Aukštaitiška sodyba: funkcionali ir jauki, įvilkta į žalumos audinį

Sodybos zonų ribas skyrė augalų juostos

Po valakų reformos nuo XVI a. vidurio iki XIX a. gatvinės rėžinės gyvenvietės paplito visoje etnografinėje Lietuvoje ir sudarė absoliučią kaimo gyvenviečių daugumą. Kai kurios iš jų Pietryčių ir Rytų Lietuvoje išliko iki mūsų laikų.

Gatvinės rėžinės gyvenvietės dažniausiai kūrėsi derlingose žemėse, todėl skendėjo medžių žalumoje. Jeigu gyvenvietė nesiribojo su mišku, jos ribą tarp sodybų ir pievų apsodindavo medžiais. Sodybose taip pat gausu senų ir stambių medžių. Jie augo palei gatvę, ant sodybų ribų ir sodybų galulaukėse.

Palyginti su Dzūkijos kupetinėmis sodybomis, Aukštaitijos gatvinės rėžinės sodybos gausiau apželdintos. Jas gausiai užstatydavo pastatais, tolygiai išsidėsčiusiais visoje sodybinio sklypo teritorijoje. Įvažiavimą į sodybą žymėjo dideli medžiai. Prieš gyvenamąjį namą augo vienas ar kelių didelių medžių grupė.

Jeigu gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai stovėjo lygiagrečiai vienas kito ir šonu į gatvę, želdinius sodino ir kiemo pusėje. Čia buvo galima įrengti gėlynus bei pasodinti gražiai žydinčių krūmų, puošiančių vidinį kiemą.

Ištęstame sodybinio sklypo plane buvo gerasis ir keli ūkiniai kiemai su želdiniais ir sodo augalais ne tik centrinėje dalyje, bet ir sklypo galuose. Erdvės išsidėsčiusios tokia tvarka: nuo gatvės pusės priešsodybio – pusiau atvira erdvė, už jos – uždara erdvė, suformuota gyvenamojo namo, klėties ir sodo, toliau – ūkiniai pastatai su kiemais, už jų – daržai, kurie tęsėsi iki kluono bei sodybą ribojančios želdinių juostos.

Želdiniai paprastai užėmė 45–70 proc. sklypo. Išilginį sodybos matomumą dengė skersinės medžių eilės ir sodas, o skersinį peržvelgiamumą – gretimų sklypų ribomis užsodinti medžiai ar sodo augalai, užstojantys gretimų sodybų kiemus.

Sodybos įvažiavimą žymėjo medžiais

Sodybose buvo sodinami paprastieji ąžuolai, mažalapės liepos, paprastieji klevai, kalninės guobos, baltieji gluosniai, paprastieji šermukšniai, paprastieji lazdynai, paprastieji kaštonai, baltosios ir kanadinės tuopos. Ąžuolus sodino sodybos ar švariojo kiemo kampe toliau nuo pastatų, kartais prie įvažiavimo, ties gyvenamojo namo kampu ar galu, taip pat prie klėties. Apyniams skyrė vietą prie sodo ar klėties galo.

Dekoratyvieji krūmai – paprastosios alyvos, darželiniai jazminai ar erškėčių krūmai – dažniausiai sodinti reprezentacinėje sodybos vietoje, ten, kur nebuvo įrengiami gėlių darželiai.

Aukštaitiški gėlių darželiai

Gėlių darželiai užėmė plotą tarp gyvenamojo namo ir gatvės. Jeigu tarpas per mažas, juos rengė kiemo pusėje prie namo, sodo ar net ūkinio kiemo. Gėlių darželio lysvių išdėstymas priklausė nuo jam skirto ploto, apšvietimo (saulėta vieta, ūksmė, pusiau ūksmė) ir pasirinktų gėlių.

Po langais sodino tik žemas gėles. Darželius tvėrė statinių tvorele, ilgesnes didesnes lysves apdėdavo baltintais didesniais akmenėliais, apvalias – dviem eilėmis smulkesnių. Kartais jas apipindavo nužievintų ar nenužievintų karklų vytelėmis, apkaldavo medinėmis lentelėmis arba apsodindavo smulkiomis gėlėmis, dažniausiai daugiametėmis saulutėmis.

Darželio viduryje sodino žemesnes vienmetes gėles, pakraščiuose – aukštesnes daugiametes. Labiausiai buvo vertinami kvepiantys augalai: žaliosios rūtos, baltieji bijūnai, šiurkštieji ir lieknieji radastai, kvapiosios razetos, diemedžiai, įvairios mėtos. Didesniuose gėlių darželiuose augo keli skirtingomis spalvomis žydintys paprastųjų alyvų, darželinių jazminų ar erškėčių krūmai. Daugiausia augintos daugiametės gėlės.

Sode sava tvarka

Sodybose augo dideli sodai. Rytinėje Lietuvos dalyje pasitaikydavo sodybų, kurių pusę ar didesnę ploto dalį užimdavo sodo augalai. Vaismedžiai sodinti tvarkingomis, tiesiomis eilėmis. Kai kuriose sodybose yra ir jaunesnių vaismedžių, pasodintų sklypo ribų vietose.

Vyšnioms skyrė atskirą plotą, vadinamą vyšnynu, kuriame jos, besidaugindamos atžalomis, labai sutankėdavo. Vaismedžių sodas taip pat sudarė kompaktišką plotą, nes tankiau susodintų augalų šakos persipindavo. Jeigu tarp vaismedžių eilių pasodindavo vaiskrūmių, sodas tapdavo sunkiai praeinamas.

Senesniuose soduose vaiskrūmiai sodinti laisvai, tik naujesniuose dažniausiai išdėstomi tvarkingomis eilėmis.

Daržui skyrė atskirą plotą šalia namo ar ūkinių pastatų, bet dažniausiai sodybos gale, prie medžių eile apsodintos ribos. Jeigu šioje vietoje būdavo drėgnas dirvožemis, šį plotą skirdavo šienavimui, o daržui parinkdavo kitą, sausesnę vietą.

Aukštaitijos gatvinių rėžinių sodybų siluete dominuoja augalai, užpildantys erdves tarp pastatų ir vienodai pasiskirstantys jame. Pavieniai stambūs medžiai žymi gyvenamųjų pastatų vietas, o jų grupės – ūkinių pastatų zoną. Tarpus tarp stambių medžių užpildo sodo augalai.

Senųjų sodo vaismedžių silueto eilė sudaro vidurinę želdinių horizontalios linijos dalį, o jaunesniųjų – žemesnę eilę. Ir stambių, ir žemesnių medžių eilės išsidėsčiusios su tarpais, viena virš kitos arba užleidžia viena kitai vietą eilėse. Tokia skirtingo aukščio eilių kaita ir jų tarpusavio santykio įvairovė sodybos siluetui suteikia dinamiškumo, kurį papildo išryškėję vaiskrūmių kupsteliai. Aukštaitijos sodybų siluete gana tolygiai išsidėstę pastatai, jų grupės bei augalai.

Doc. dr. kraštovaizdžio architektas Romualdas MISIUS

Autoriaus nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.