Audronė Naruševičė: „Mano gyvenimas derinamas tarp ūkininkavimo, sūrių gamybos, avininkystės ir šunų dresavimo“

Pas Audronę į ūkį, kurio dalis yra Birštono savivaldybėje, atvykome paraginti Linos Simonaitienės, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Prienų r. biuro vadovės ir finansinės apskaitos konsultantės.

„Sakoma, kad ūkininkas augina pinigus. Čia ne tas atvejis. Audronė augina meilę. Ir visur suspėja: laiko keliolika melžiamų karvių, perdirba pieną ir gamina įvairius produktus, laiko avis, alpakas, ponius, turi borderkolių šunų veislyną, rengia edukacijas. Ir labai atsakinga“, – gražių žodžių apie Audronės veiklą ir trylikos metų trunkančią bendrystę su LŽŪKT negailėjo L. Simonaitienė.

Ir tikrai įsitikinome, kad posakis, jog kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai, tikrai veikia.

Pagrindinė veikla – pieno produktų gamyba, o avininkystė – mėgstama ūkio šaka

Audronės šeimos pieno ūkis įsikūręs Varėnos r. Kadangi daug žemių neturėjo, kad būtų galima išvystyti didelį pieno ūkį, perdirbti ir gaminti produktus iš pieno Audronė mąstė nuo pat ūkininkavimo pradžios, prieš trylika metų. Pasak Audronės, išgyventi iš penkiolikos karvių nieko negaminant, būtų tiesiog neįmanoma.

Audronė įsitikinusi, kad norint primelžti kokybiško pieno, reikia atsižvelgti ir į genetiką, todėl karves svarbu sėklinti tinkama bulių sperma. Ji tai moka. Baigusi gyvulininkystės technologijų studijas Lietuvos Veterinarijos akademijoje ir dirbusi Švedijos pieno ūkyje įgavo patirties.

„Aš karves pati sėklinu, tam reikia patirties ir gauti atskirą licenciją. Beje, pirma Lietuvoje tą pradėjau daryti. Man pavyzdys buvo švedės, tokios feministės. Jos pačios ir pienovežius vairuoja, ir sėklina. O kodėl aš negaliu? Ir išmokau, sutaupau tikrai nemažai pinigų. Bet kad ir ne apie taupymą kalba, dabar negali specialisto išsikviesti. Aplink Vilniaus, Šalčininkų rajonus nebeliko karvių“, – apie nūdieną kalba Audronė.

Beje, per praeitus metus 13 tūkst. pieno ūkių Lietuvoje baigė veiklą. O Audronė vis dar puoselėja pienininkystę ir sako, kad tai jai labai svarbu.

Nederlingose Varėnos žemėse auga rugiai, avižos, miežiai. Pasak Audronės, norint pagaminti skanų sūrį, pašaras galvijams turi būti geras, skanus ir subalansuotas, nes juk karvės pienas ant liežuvio, kitaip žmonės sūrių nevalgys.

Sūrių gamybos paslapčių Audronė sėmėsi pas tetą Audronę Kazlauskienę, gyvenančią Ukmergės r. „Manau, kad puikiai pavyko. Gal net kai kuriose vietose ir pralenkiau. Abi dabar pasimokome viena iš kitos. Man didžiausias įkvėpimas, kai pasako: žinai, mano šeimyna kaimiškų produktų nevalgo, bet kai paragavo tavo, viskas apsivertė aukštyn kojom. Taigi, kol valgo, tol ir darome“, – sako ūkininkė.

Audronės  ūkyje nuolat vyksta eksperimentai su avių veislėmis. Pievose ganosi įvairi avių banda – nuo škudžių, Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių iki kamerūno veislės mišrūnų, kurios yra tikras iššūkis, kadangi grietai bėga, ir atskleidžia skirtingas šunų fizines savybes. Pasak Audronės, avis ji laikanti šunims mokyti ir juos ruošti ganyti.

„Turiu įvairių fizinių savybių avių: lėtų, greitų ir labai greitų. Jų reikia, kad lėtesniems šunims pažadintų norą ganyti. Labai aktyviems ir energingiems galiu pasiūlyti ganyti lėtesnes avis, kad jos neskatintų noro vaikytis, o atvirkščiai – jį slopintų, priverstų šunis galvoti“, – apie avių ganymo plonybes pasakoja Audronė.

