti kiek didesnės, bet yra kaip yra. Esame smulkus ūkis, gal išeina dideli pieno surinkimo kaštai. Tai tikriausiai ir lemia kainą“, – svarstė D. Grėbliūnas.

Pagalbinių darbininkų Grėbliūnai nesamdo, visus darbus nudirba šeima – vyras, žmona ir du sūnūs. Jei užklumpa skubūs didesni darbai, dažniausiai susiję su gamtos sąlygomis, į talką kviečiasi kaimyną su galingesne technika. Pats D. Grėbliūnas turi visus reikalingus ūkio padargus.

Nuotaikos optimistinės

Šį pavasarį vienas didžiausių ūkininkų galvos skausmų – išaugusios trąšų kainos – D. Grėbliūną aplenkė. Jam pavyko jų nusipirkti pigiau kaimyninėje Lenkijoje. „Prie pat sienos lenkai prekiauja trąšomis, o man iki jos tik 30 km. Lenkijoje lietuviškos amonio salietros trąšų kainos mažesnės nei Lietuvoje“, – neslėpė džiaugsmo pigesnių trąšų įsigijęs dzūkas.

Vyras ŪP pasakojo, kad žiemkenčiai peržiemojo gerai, jų būklė nebloga. Su pavasarine sėja kiek pavėlavo, bet optimistiškai nuteikia jau pradėję dygti javai. Kiek didesnį nerimą kelia šlapoki laukai, tačiau čia kalta ne tik gamta, bet ir pasenusios, dažnai gendančios melioracijos sistemos. „Jei metai būna šlapesni, ne visada pavyksta išvengti problemų. Aplink stambių ūkių nėra, tad nėra su kuo kooperuotis ir pritraukti projektinių lėšų melioracijai. Savivaldybė padeda, bet tos pagalbos nelabai pakanka, nes melioracijos įranga labai pasenusi“, – neišsprendžiama problema dalijosi ūkininkas. Bene didžiausią nerimą dzūkui kelia mūsų valstybės žemės ūkio politikos nepastovumas, trukdantis sėkmingai ūkininkauti.

Žemės ūkyje darbo daug, tai tikra tiesa, tvirtino D. Grėbliūnas, tačiau ūkininkas teigė neabejojantis, kad norint ko nors pasiekti, reikia įdėti nemažai darbo. „Svarbu planuoti savo veiklą, įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, dirbti, ir tikrai pavyksta. Jei nieko nedarai, tai ir nereikia tikėtis nieko gero. Žinoma, daug kas priklauso nuo ūkio dydžio, kokia veikla užsiimi, ar pavyksta surasti geras realizacijos rinkas. Tai labai svarbūs dalykai“, – įsitikinęs D. Grėbliūnas.

Ūkių skaičius mažėja

Lazdijų rajone ūkius yra užregistravę 1 573 ūkininkai. Ž. Vasiliausko teigimu, didžiąją dalį sudaro smulkūs mišrūs ūkiai iki 10 ha, kurių savininkai turi papildomus darbus.

„Pasėlius Lietuvoje deklaruoja apie 130 tūkst. ūkininkų. Dar yra apie 10 tūkst. turinčių ūkininko pažymėjimą ir nedeklaruojančių pasėlių. Remiantis statistika, kasmet apie 3 000 ūkių pasitraukia iš veiklos. Daugiausia tai patys smulkiausi ir iš dalies vidutiniai ūkiai. Kadangi būtent šiame segmente koncentruojasi kiek mažiau nei pusė visos žemės ūkio gamybos, labai svarbu juos išsaugoti ir pasitraukimo iš gamybos tendencijas sustabdyti“, – redakcijai tvirtino Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius.

Donato Grėbliūno asmeninė nuotrauka