Auginame vaistinius smidrus (1)

Pradžia. Tęsinys  Nr 9

Smidrai vienintelės tokios daržovės, aiškiai mums pranešančios apie atėjusį pavasarį. Pavasario saulė suteikia šilumos, o lietūs – drėgmės, taip reikalingos ūgliams pasirodyti dirvos paviršiuje. O kaipgi auginti vaistinius smidrus?

Lietuvoje šviežių daržovių ypač trūksta žiemos antroje pusėje ir pavasarį. Jau ankstyvą pavasarį galime auginti smidrus. Lietuvoje jie dera balandį–birželį, o Australijoje – nuo rugsėjo iki kovo.

Botaninės savybės

Vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.) yra daugiametis, šakniastiebinis augalas. Turi storą šakotą šakniastiebį su storomis virviškomis šaknimis. Iš smidro šakniastiebio pavasarį išauga sultingi, žali arba balti, švelnaus skonio valgomi ūgliai. Žemėje ūgliai būna balti, o jiems pasirodžius dirvos paviršiuje viršūnėlės įgauna rausvai violetinę, tamsiai violetinę ar žalią spalvą.

Ūgliai dirvos paviršiuje pasirodo balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Nenupjauti ūgliai išsivysto į šakotus stiebus.

Maistinė ir gydomoji vertė 

Smidrai priklauso delikatesinių daržovių grupei. Maistui vartojami žali arba išbalinti (etioliuoti) ūgliai be chlorofilo. Jie valgomi švieži, virti, kepti arba konservuoti. Mūsų klimato sąlygomis ūglių derlius imamas gegužės pradžioje. Iš gerai išsivysčiusio kero galima gauti iki 30 ūglių.

Smidrų ūgliuose gausu baltymų, angliavandenių, vitaminų, karoteno, mineralinių medžiagų, ypač daug kalio, kalcio ir magnio. Juose yra 17 aminorūgščių, daugiausia – asparagino, kuris labai vertinamas medikų ir dietologų.

Asparaginas perduoda azotą kepenų ląstelėse vykstančioms transamininimo reakcijoms. Jis svarbus sintezuojant glikoproteinus, sudarančius kraujo plazmos, kremzlių ir odos baltymus. Asparaginas palaiko centrinės nervų sistemos pusiausvyrą, mažina nervingumą, ramina. Jis reikšmingas amoniako apykaitai, t. y. sumažina amoniako kiekį žmogaus organizme.

Triptofanas yra esminė aminorūgštis, kuri organizme nesigamina, todėl jos būtinai turime gauti su maistu. Triptofanas naudojamas daugelio organizmui būtinų medžiagų sintezei. Iš jo organizmas pasigamina neuromediatorių serotoniną ir miego hormoną melatoniną. Serotoninas reguliuoja smegenų impulsus, nuo jo priklauso miego kokybė, atsipalaidavimas, nuotaika ir apetitas, tad jis dar vadinamas nuotaikos hormonu.

Smidrų ūgliuose gausu vitamino E: viena porcija ūglių prilygsta visos dienos E vitamino normai. Šie ūgliai – vitamino A ir B grupės vitaminų šaltinis, be to, juose gausu folio rūgšties, kalio ir cinko.

Žalieji smidrai yra didesnės dietinės vertės negu baltieji, nes juose daugiau baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kt. Žaliųjų smidrų ūglių skonis geresnis, švelnesnis negu baltųjų. Skaniausia ir vertingiausia yra ūglio galvutė, nes joje susikaupia daugiausia maisto medžiagų.

Kadangi smidruose mažai baltymų ir angliavandenių, nėra riebalų, jie mažai kaloringi. Šiose daržovėse gausu balastinių medžiagų, kurios neapkrauna organizmo.

Smidrai pasižymi ir gydomosiomis savybėmis. Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis, ūgliai ir jauni stiebai. Šakniastiebiai kasami anksti pavasarį, tik pradėjus kerams želti, rečiau – vėlai rudenį, vegetacijai pasibaigus. Anksti pavasarį renkami požeminiai šviesiai violetinės, baltos arba žalios spalvos ūgliai, pasirodę dirvos paviršiuje.

Smidrų šakniastiebiuose randama glikozido asparagino, koniferino, vanilino, saponinų, taip pat rauginių ir kitų medžiagų. Smidruose esančios biologiškai aktyvios medžiagos gerina baltymų bei angliavandenių apykaitą, skatina kraujotaką, plečia kraujagysles ir mažina kraujospūdį, stiprina ir retina širdies susitraukimus, skatina šlapimo išsiskyrimą, slopina kosulį. Smidrus tinka vartoti sergant diabetu, mažakraujyste, inkstų ir kepenų ligomis, taip pat tuberkulioze, bronchitu, kokliušu.

Mokslininkų duomenimis, kai kurios mineralinės medžiagos, esančios ūgliuose, skatina hemoglobino gamybą kraujyje, lėtina senėjimą, aktyvina vadinamuosius laimės hormonus, gydo lytinį šaltumą, gerina miegą, atmintį, gebėjimą susikaupti, stiprina imuninę sistemą, gerina žarnyno peristaltiką, vidurių užkietėjimą.

Liaudies medicinoje smidrų nuoviras vartojamas nuo reumato, epilepsijos, juo gydoma inkstų akmenligė. Kinų ir prancūzų liaudies medicinoje vartojamas kaip šlapimą varantis, kosulį slopinantis, uždegimą mažinantis vaistas.

Pastaruoju metu kuriamos hibridinės veislės, kuriose vyrauja vyriški augalai (apie 90–95 proc.). Vyriškų augalų hibridinės veislės labai derlingos, atsparios ligoms, išgulimams ir mechaniniams pažeidimams. Augalai dera ilgiau, neaugina sėklų.

Pagal ankstyvumą veislės skirstomos į labai ankstyvas (ūglių derlius pradedamas imti balandžio viduryje) ir ankstyvas (derlius imamas balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje).

Smidrų veislės skirstomos ir pagal ūglių spalvą. Pagal ūglių antocianinę pigmentaciją skiriami penki veislių tipai.

Spalvų gama

Jauni ūgliai gali būti balti, žali, tamsiai violetiniai, žali su šviesiai violetiniu atspalviu ir rožiniai su violetiniu atspalviu.

   Yra keletas smidrų veislių, tinkamų auginti Lietuvoje.

‘Avalim’ – 100 proc. vyriškas hibridas, tinkantis tiek balintiems, tiek ir žaliems ūgliams auginti šalto klimato zonoje. Auginimo tankumas – 3–4 augalai metre, sodinimo gylis – 18–20 cm. 75 proc. visų ūglių būna 16–28 mm skersmens, ūglių žvyneliai labai prigludę. Šis hibridas tinkamas auginti ankstyvam derliui po plėvele ar tuneliuose.

Stiebai tvirti, neišgulantys, iki vėlyvo rudens būna žali. Šis hibridas atsparus smidrų stiebų rūdims. Dėl šių savybių veislė tinkama ir ekologiniam ūkiui.‘Gijnlim’ – tai 100 proc. vyriškas hibridas, ypač tinkantis tiek balintiems, tiek ir žaliems ūgliams auginti vidutinio klimato zonoje. Šis hibridas labai ankstyvas ir pasižymi dideliu produktyvumu. Didžioji dalis ūglių būna 16–24 mm skersmens, ūglių žvyneliai labai prigludę, ūgliai tiesūs.

Dr. Audronė ŽEBRAUSKIENĖ