Kelis dešimtmečius besitęsiantis šunų dresūros kelias

Audronės šunų dresūros kelias prasidėjo prieš 19 metų sportuojant agility, šunų dresūros ir sporto centre. Vėliau išvykusi padirbėti į Švediją, kur įsigijo pirmąjį borderkolio veislės šunį  Knustats Trėją. Tuomet ir suprato, kad šių šunų prigimtis yra dirbti su žemės ūkio gyvuliais. Tuo visiškai įsitikino, kai pati pradėjo ūkininkauti – pervarant gyvulius visada trūko pagalbos iš šalies. Čia nepamainomi buvo borderkoliai, atstojantys ne vieno žmogaus darbą tiek galvijų, tiek avių ūkyje.

Jie nenustygstantys vietoje, greiti ir vikrūs,  skirti dirbti, ypač darbinių linijų šunys. Jų ganymo istorija siekia šimtmetį. Žinoma, teko pasitelkti mokymus, seminarus, treniruotes ir išmokinti savo šunis dirbti. Siekdama populiarinti šią veislę Lietuvoje, įkūrė veislyną „Kennel Unikalus Greitis".

„Kai renkiesi šuns veislę, juk pasiskaitai, domiesi. Kai Lietuvoje reikiamos informacijos neradau, kreipiausi į užsienio trenerius, ypač stiprūs ganyme škotai, anglai, olandai, austrai, čekai, lenkai. Mokiausi iš jų, kai jie mokė kitus, ir dar dabar tebesimokau, organizavau seminarus Lietuvoje. Avių ganymas su šunimis po truputį populiarėja ir pas estus, latvius“, – pradžią pamena ūkininkė.

Audronė kalbėdama kuklinasi, bet iš tiesų ji savo jėgomis ir užsispyrimu pasiekė labai daug. Kad įgytų ganymo teisėjos kvalifikaciją, sėmėsi žinių kviesdama į Lietuvą ganymo specialistus iš įvairių šalių, rengdama seminarus, dalyvaudama stažuotėse. Iniciatyvą rodė pati. Išlaikė LKD dresuotojo egzaminus. Stažavosi pas tarptautinės kategorijos ganymo teisėjus. Tuo pačiu metu, padedama kolegų, vertė ir adaptavo Tarptautinės kinologų federacijos patvirtintas ganymo testų ir egzaminų taisykles. Šiuo metu ji yra vienintelė Baltijos šalyse kvalifikuota avių ganymo su šunimis teisėja ir trenerė.

Keturkojus piemenis Audronė valdo žodinėmis komandomis ir švilpuku. Šuo pradedamas treniruoti kūno kalba pagal individualius ir natūralius instinktus, kad varytų avis žmogaus link. O po to, pagal tai, ką jis daro, pridedama žodinė komanda sukti į kairę arba dešinę, avis varyti nuo savęs ar laikyti vienoje vietoje. Komanda gali būti ir užsienio, ir lietuvių kalba. Lygiai paraleliai vyksta komandos švilpuku. Pasak Audronės, tai turi vykti palaipsniui, pradedant mažu atstumu, nesukuriant per sudėtingų sąlygų. Šuo psichologiškai turi būti pasiruošęs: nebijoti avių, jas vaikytis. Kai šunelį įleidi pas avis, matai jo būdą: ar intensyviai varo, ar daugiau atsitraukia. Be to, svarbi ir simbiozė tarp šuns ir šeimininko, šuns ir bandos, bandos ir šeimininko. Turi mokėti labai jausti tiek avis, tiek šunį. O visa kita, kaip sako Audronė, – praktika.

Šuniukui augant, jo turimos ganymo savybės ūkyje išsivysto. Jis auga, bręsta, vystosi, negalima peršokti jo „vaikiško“ amžiaus, kai jis nori žaisti. Po dvejų metų jau gali pamatyti, ar šuniukas galės dirbti su didesniais už save.

 „Ne visi gali. Šuneliai yra skirtingi temperamentais, charakteriais, ganymo bruožais. Vieni šunys gano stipriai, o kiti – „minkštai“,  vieni daugiau kūnu, kiti – akimis, jei avis neina, dar būna ir dantukais. Tai prigimtinės savybės, jų nelabai pakoreguosime, bet galime sustiprinti jų norą ganyti. Jei tas noras būna per daug stiprus, galima šiek tiek prislopinti. Bet praktiškai borderkoliai gano ir žąsis, ir antis, ir ožkas. Man ir alpakas padeda suvaryti į gardą. Plataus spektro pagalbininkai. Yra ūkininkų, kurie iš manęs įsigijo ir mažą, ir darbui paruoštą šuniuką.  Jie puikiai ūkyje atlieka savo darbą“, – augintiniais džiaugiasi ūkininkė.

