Auksavabaliai – retieji senų medžių mohikanai

Nors niūriaspalvių auksavabalių aptikta visoje Lietuvoje, daugiausia jų gyvena ten, kur yra senų lapuotynų, – Vidurio Lietuvoje. Didžiausia tikimybė juos aptikti – Kauno ir Dūkštų ąžuolynuose, o Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos teritorijoje niūriaspalviai auksavabaliai aptinkami Dubingių piliavietės senuosiuose ąžuoluose, Kėdainių, Panevėžio, Pasvalio, Biržų rajonų miškuose. 

Niūriaspalvis auksavabalis įrašytas ne tik į Lietuvos Raudonąją knygą, bet ir į Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II ir IV priedus. Jis – retas ir saugomas. 

Iš kokono suaugėliai ritasi liepą-rugpjūtį ir gyvena tik maždaug mėnesį. Per šį laiką truputį maitinasi, poruojasi, deda kiaušinėlius, iš kurių medienos trūnėsiuose išsiritę lervos, vystosi 2-3 metus. 

Jie būna aktyvūs ir daugiau skraido šiltomis vasaros naktimis, tad dieną juos galima aptikti tupinčius ant medžių kamienų, drevėse, ypač kai dar tik ritasi ir neišsiskraidė arba jau deda kiaušinėlius. 

Vabalai netoli nuskrenda nuo gimtojo medžio. Mokslininkai užfiksavo, kad didžiausias jų įveiktas atstumas – 2,09 kilometro. 

Auksavabaliai išskiria specifinį kvapą, kuriuo kvepia ir patys ir jų apgyvendintų medžių drevės. Kai kam šis kvapas primena degutą, kitiems labiau romantišką abrikosų aromatą. 

Tam, kad galėtų tirti vabalų paplitimą, specialistai prie medžių pritvirtina gaudykles, kuriose naudojamas šios rūšies vabalus viliojantis sintetinis junginys (R) Y-dekalaktonas. Vabalai čia atskrenda vedini poravimosi instinkto. Beje, į gaudykles įkrenta ir patinai, ir patelės.

Tam, kad auksavabaliai galėtų gyventi, jiems reikia saulės apšviestų senų drevėtų medžių su trūnijančia mediena, nes tik čia gali vystytis vabalų lervos. Saugokime šiuos medžius.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija