Avių augintojų verslo sėkmė – dėmesys jų veisimui

Ar avių laikymas mūsų šalyje pastaraisiais metais pelningas, kaip sekasi realizuoti tiek gyvas avis, tiek ir jų mėsą bei vilną? Tuo „Ūkininko patarėjo“ korespondentas domėjosi apsilankęs pas Kėdainių rajone, Dotnuvos seniūnijoje, ūkininkaujantį Augį Rimkevičių, laikantį prancūziškos „Ile de France“ veislės 400 avių bandą.

Atsakomybė – 24 valandas

A. Rimkevičius „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad 2018 metais avininkystės ūkiams buvo visiškai prastai – avių augintojai jau buvo nuleidę rankas ir kalbėjo, jog tokius ūkius reikės uždarinėti.

„Jeigu patys nuveždavome supirkėjui, mokėdavo po 80 centų už gyvojo svorio kilogramą, o jeigu patys atvykdavo – tik po 60 ct/kg. Šiemet kaina jau geresnė. Galvojame, kaip gauti veislinės bandos statusą, ir todėl ateityje dar sėkmingiau dirbti. Gaila, kad Lietuvoje vis dar nėra tradicijos valgyti avieną. Kai kas purtosi avienos, nors jos net nėra ragavę. Jeigu tokiems paruoši avieną, tada valgo – viskas tvarkoje“, – pasakojo A. Rimkevičius.

Pasak jo, problema – ir darbininkų trūkumas, nes niekas nebenori dirbti žemės ūkyje, ypač prie gyvulių. Žmonės gauna bedarbio ir socialines pašalpas, tai kam jiems dar eiti į darbą.

„Pavyzdys: mano ūkyje dirbo vienas samdinys, gavo normalų pirmąjį atlyginimą, o po to puotavo aštuonias dienas. O man nors persiplėšti jo darbo vietoje... Avių auginimas yra ne verslas, tai toks jau mūsų gyvenimo būdas“, – piktinosi ūkininkas, pridurdamas, kad jis yra atsakingas už ūkį visas 24 valandas, ar aptvaras sulūžo, ar elektra bei vanduo dingo...

Triūsia 17 metų

Nuo pat ūkio įkūrimo už avių priežiūrą atsakinga A. Rimkevičiaus ūkio vedėja Rūta Lukoševičiūtė. Jame pradėjo dirbti būdama aštuoniolikos, baigusi mokslus Lietuvos veterinarijos akademijoje, ūkyje ji avimis rūpinasi jau 17 metų.

Pasak Rūtos, smulkieji ūkininkai ėriukus dažniausiai parduoda rudenį, nes yra sezoninė ruja, kai avys ėriuojasi pavasariop. A. Rimkevičiaus ūkyje kitaip – suplanuojama, kad avys atsivestų ėriukų tada, kada ūkininkas nori.

„Pradžia buvo, kai ūkininkas įsigijo Romanovo veislės avių, – prisiminė ūkio specialistė R. Lukoševičiūtė. – Turbūt nė pusės metų pas mus neišbuvo – pamatėme, kad iš jų nieko gero. Paskui įsigijome merinosų, bet ir jos nepasiteisino – jeigu tik drėgnesnis oras, į nagas pradėjo labai greitai įsimesti puvinys. 2016-ųjų pavasarį iš Prancūzijos parsivežėme „Ile de France“ veislės 145 avis ir 6 avinus, nes jų labai gera mėsos išeiga – maždaug 50–64 proc. Dabar tik jas ir auginame. Jos greitai auga, yra atsparios ligoms, gerai ėda pašarą. Vasarą niekuo papildomai nereikia šerti, užtenka tik ganyklos.“

Prancūziška veislė

Rūtos teigimu, „Ile de France“ veislės avys labai gražiai įmitusios, tai, esą, tikrai puiki veislė. Bet pirkėjai dažniausiai nori nuo 38 iki 50 kg svorio ėriukų. Ėriukas būna iki metų, todėl supirkėjai gudrauja: jeigu gyvulys sveria daugiau nei 50 kg, už tą viršsvorį augintojui nemoka.

