Columbus +3,9 °C Debesuota
Trečiadienis, 18 Grd 2024
Columbus +3,9 °C Debesuota
Trečiadienis, 18 Grd 2024

Aurimas sieks išgelbėti tėvų pieno ūkį

2023/04/19


ŪP korespondentė Milda JONKIENĖ. – Abiturientas Aurimas Gelbūda jau tvirtai apsisprendęs rinktis ūkininko profesiją ir yra užsibrėžęs siekį gelbėti pieno ūkį. Jam rūpi išsaugoti ne tik savo tėvų laikomą karvių bandą bei perimti šeimos verslą, bet ir ginti drastiškai naikinamą Lietuvos pieno sektorių. Pastaruoju metu vykstančiose ūkininkų protesto akcijose šį vaikiną galima pamatyti pirmosiose gretose. Aurimas neketina trauktis ir kovos tol, kol bus pasiektas tikslas.

Pradėjo nuo karvės

Pasak Aurimo mamos Vilijos Gelbūdienės, iš Kybartų miestelio į Vilkaviškio r. Matlaukio kaimą jų šeima atsikėlė gyventi prieš 30 metų. „Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, tas laikas nedideliame Kybartų mieste buvo labai sudėtingas – daug kas prarado darbus. Tad, kai vyrui pasiūlė darbą kaime, ten persikėlėme visa šeima. Labai jauni pradėjome ūkininkauti, buvo 1992 metai, Tuo metu turėjome du sūnus, o paskui gimė dar du“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo Vilija.

Anot jos, pradėdami gyvenimą kaime neįsivaizdavo jo be karvės. Pirmoji juodmargė buvo pirkta Rusijoje – Kaliningrado srityje. Ji buvo vardu Riepka, kurią Lietuvoje pervadino lietuviškai – Rope. Deja, su pirmąja karve, anot ūkininkės, labai nepasisekė – per veršiavimąsi trūko pilvas ir teko skubiai ją išvežti į skerdyklą. Tačiau jauni ūkininkai nenuleido rankų ir po truputį kūrė ir plėtė pieno ūkį. Dabar laiko 35 melžiamų karvių bandą. „Bet kai tokia sudėtinga situacija Lietuvos pieno sektoriuje ir nematome šioje veikloje perspektyvų, svarstome, ar nevertėtų viską baigti. Trys sūnūs jau paliko kaimą, tačiau jauniausias Aurimas nori tik kaimo ir net negalvoja iš čia kraustytis. Jis planuoja perimti pieno ūkį ir tęsti mūsų pradėtą veiklą. Deja, pieno kainas supirkėjai taip sumažino, kad dirbame žemiau savikainos, iš mūsų tyčiojasi prekybininkai, perdirbėjai, šalies valdžia, tad nenoriu, kad vaikas irgi visa tai kentėtų. Aš jį „protiju“, kad mokslus baigęs bėgtų į miestą. O jis – ne“, – neatsistebėdama sūnaus pasirinkimu kalbėjo ūkininkė.

Anot jos, vidutinio dydžio pieno ūkiai dabar gyvena ypač sunkiai, nes stambieji visur išsidera geresnes kainas, smulkieji – irgi šiaip taip sukasi, o jie atsidūrę prasčiausioje padėtyje. Tokie šeimos ūkiai, kaip jų, yra nemažai investavę ir savo ūkius pritaikę pienininkystei, sukūrę darbo vietas. Po tiek metų viską nutraukti – labai skausmingas procesas, tačiau labai daug smulkių ir vidutinių pieno ūkių pastaruoju metu priima būtent tokį sprendimą.

Nenori atimti viltį

Gelbūdų šeima pasinaudojo Europos Sąjungos parama ir įsirengė melžimo linijas tvarte, įsigijo visą reikiamą įrangą, taip pat – lauko melžimo aikštelę, kad būtų galima karves melžti mechanizuotai tiek žiemą, tiek vasarą.

Vilija prisimena, kad ir tais laikais, kai Aurimas buvo dar visai mažutis, teko organizuotis visam kaimui ir vykti į protesto akciją dėl labai žemų pieno supirkimo kainų. Tokios krizinės situacijos, anot V. Gelbūdienės, vis kartojasi ir tų „pasidžiaugimų“ per 30 ūkininkavimo metų buvę labai mažai. Apie 40 ha turintis ūkis su 35 karvėmis dabar vos gali išgyventi, nors kasdien iš ūkio išvežama apie 300 l, o vasarą – apie 700 l pieno. Tarpukariu tai būtų buvęs itin sėkmingas ir turtingas ūkis. Net ir sovietmečiu, kai leisdavo laikyti tik vieną karvę, kaimo žmonės įsigudrindavo slapčia laikyti bent dvi, už pieną neblogai versdavosi ir į mokslus leisdavo savo vaikus. Dabar Lietuvoje pieno sektoriuje prasčiausia situacija Europoje – už pieną mokama mažiausiai, nors pieno produktų kainos parduotuvių lentynose kone aukščiausios.

Vilija su nuostaba ir neslepiamu gailesčiu stebi, kaip jos jauniausias sūnus nori išsaugoti pieno ūkį ir uoliai jame darbuojasi, tad širdis neleidžia dėti tašką, parduoti karves ir atimti iš vaiko viltį, kad, galbūt, viskas dar pasikeis į gera. „Kaip perdirbėjai ir prekybininkai nesupranta, kad jei mūsų nebeliks, jiems taip pat kils didelių problemų? Jei bus sunaikinti smulkūs ir vidutiniai pieno ūkiai, jie neteks savo pagrindinių žaliavos ir produktų tiekėjų. Deja, dabar susidaro įspūdis, kad šalies valdantieji ir Žemės ūkio ministerija siekia sunaikinti pienininkystę. Nors ūkininkai bando kovoti už savo išlikimą, kol kas prošvaisčių nematyti“, – apgailestavo V. Gelbūdienė.

Prie karvių – nuo mažumės

Aurimas Gelbūda savo tėvų ūkyje jiems talkinti pradėjo maždaug nuo 7 metų.

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 43, 2023 m. balandžio 18 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis

Verslas