Baltišką stilių norisi garsinti visame pasaulyje

Eglė LEONOVIENĖ

Kažin ar atsirastų daug dizainerių, kurie taip pagrįstai, kaip Vilma Marė, apibendrintų savo kūrybą: „Neketinu nieko kartoti, pamėgdžioti, juo labiau – semtis įkvėpimo iš gamtos. Mano atspirties taškas –  mūsų prigimtis, šaknys – baltų kultūra. Siekiu, kad baltės didžiuotųsi savo protėviais, dėvėdamos baltiško stiliaus drabužius pasaulyje būtų tarsi Lietuvos ambasadorės, atstovaujančios gimtajam kraštui.

Nepataikauja madai Pirmoji mano pažintis su dizainere – jos studijoje, prie drabužių kabyklos: lakoniški, santūrūs suknelių, kostiumėlių, sijonų, paltų modeliai, švelni ir minkšta virinta vilna, monochrominė spalvų gama, išorėje boluojančios siūlės, kurių grafiką sustiprina paprasti, intuicija kužda – gerai pažįstami ornamentai iš siauručių siūlių. Jos ritmiškai atkartoja viena kitą, kai kur susipina ir tampa grakščiais rombais, kryželiais, o kai kur ima ir išsiskleidžia tarsi kokie angelo sparnai... „Kai kas įkvėpimo ieško gamtoje, tautiniuose raštuose. Manau, toks požiūris seklus: gyvenant aukso amžiuje aktualiausia – simbolių kalba. Įkvėpimas mane užvaldo nagrinėjant baltų kultūros artefaktus: improvizuoju atkartodama keramikos, metalo juvelyrikos dirbinių ornamentus. Ritmiškai pasikartojančių brūkšnelių motyvai įprasmina mūsų protėvių būdo paprastumą, kuklumą, darbštumą, pastovumą, nuoseklumą... Tai liudija ir neįkyrios, santūrios žemės spalvos“, – pasakoja baltų stilių sumaniusi atgaivinti V. Marė. Dizainerė neabejoja: jos drabužiai su mada prasilenkia, nepataiko į sezono tendencijų dešimtuką. Bet dėl to jai galvos neskauda: Vilma nesiekia pataikauti madai, kurti vienadienius trendus, džiaugiasi dirbdama konservatyviai, neskubėdama. Išsiverčia ir be reklamos vadybininkų, nes, pasak dizainerės, geriausia reklama – patys drabužiai. O jie traukia tik išskirtinai stiprias asmenybes – moteris, brandžias ne amžiumi, bet pasaulio suvokimu, pasiekusias gyvenimo pilnatvę, puoselėjančias individualumą, iš protėvių ateinančią savastį.

Pakeitė žaidimo taisykles „Gražiąją drabužio pusę įprasta išversti į viršų – ji skirta aplinkiniams, vyrams sužavėti; negražioji pusė, visos siūlės, lieka moteriai – viduje, arčiau kūno. Aš nusprendžiau pakeisti žaidimo taisykles: tegu viskas, kas švaru, lygu, lieka moteriai, o vyrams – siūlės. Tiesa, pasistengiau, kad jos virstų originaliu apdailos elementu, jungiau jas papildomų siūlių tekstūra. Savo techniką vadinu drapiravimu 3D naudojant manekeną – be jo sunku būtų išgauti visus drabužio formos subtilumus. Taigi, baltiško stiliaus siūlių ornamentai – ne tik estetikos siekis, bet ir konstrukcinis sprendimas“, – atskleidžia savo kūrybos ypatumus dizainerė. Suvaldyti veržlių linijų dinamiką nėra paprasta – reikia ne tik patirties, įgūdžių, bet ir kūno proporcijų suvokimo. Ne vienus metus tokiu būdu kuriančiai dizainerei dabar tereikia iškarpose pasižymėti „žvaigždynus“, taip V. Marė vadina ornamento linijų susikirtimo taškus.

Jaunystės pomėgis tapo profesija Tokių „žvaigždynų“, tiesa, simboline prasme, gausu ir pačios Vilmos gyvenime. Jį galima suskirstyti į kelis etapus: Lietuva, Amerika, kūrybinio stiliaus paieškos, prigimtinės savasties suvokimas. Vilma gimė ir vaikystę leido Zarasuose, slaviškame krašte, kur lietuviški papročiai nebuvo itin puoselėjami. Jų ji nerado ir gyvendama Kaune: lankė Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, kurioje net tarybiniais laikais klestėjo Vakarai: sustiprintas anglų kalbos mokymas, neeilines pareigas užimančių tėvų vaikai, garderobas – iš siuntinių. „Augau be tėvo, varganai, o mano skonis jau tada buvo aukštoji mada (haute couture). Dėl drabužių, batų, išvaizdos namie vykdavo tikros dramos – mama mane augino kaip padėjėją, o aš nepasidaviau, turėjau savo ego. Jaučiausi nepilnavertė, šį kompleksą gydžiau modeliuodama ir siūdama, megzdama sau drabužius. Mokykloje man prilipino Samadelkos pravardę – labai išgyvenau, bet laikiausi tvirtos pozicijos. Mano garderobo slapčia pavydėjo net siuntinius gaunančios panelės“, – tikina V. Marė, jaunystės pomėgį pavertusi mėgstama profesija. Kelio pradžioje buvo Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas, vėliau ji dirbo dizainere ir modeliu Dalios Teišerskytės grožio teatre: pagal Teišerskytės eiles kūrė drabužių kolekcijas. Čia praleisti metai jaunai dizainerei buvo visapusiškai vertingi: įgijo profesinės patirties, išmokė verslumo, išugdė gebėjimą pristatyti save, tačiau svarbiausia – kaip tik tada susiformavo suvokimas, kad jos kūrybos objektas yra ne pragmatinė asmenybė, o moteris, gyvenanti tarp ezoterinio ir poezijos pasaulių, – tokia Vilmai atrodė gražiausia.