„Neseniai pardavėme supirkėjui iš Nyderlandų, jis ir už 68 kg sveriantį ėriuką sumokėjo visą kainą – po 2,05 Eur/kg gyvojo svorio. Nyderlanduose, kaip ir Lietuvoje, avių yra pakankamai, augintojų – daugybė, bet visiškai nėra kokybiškos avienos. Augina bet ką, tie ėriukai – tik kauliukai ir oda, nėra mėsos. Net neapsimoka tokių skersti. Paskui augintojai pyksta, neva jiems mažai moka už ėriukus. Bet už ką galima mokėti, jeigu juos nulupi, o mėsos telieka šeši kilogramai?“ – kalbėjo Rūta.

Ji stebėjosi, kad neseniai Algirdiškyje vykusioje veislinių gyvūnų parodoje atsirado dar ir tokių pirkėjų, kurie norėjo įsigyti po vieną dvi skirtingų veislių avytes – kaip kokiam zoologijos sodui. Rūta stebėjosi jų kalbomis, esą, jas sukergs su kokiu nors avinu ir turės visokių avių.

„Gerai, jeigu sukergs dvi grynaveisles, nors ir skirtingų veislių. Pirmaisiais metais efektas bus neblogas, bet vėliau mišrūnai, kergiami tarpusavyje, išsigimsta. Sudėtinga žmonėms įrodyti, kad taip elgtis negalima. Be to, veislinė medžiaga yra brangi. Jei kam nors pasakau, kad pusės metų avytė kainuoja 200–250 eurų, akys išvirsta: „O, Jėzau, aš mačiau, kad po 30 eurų avis pardavinėja...“ Tegul pardavinėja, bet tokių nė už dyką neapsimoka imti“, – pasakojo R. Lukoševičiūtė.

Kaip išmokyti tautiečius?

Avininkystės specialistė stebėjosi, jog neretai pasitaiko, kad avininkystės asociacijai paskambina iš Danijos ar Kazachstano ir teiraujasi, ar Lietuvoje galima surinkti 200 veislinių avyčių. „Lietuva – tokia didelė, bet nėra ką pasiūlyti. Užsieniečiai paimtų iš Lietuvos tam tikrą kiekį avienos per mėnesį, gerai sumokėtų, bet avienos nėra. Yra tik tokių, kurie turi tik vilnos ir kaulų. Pagrindinė problema, kad negalime supirkėjams pasiūlyti geros kokybės avienos. Jeigu visi laikytų geras avis, mes ne taip gyventume“, – kalbėjo R. Lukoševičiūtė.

Pasak jos, ir daugiau mūsų šalies ūkininkų galėtų parsivežti iš Prancūzijos „Ile de France“ ar kitos geros veislės avių, jas kergti vienu metu ir turėti ėriukų, kad atvažiavęs supirkėjas galėtų įsigyti jam reikalingą jų kiekį. Mat jau tuomet Lietuvos avių augintojai galėtų nustatinėti supirkimo kainas. Nes, Rūtos įsitikinimu, avininkystė bus dar pelningesnė, kai jų augintojai galės pasiūlyti didesnį kiekį geros kokybės avienos, o ne vilnos ir kaulų... Ir supirkėjai tikrai mokės daugiau.

Problemiškiausia – veisimas ir vilnos realizacija

Gintarė KISIELIENĖ

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė

Viena didžiausių Lietuvos avių augintojus kamuojančių problemų – neturėjimas, kur realizuoti avių vilnos. Atvirai kalbant, nežinau, kur stambesni avių augintojai, turintys didelį kiekį, vilną deda. Bėdų kyla, kad Lietuvoje nėra įrenginių vilnai plauti. Tai daroma tik namudiniu būdu – vilna plaunama rankomis. Būtų galima nuvežti vilną į Lenkiją, bet reikalingas vilkikas. Tačiau, norint juo vežti, vilną reikia suspausti – reikia preso. UAB „Genetiniai ištekliai“ Šeduvos avininkystės padalinyje jau lyg svarstoma tokio preso įsigijimo galimybė. Tada jau matytume perspektyvą išvežti vilną, nes Lenkijoje ją superka.

