Augalų žiemojimo klausimas – atviras

Klimato kaita yra didelis iššūkis pasaulio ekonomikai, ypač žemės ūkio sektoriui, kur klimato sąlygos stipriai ir tiesiogiai lemia pasėlių produktyvumą. Metų metus kalbame, kad žinios apie klimato kaitos poveikį augalų biologiniams ir fiziologiniams mechanizmams, kuriais grindžiamas jų produktyvumas, yra labai svarbios, norint padėti augalams prisitaikyti prie klimato kintamumo. Dabar augintojai daugiausia kalba apie žiemkenčių peržiemojimo galimybes.

Ūkiuose atliekamų darbų reikšmė

Žiemkenčių atsparumas žiemai – tai augalų gebėjimas išgyventi žiemą. Atsparumas priklauso nuo augalų gebėjimo toleruoti įvairius aplinkos veiksnius, tokius kaip užšalimas, greitai pasikeičiančios oro temperatūros, silpnas šviesos intensyvumas, išdžiūvimas, vėjas, sniego danga, ledo pluta ar su žiemos sąlygomis susijusios ligos. Visi augintojai prisimena vos prieš kelerius metus žieminių kviečių pasėlius nusiaubusį snieginį pelėsį. Anot meteorologų, padidėjusi Žemės paviršiaus temperatūra rodo mažesnę riziką, kad žiemkenčius paveiks itin žemos temperatūros. Tačiau žiemos sąlygų žalos pasėliams rizika gali proporcingai nesumažėti dėl sudėtingos aplinkos veiksnių sąveikos. Pvz., ekstremalių atšilimų žiemą, sukeliančių staigų sniego tirpimą, dažnio, laipsnio ir trukmės. Atodrėkius keičiantys temperatūrų pokyčiai gali reikšmingai padidinti pasėlių nušalimą, dažnai būna, kad nutirpus sniegui pašąla, o augalai nepridengti sniegu. Oro temperatūra gali nenukristi iki kritinės, bet augalams smarkiai pakenkia į ledą pavirtęs vanduo. Ledo kristalai pažeidžia stiebus prie dirvos paviršiaus ir ligų sukėlėjai į augalų audinius patenka pro žaizdeles, tai tarsi netiesioginė šalčio žala, bet gali būti labai reikšminga, ypač rapsams.

Ateities klimato prognozės rodo, kad augalų šalčio aklimatizacija įvyks vėliau rudenį, o tai gali turėti įtakos energijos pasiskirstymui tarp augimo pailgėjimo, organinių medžiagų atsargų kaupimosi ir augalų užsigrūdinimo. Šiemet stebima būtent tokia situacija: nebuvo grūdinimosi laikotarpio, o augalai ilgai augo sąlyginai aukštos temperatūros ir nepakankamo apšvietimo sąlygomis, dėl to žieminių rapsų pasėliuose atsirado nemažai geltonų lapų, tai reiškia, kad augalai naudojo sukauptas maisto medžiagas. Norint suprasti jų pasiruošimą žiemai, reikėtų ištirti cukrų ir prolino kiekį augaluose. Tačiau augalų užsigrūdinimas taip pat negali užtikrinti sėkmingo žiemojimo, nes laikinas atšilimas žiemą gali sukelti sniego dangos sumažėjimą, augalų deaklimatizaciją ir augalų atsparumo žiemai sumažėjimą. Būtent prieš atšilimą augaluose sumažėja prolino kiekis, o prieš atšalimą vėl padidėja, bet nepasiekia ankstesnio lygio ir gali atsitikti taip, kad pavasarį augalai neturės jėgų atnaujinti fiziologinių procesų. Žiemos sąlygų veiksniai ir jų tarpusavio sąveikos dažnai nesutampa su augalų išgyvenamumu, tad neatsitiktinai augalų žiemojimo klausimas yra atviras, mokslininkai nuolat ieško naujų sprendimų, didinančių augalų atsparumą žiemos sąlygoms. Atliekama daug mokslinių tyrimų, tačiau ne visi gauti rezultatai pasiteisina praktikoje, nes ūkiuose įvedama daugiau nežinomųjų, turinčių įtakos augalų pasiruošimui žiemoti. Tai sėjomaina, dirvožemio būklė, ligų ir kenkėjų paplitimas ir t. t.

Kodėl ūkiuose atliekamų darbų svarba tokia reikšminga? Prognozuojamos klimato kaitos poveikio pagrindinių žemės ūkio augalų žiemojimui tyrimai yra riboti, ypač vidutinio klimato zonoje, kur nepastovios žiemos sąlygos yra vienas pagrindinių augalininkystę ribojančių veiksnių. Žieminių kviečių, pagrindinių šalies žemės ūkio augalų, derlingumo sumažėjimas dėl nepalankių žiemos sąlygų kraštutiniais atvejais gali viršyti 30 proc. Iki šiol pagrindiniai žiemkenčių atsparumo žiemos sąlygoms tyrimai buvo sutelkti į šalčio toleranciją ir šalčio aklimatizacijos mažėjant temperatūrai mechanizmus. Įvairių žiemos sąlygų stresų poveikis augalų atsparumui nebuvo iki galo ištirtas, tiesiog neįmanoma numatyti visų galimų scenarijų, patirtis kaupiama laipsniškai. Pvz., kaip jau minėjome, augintojų atmintyje išliko daug žalos padaręs snieginis pelėsis, taip pat kenkėjų platinamos virusinės ligos. Rudenį registruotų insekticidų nėra, todėl augintojai stengiasi vėlinti sėją, o sėjos vėlavimas nepagerina augalų pasiruošimo žiemai. Mokslininkams reikia surinkti pakankamai informacijos, kad būtų galima pateikti patikimų išvadų apie augalų išsivystymo įtaką atsparumui besikeičiančioms žiemos sąlygoms.

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

Autoriaus nuotrauka

Dr. Vytautas LIAKAS

VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas

Susijusios temos – skaitykite: Vytautas Liakas, žiemkenčių peržiemojimo galimybės, žiemkenčių atsparumas žiemai

Visa informacija, esanti portale,  yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.