Pasak jos, dresūra ir ganymas – du skirtingi dalykai. Dresuoti – priversti šunį vykdyti tam tikrą komandą, o ganyti – šuo daugiau dirba instinktyviai, tu mokai šunį, panaudoji jo instinktus savo reikmėms, t. y. ūkiui. Avims ganyti priskiriami borderkoliai, australų ar belgų aviganiai, šelčiai, koliai. Yra nemažai šunų veislių, atitinkančių aviganio sąvoką. Pagrindinę savybę, kurią turi turėti šuo, – instinktą vytis, norą ginti ir varyti avis. O po to jau mokykla, kaip tuos instinktus nukreipti tinkama linkme. Audronės treniruotes lanko įvairių veislių šunys ir jų šeimininkai.

„Smagu, kad domisi lietuvių ir užsienio šalių šunų augintojai, treneriai, norintys pamatyti šuns prigimtį, kaip jis dirba, ir jį treniruoti. Visada džiaugiuosi treniruotėse, kur šeimininkai aktyviai dalyvauja ir įsitraukia į mokymą, o šunys demonstruoja savo natūralius ganymo gabumus, – pasakoja Audronė, – mano tikslas yra ne tik ugdymas, bet ir sukurti malonius ir pozityvius momentus tiek šunims, tiek jų šeimininkams. Be to, pabūna gamtoje, atsipalaiduoja. Pas mus gera aura. Ko daugiau reikia.“

Edukacijos ūkyje ir keturkojų aktoriniai sugebėjimai

Patirties ir žinių apie avių ganymo pasaulį Audronė turi daug, tad siekdama dalintis, ūkyje organizuoja edukacijas. Atvykę bus supažindinti su borderkolių veislės šunimis, turėsi unikalią galimybę iš arti stebėti avių ganymo užsiėmimus, lauks alpakos ir kiti ūkio gyventojai.

Ji ir pati ieško naujų patirčių ir įspūdžių. Šią vasarą drauge su savo šunimis ir avimis pasinaudojo unikalia galimybe – dalyvavo „ConTempo“ spektaklyje „Ultraficción nr. 1 /Fracciones de tiempo“.

„Buvome pakviesti kaip vieni pagrindinių spektaklio aktorių. Daug garso, šviesų, bet džiaugiuosi, kad tai neblaškė, šunys buvo susikoncentravę. Avys pripratusios prie žmonių, bet kai jų nemažai joms neįprasta. Buvo sąmyšio, bet susitvarkėme. Labai įdomi patirtis“, – patirtus įspūdžius pamena Audronė.

Svarbiausia – gera komanda, arba ko nemėgsta Audronė

Skaitote ir turbūt galvojate: o kaip ji viską spėja? To paklausiau ir Audronės. Jai patinka suplanuoti dalykai ir kai kiekvienas žino ir moka atlikti savo darbą. Tvarkytis ūkyje padeda pagalbininkų komanda.

„Nemėgstu būti visų galų meistrė ir nenoriu imtis to, ko nesuprantu, ypač matematikos. Ir dabar daug ką darau iš idėjos, tad jei ne ūkio finansus tvarkanti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Prienų r. biuro komanda, nežinau, kaip būtų“, – kvatojasi Audronė. – Ko tik jų paklausi, atsakymą visada gausi. Konsultantai padėjo parengti keletą projektų paramai gauti. Be paramos, tai būtų juodas miškas. Gauni pinigus ir vėl viską atgal sukiši. Reikia techniką atsinaujinti. Bet ūkis klesti, sėkmingai vystomės. Svarbiausia turėti planą ir gerą komandą. Be to, kai tu nedirbi, o gyveni tuo, tai – geriausia sėkmės istorija. Kas ko siekia, tas tą ir pasiekia.“  

Kviečiame žiūrėti ir videoreportažą su Audrone tiesiai iš ūkio.

Autorė Ramunė Sutkevičienė, LŽŪKT vyr. redaktorė (agroakademija.lt)