Atsitokėjo – žemės ūkis jau tapo strategiškai svarbus saugumui

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pasiūlė žemės ir maisto ūkį pripažinti strategiškai svarbiais nacionaliniam saugumui sektoriais ir tai įtvirtinti teisės aktais. Kas nuo to pasikeis žemdirbiams? Ar šis skambus užmojis netaps tik dar viena tuščia deklaracija?

Turi keistis valdžios požiūris

Vyriausybei jau pateiktas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo pakeitimo projektas. ŽŪM įsipareigojo tarpininkauti organizuojant pasitarimus ministerijose, siekiant sprendimų, kurie leistų užtikrinti nepertraukiamus procesus nuo žemės ūkio žaliavų gamybos iki maisto pristatymo vartotojams. Žemdirbiai jau dabar svarsto, kas realiame jų gyvenime pasikeistų įstatymu įtvirtinus  žemės ir maisto ūkį strategiškai svarbiais nacionaliniam saugumui.

„Šiandien žemės ūkis iš tiesų turėtų būti pirmoje vietoje, strategiškai svarbiausias. Bet, kad tai įvyktų,  pirmiausia turi pasikeisti valdžios požiūris į žemės ūkį, supratimas, kad jis ne prašytojas, o donoras visai Lietuvai, žmonių maitintojas. Turime pakeisti bendrą požiūrį ir į ūkininką, į visą šaką, – sako Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkė Danutė Karalevčienė.

Vien paskelbti neužtenka

Jos teigimu, siekiant pakeisti padėtį, reikėtų, kad žemės ūkio finansavimas vyktų ne grumiantis konkurencinėje kovoje, varžantis vieniems su kitais, o labai gerai apgalvojus rėmimo programą – tiek europinę, tiek nacionalinę, kad didėtų ir produkcijos kokybė, ir kiekybė. „O ne taip, kaip dabar: iškentėjome paramos įgyvendinimo laiką ir išnykome. Stambieji ūkininkai gal ir nesutiktų su mano mintimis, bet vieną kartą turime atidžiai pasižiūrėti, kaip yra remiamas žemės ūkis“, – neslepia savo kritiškumo tarybos pirmininkė.

Pasak jos, paramą turėtų gauti tik tie, kurie gamina produkciją, o ne tie, kurie, gavę liūto dalį, nieko daugiau nepadaro.

„Manau, pirmiausia turėtume atidėti tuos strateginius penkmečio planus Briuseliui, dar kartą susėsti prie stalo ir viską labai gerai išdiskutuoti. Neužtenka paskelbti žemės ūkio strateginiu – būtina tai įgyvendinti“, – įsitikinusi  D. Karalevičienė.

Trūksta pastovumo

AB „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa sako, kad ŽŪM ir visa šalies valdžia turėtų pagaliau suprasti, kad žemės ūkis yra ne subsidijų prašytojas, o labai svarbi ūkio šaka valstybės gyvenime. Pasak jo, Vyriausybė turėtų parengti tam tikras programas, pasistengti, kad į žemės ūkį ateitų daugiau pinigų, kad jis būtų efektyvesnis. Pieno pramonė, skyrus atitinkamų lėšų iš ES fondų ar sutvarkius ilgalaikį finansavimą, Lietuvoje galėtų pagaminti dvigubai daugiau pieno produktų negu dabar.

„Tam yra visos galimybės, trūksta tik palankesnio valdžios požiūrio. Pieną gaminantiems ūkininkams labiausiai reikėtų pastovumo nors kokiems 5–7 metams, užtikrinant, kad politika nesikeis ir nereikės mažinti pievų ar išpjauti gyvulių dėl žaliojo kurso ir pan.“, – teigia D. Trumpa. Pasak jo, pieno sektorius yra sritis, iš pat pradžių reikalaujanti nemažų investicijų. Reikia pastatyti fermą, nusipirkti galvijų, įrangos, melžimo aparatų, o grąža nėra tokia greita, atsiperka ne per 2–3 metus, o per gerokai ilgesnį laiką. Reikėtų palankaus finansavimo pagal europines programas, nes gali atsitikti ir taip, kad teks valgyti tik tai, ką pasigaminame patys, nes nebus galimybės pieno produktų atsivežti iš kitų šalių.“