Karšyklų Lietuvoje turime, vilnos verpiamos, bet tik mažais kiekiais. Gaila, bet lietuviška vilna nėra pati kokybiškiau- sia – ji labiau tinka veltiniams, antklodėms. Jeigu reikia švelnesnės vilnos, pavyzdžiui, megztiniams, ji dažniausiai atvežama iš Naujosios Zelandijos, kur auginamos merinosų veislės avys.

Mėsinių avių realizavimas vyksta gana sėkmingai – supirkimo kainos šiemet yra neblogos. Lankėsi supirkėjai ir vežėjai iš užsienio šalių, nemažai avių eksportavome į Nyderlandus bei Vokietiją. Mokėjo iki 2 eurų už gyvojo svorio kilogramą. Aišku, turėjo būti geros kokybės avys, sveriančios iki 50 kg. Tai ėriukai iki vienerių metų amžiaus.

Perspektyvų tokiam eksportui yra, tik vienintelė kliūtis – mes nesurenkame pirkėjo pageidaujamo avių kiekio. Pirkėjas nori pakrauti į vilkiką 300 gyvulių per ribotą laiką. Jis niekaip nesuspėtų apvažiuoti kelių ūkių, nes gyvulių gabenimo taisyklėse yra numatytas limitas, kiek valandų galima vežti gyvulius.

Pastaruoju metų gavome užklausų iš Latvijos ir Kazachstano, kur avių pirkėjai taip pat nesurenka reikalingo jų kiekio. Kalbu apie veislinius gyvulius, kurie turi turėti kilmės pažymėjimus. Jų augintojai būtinai turi dalyvauti veisimo programoje, nes kitaip kilmės pažymėjimo neišduodame. Ir dar viena problema – visų veislių veisimo programų mes neturime. Turime tik penkių veislių. Jeigu avių augintojai paprašo, pavyzdžiui, „Dorper“ ar šarolė veislių programų, nors jas ir augina, mes neturime patvirtintų programų. Tam, kad jos būtų patvirtintos, turime turėti pakankamą skaičių jų veisėjų ir pakankamą tos veislės gyvulių populiaciją. Yra Lietuvoje ūkininkų, auginančių merinosų veislės avis, tačiau niekaip negaliu jų pasikviesti dalyvauti programoje. Atvyksta tik du, o reikia trijų.

Avių skerdžiama daugiau

Sausio–rugpjūčio mėn. Lietuvos įmonėse išaugo avių skerdimų skaičius, skelbia leidinys „Agrorinka“. Augimas – per 40 proc. Manoma, kad jį lėmė Lietuvos avių augintojų sukaupta patirtis, išaugusios avių supirkimo kainos.

Per aštuonis šių metų mėnesius Lietuvos įmonėse buvo paskersta 6,494 tūkst. avių – apie 40,41 proc. daugiau, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu.

Avių, vyresnių kaip 12 mėn., skerdimai išaugo 66,22 proc. (iki 5,241 tūkst. vnt.), tačiau ėriukų (iki 12 mėn. amžiaus) skerdimai sumažėjo 14,88 proc. (iki 1,253 tūkst. vnt.). Sausio–rugpjūčio mėn. avienos skerdenų gamyba, palyginti su 2019 m. analogišku laikotarpiu, padidėjo 35,94 proc. ir siekė 119,125 t.

Analizuojamu laikotarpiu vidutinė supirktų avių kaina siekė 459,22 Eur/100 kg (skerdenų svorio) ir 149,20 Eur/100 kg (gyvojo svorio), tai atitinkamai 6,20 proc. ir 5,46 proc. didesnės kainos nei 2019 m. sausio–rugpjūčio mėn.

Stasys BIELSKIS

ŪP korespondentas