Ausys ir kojos – pamiršti medžiotojų „trofėjai“

Pasaulis nesusidurtų su benamių gyvūnų problemomis, jeigu jų populiacija nedidėtų, todėl jos valdymas yra svarbiausias dalykas. Šiandien Lietuvoje yra prikurta begalė įstatymų, teisės aktų, kitokių dokumentų, reglamentuojančių benamių gyvūnų teises, ir iš baimės žmonės jų laikosi, tačiau įdomu, kaip benamių šunų ir kačių populiacija buvo valdoma anais, praėjusiais laikais?

Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas: „Prisimenu laikus, kai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD) skatindavo savo narius sumedžioti kuo daugiau valkataujančių šunų ir kačių, nes už tai jai buvo skiriami lenktyniavimo taškai, o medžiotojams – pinigai. Už sumedžiotą šunį buvo išmokami 3 rubliai, o už katę – 1 rublis, tačiau prieš tai reikėdavo pateikti įrodymus: nupjautą vieną koją ir ausį. Tuomet buvo labai paklausūs kačių kailiai. Sumedžiojęs katę medžiotojas nudirdavo jai kailį ir priduodavo jį į paruošų kontorą, o ten gaudavo pinigų ir kvitą, kurį turėdavo pristatyti į veterinarijos tarnybą kaip įrodymą apie sumedžiotą valkataujantį gyvūną. Iš išdirbtų kačių kailių būdavo siuvamos prabangios kepurės, kurias labai pirkdavo iš Rusijos į Lietuvą atvykstantys pirkėjai. Medžiotojo bilietas būdavo pratęsiamas tik tuo atveju, jei būni sumedžiojęs reikiamą kiekį šunų ir kačių.“

Raimondas RIBAČIAUSKAS, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ vadovas: „Anais laikais kiekvienas medžiotojas per metus privalėjo sumedžioti nustatytą kiekį valkataujančių plėšrūnų – šunų ir kačių bei varnų ir kranklių. Sėkmingos medžioklės įrodymus, t. y. valkatavusių šunų ir kačių dešiniąsias ausis bei minėtų paukščių kojas, turėdavome pristatyti į LMŽD. Medžiotojų būreliai, neįvykdę plano, netekdavo licencijų sumedžioti stambesnių žvėrių medžiotojų reikmėms.  Rinkti tokius „trofėjus“ buvo gana sunkus ir nemalonus darbas, juk kokiam gi vyrui smagu pakelti šautuvą prieš bejėgį, kad ir valkataujantį gyvūnėlį. Šaudyti varnų važiuodavome prie sąvartynų, nes ten jų būdavo daugiausia, tačiau jei šių paukščių buveinės nebūdavo konkretaus būrelio medžioklės plotuose, tada kildavo problemų, iš kur tų kojų gauti. Gerai pamenu, važiuoju automobiliu ir pamatau mirtinai partrenktą, suvažinėtą katę, tuoj sustoju ir puolu pjauti dešinės ausies, o ten jau jos nebėra... Visokiais būdais ieškojome išeičių ir galimybių įvykdyti planus: kartais kaires ausis priduodavom kaip dešines, kartais rasdavome kitų kelių valdžios nurodymams apeiti. Jokiu būdu nenoriu ieškoti pateisinimų buvusiems metodams, tačiau šiokios tokios tiesos ten buvo. Katės yra didžiausios plėšrūnės visame pasaulyje. Jos ima viską, ką tik gali, ir visai nesvarbu, jai trūksta maisto ar ne. Šunys taip pat pagal instinktus yra medžiotojai, todėl valkataujančių šių gyvūnų žala yra akivaizdi. Kalbant apie paukščius, negalime pamiršti gandrų, kurie laikomi vos ne šventais laimingų sodybų simboliais. Kažin ar žmonės taip galvotų, jei žinotų, kad būriu eidami paskui dirvą ariantį traktorių, jie sulesa viską, kas gyva, ir taip sunaikina didžiulį skaičių nekaltos faunos – kiškučių, vieversių, pempių, putpeliukų...“

Vilius KARPAVIČIUS, Kaišiadorių medžiotojų draugijos pirmininkas: „Man pačiam medžioti valkataujančių gyvūnų tokiomis žiauriomis sąlygomis jau neteko, tačiau gerai prisimenu karčią tėvo ir senelio patirtį. Daugiausia problemų jiems kildavo prieš pratęsiant medžiotojo bilietą, tad trūks plyš reikėdavo surinkti varnų ar šarkų kojų ir nustatytą kiekį ausų.

Dabar gyvenamuosiuose rajonuose bet kokia medžioklė yra draudžiama, bet anuomet būdavo išduodamas specialus leidimas, vyrai su šautuvais įžengdavo į miesto gatves. Tiesa, viskas vykdavo labai anksti ryte, kai gyventojai dar miegodavo, o kai jie pakildavo į darbus, utilizavimo specialistai jau baigdavo savo veiklą. Tėvukas pasakojo, kad gyvūnėlių šaudyti labai nesinorėdavo, tačiau buvo mažai pasirinkimo, nebent pavykdavo dar kartą priduoti jau surinktus „trofėjus“.Teko girdėti, kad dabar už tokią veiklą ne vienas medžiotojas bilietą padėjo ar ilgai varstė teismų duris.“

Juozas DAINELIS, profesionalus medžiotojas: „Norėdavai medžioti – privalėjai tas nelemtas ausis ir kojas surinkti, nes kitu atveju medžiotojo bilieto galiojimo niekas nepratęs. Tuo metu šunėką ar katę būdavo galima nušauti, jei jie nuo namų nutolę bent 200 met­rų. Buvo organizuojamos tikslinės valkataujančių gyvūnų medžioklės. Niekas nebardavo, jei tokį gyvūnėlį persekioji automobiliu, žodžiu, šioje vietoje medžiotojams rankos nebuvo surištos, o va širdys – kitas dalykas. Prisimenu, šoviau į nemenką katiną... Gal prastai pataikiau, kad šis namo nurūko. Grįžęs į kaimą iš sužeisto katino šeimininkės apie save išgirdau tai, ko anksčiau nebuvau girdėjęs. Pamenu, žodis „budelis“ buvo švelniausias. Jei medžiotojų būrelis valkataujančių gyvūnų sumedžiojimo plano neįvykdydavo, jis turėdavo pamiršti apie galimybę savo reikmėms sumedžioti elnią ar briedį. Anksčiau briedžiai buvo medžiojami tik eksportui ir parduodami už tvirtą valiutą. Teko girdėti, kad už aplink Kauną esančių medžiotojų būrelių sumedžiotus briedžius klinikoms užsienyje buvo nupirkta itin brangi ir labai reikalinga medicininė aparatūra.“

Vytauto RIBIKAUSKO, Raimondo RIBAČIAUSKO, Viliaus KARPAVIČIAUS, Juozo DAINELIO nuotraukos

Dainius ŠEPETYS

ŪP korespondentas

Susijusios temos – skaitykite: benamiai gyvūnai, benamių šunų ir kačių populiacija, Vytautas Ribikauskas, Raimondas Ribačiauskas

Visa informacija, esanti portale,  yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.