Karas grąžino smegenis į vietą

„Kai kažkada paprašėme, kad žemės ūkio sektorius būtų pripažintas strategiškai svarbia sritimi valstybėje, politikai mus pradėjo gąsdinti, jog nuo to mums būsią tik blogiau. Aiškino, kad tuos sektorius, kurie yra strategiškai svarbūs, stipriai kontroliuoja Finansinių nusikaltimų tyrimų ir Specialiųjų tyrimų tarnybos. Aišku, mums tokie argumentai atrodė iš piršto laužti. Pastaruoju metu tikriausiai didesnė dalis ūkininkų galėtų pasakyti, kad pasijuto tarsi parazituojantys žmonės, išlaikytiniai, užsiimantys vos ne pusiau nelegalia veikla.

Tikiuosi, kad politikams karas grąžino smegenis į vietą, žmonės, turintys galią valdyti valstybę, pajuto atsakomybę, kad jų tauta gali susidurti su aprūpinimo maistu problemomis, ir tai yra visai realu“, – primena Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius.

Bus lengviau kalbėtis

Vienas iš svarbiausių dalykų, kas galėtų būti geriau žemės ūkio sektoriuje, pasak R. Juknevičiaus, kad tose pačiose diskusijose su sprendimų priėmėjais, politikais, įstatymų kūrėjais dabar bus lengviau kalbėti, jog sprendimai turi būti pamatuoti, kad nepadarytų žalos šiam sektoriui. Neapgalvotas žaliasis kursas gali  padaryti labai daug žalos žemės ūkiui.

„Manau, kad prieš pripažįstant žemės ūkį strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui sektoriumi Lietuvoje, reikia surengti visavertę diskusiją, atkreipti dėmesį, kad rūpinantis aplinkosauginiais dalykais per daug nenukentėtų gamyba. To ir tikimės“, – viliasi LŪS vadovas.

Pelkės tapo svarbesnės

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis žodžių į vatą nevynioja: „Valdžia siekia paversti Lietuvą pelke, nes visi pinigai skiriami joms įveisti. Už pelkių hektarą gausime tik 57 Eur išmoką. O jeigu kelmų nerausime, akmenų nekrausime, nieko negausime. Tai rimtas dalykas, ne taip, kad pasamdė visokius institutus, surašė strateginį planą su visokiomis ekoschemomis ir išvežė jį į Briuselį. ES ūkininkai naudoja vidutiniškai 12 kg chemikalų hektarui, mes – tik 4–5 kg, o prisiėmėme įsipareigojimus, kad mažinsime jų naudojimą dar perpus. Daroma viskas, kad mūsų ūkininkams būtų tik blogiau.“

Politikai mindžikuoja vietoje

Pasak J. Vilionio, mūsų politikai mindžikuoja vietoje, Europos Komisija ir Jungtinių Tautų Organizacija jau seniai sakė, kad dabar svarbiausia – žmonių aprūpinimas maistu. „Lietuvos valdžia tik kopijuoja šių organizacijų nuostatą, – mano J.Vilionis. – Ar ne juokinga, kad  trąšas vežamės iš Afrikos, Nigerijos, kai Lietuvoje turime dvi gamyklas, kurios galėtų aprūpinti visus šalies ūkininkus, ir užtektinai gamtinių dujų laive-saugykloje „Independence“. Kas turi spręsti šiuos klausimus? Nėra valstybėje jokios Vyriausybės, tik vaidinama meilė Lietuvai ir Ukrainai, niekas niekam nerūpi. Turėtų būti valstybės strategija, kiek mes to baltojo aukso – pieno – galėtume gaminti. Nėra jokios valstybinės strategijos ir politikos, niekam nereikia žemės ūkio, visi stumia jį vienas nuo kito, numoja ranka.“

Susijusios temos - skaitykite: žemės ir maisto ūkis, nacionalinis saugumas, maisto sektorius, Raimundas Juknevičius