Pradėjo nuo karvės
Pasak Aurimo mamos Vilijos Gelbūdienės, iš Kybartų miestelio į Vilkaviškio r. Matlaukio kaimą jų šeima atsikėlė gyventi prieš 30 metų. „Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, tas laikas nedideliame Kybartų mieste buvo labai sudėtingas – daug kas prarado darbus. Tad, kai vyrui pasiūlė darbą kaime, ten persikėlėme visa šeima. Labai jauni pradėjome ūkininkauti, buvo 1992 metai, Tuo metu turėjome du sūnus, o paskui gimė dar du“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo Vilija.
Anot jos, pradėdami gyvenimą kaime neįsivaizdavo jo be karvės. Pirmoji juodmargė buvo pirkta Rusijoje – Kaliningrado srityje. Ji buvo vardu Riepka, kurią Lietuvoje pervadino lietuviškai – Rope. Deja, su pirmąja karve, anot ūkininkės, labai nepasisekė – per veršiavimąsi trūko pilvas ir teko skubiai ją išvežti į skerdyklą. Tačiau jauni ūkininkai nenuleido rankų ir po truputį kūrė ir plėtė pieno ūkį. Dabar laiko 35 melžiamų karvių bandą. „Bet kai tokia sudėtinga situacija Lietuvos pieno sektoriuje ir nematome šioje veikloje perspektyvų, svarstome, ar nevertėtų viską baigti. Trys sūnūs jau paliko kaimą, tačiau jauniausias Aurimas nori tik kaimo ir net negalvoja iš čia kraustytis. Jis planuoja perimti pieno ūkį ir tęsti mūsų pradėtą veiklą. Deja, pieno kainas supirkėjai taip sumažino, kad dirbame žemiau savikainos, iš mūsų tyčiojasi prekybininkai, perdirbėjai, šalies valdžia, tad nenoriu, kad vaikas irgi visa tai kentėtų. Aš jį „protiju“, kad mokslus baigęs bėgtų į miestą. O jis – ne“, – neatsistebėdama sūnaus pasirinkimu kalbėjo ūkininkė.
Anot jos, vidutinio dydžio pieno ūkiai dabar gyvena ypač sunkiai, nes stambieji visur išsidera geresnes kainas, smulkieji – irgi šiaip taip sukasi, o jie atsidūrę prasčiausioje padėtyje. Tokie šeimos ūkiai, kaip jų, yra nemažai investavę ir savo ūkius pritaikę pienininkystei, sukūrę darbo vietas. Po tiek metų viską nutraukti – labai skausmingas procesas, tačiau labai daug smulkių ir vidutinių pieno ūkių pastaruoju metu priima būtent tokį sprendimą.
Nenori atimti viltį
Gelbūdų šeima pasinaudojo Europos Sąjungos parama ir įsirengė melžimo linijas tvarte, įsigijo visą reikiamą įrangą, taip pat – lauko melžimo aikštelę, kad būtų galima karves melžti mechanizuotai tiek žiemą, tiek vasarą.
Vilija prisimena, kad ir tais laikais, kai Aurimas buvo dar visai mažutis, teko organizuotis visam kaimui ir vykti į protesto akciją dėl labai žemų pieno supirkimo kainų. Tokios krizinės situacijos, anot V. Gelbūdienės, vis kartojasi ir tų „pasidžiaugimų“ per 30 ūkininkavimo metų buvę labai mažai. Apie 40 ha turintis ūkis su 35 karvėmis dabar vos gali išgyventi, nors kasdien iš ūkio išvežama apie 300 l, o vasarą – apie 700 l pieno. Tarpukariu tai būtų buvęs itin sėkmingas ir turtingas ūkis. Net ir sovietmečiu, kai leisdavo laikyti tik vieną karvę, kaimo žmonės įsigudrindavo slapčia laikyti bent dvi, už pieną neblogai versdavosi ir į mokslus leisdavo savo vaikus. Dabar Lietuvoje pieno sektoriuje prasčiausia situacija Europoje – už pieną mokama mažiausiai, nors pieno produktų kainos parduotuvių lentynose kone aukščiausios.
Vilija su nuostaba ir neslepiamu gailesčiu stebi, kaip jos jauniausias sūnus nori išsaugoti pieno ūkį ir uoliai jame darbuojasi, tad širdis neleidžia dėti tašką, parduoti karves ir atimti iš vaiko viltį, kad, galbūt, viskas dar pasikeis į gera. „Kaip perdirbėjai ir prekybininkai nesupranta, kad jei mūsų nebeliks, jiems taip pat kils didelių problemų? Jei bus sunaikinti smulkūs ir vidutiniai pieno ūkiai, jie neteks savo pagrindinių žaliavos ir produktų tiekėjų. Deja, dabar susidaro įspūdis, kad šalies valdantieji ir Žemės ūkio ministerija siekia sunaikinti pienininkystę. Nors ūkininkai bando kovoti už savo išlikimą, kol kas prošvaisčių nematyti“, – apgailestavo V. Gelbūdienė.
Prie karvių – nuo mažumės
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.