Siūlė – puošmena Visa tai, kas vyko iki Atgimimo, revoliucijos, mano pašnekovė vadina nerūpestingo gyvenimo žaidimais – vėliau reikėjo kovoti, o tam ji nebuvo pasirengusi. „Mane ištiko Eglės (lietuvių pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pagrindinė veikėja – aut. past.) likimas. Užaugusi be šaknų, neturėjau ką Lietuvoje veikti. Išvykau į JAV, į Niujorką, pas gimines. Puikiai kalbėjau anglų šnekamąja kalba, tad įsilieti į aplinką nebuvo sunku, greitai susiradau klienčių, galėjau save išlaikyti“, – pasakoja dizainerė. Jau po metų ji įstojo į FIT (Fashion Institute of Technology) studijuoti aprangos dizaino ir kostiumo dizaino. Būtent čia ji patyrė, kas yra audinio tekstūra, susižavėjo japonų dizainerės Ray Kawakubo dekonstruktyvia siuvimo technika, pradėjo ieškoti savitumo, išskirtinių savo kūrybos bruožų. „Dabar, įsigilinusi į baltų kultūros šaknis, galiu teigti, kad tarp japonų ir baltų yra dvasinis, filosofinis ryšys. Mus vienija tas pats suvokimas – gyvenime nieko nėra ilgaamžiško. Kam slėpti siūles, lenkti drabužių apačias? Reikia džiaugtis gyvybingai atspurusiais krašteliais! Deja, tie spurai žavėjo ne visas klientes, tad pradėjau ieškoti ne tokių irių audinių: veltinio, poliuretanu dengto audinio, virtos vilnos“, – prisimena V. Marė, lig šiol kūryboje puoselėjanti pagrindinius modernios siuvimo mokyklos principus: „Mažiau yra daugiau“ ir „Funkcionalumas yra dekoras, siūlė – puošmena!“

Sunkumus nugalėjo jaunystė Sakyti, kad gyvenimas Niujorke ėjo kaip sviestu pateptas būtų neteisinga: nugalėjo tvirtas būdas, pozityvus Vilmos mąstymas. Kad ir kur ji dirbo, visur stengėsi išmokti kažko naujo, sukaupti patirties, nepraleido progos patikrinti savo gebėjimus. Pirmas oficialus darbas buvo skiautinių iškarpas ruošiančioje bendrovėje. Joje lietuvė išmoko preciziško tikslumo, pati pradėjo iš skiautelių siūti meniškas abstrakcijas, susipažino ir įvaldė modernius įrankius. Beje, juos dizainerė naudoja ir dabar siūdama baltiško stiliaus drabužius, o išlavinta akis fiksuoja vos porą milimetrų netiksliai nusiūtas siūleles. Vilma dirbo kostiumų dizainere Niujorko teatrų grupėse „WaxFactory“, „Ridge Theater and Stage Works“, o 1999 metais organizacijos „Art Director‘s Club“ konceptualaus meno konkurse pelnytas sidabro medalis padovanojo dizainerei pažintį su garsiu architektu Gaetano Pesce: jo autorinei parodai Toronte lietuvė kūrė skulptūras sukneles iš audinio. „Sunkumus nugalėjo jaunystė! – juokiasi laiminga moteris, vienu metu su 9 jaunais, skirtingų krypčių menininkais gyvenusi sinagogoje. – Čia kūrėme, bendravome iki paryčių, priiminėjome klientus, rengėme parodas. Sinagoga buvo mūsų kūrybos namai, jos gyventojai – sielos giminės. Ten pradėjau brandinti savo dizainerės vardą, kurti pirmas kolekcijas, kilo minčių imtis verslo.“

Vyras – atokiau nuo šeimos židinio Daugiau kaip dvidešimt metų tik retsykiais aplankydama Lietuvą V. Marė praleido Amerikoje, o pastaruosius kelerius metus gyvena taip: metai – ten, metai – čia, bet visos vasaros – tik Lietuvoje. „Čia festivalis „Mėnuo Juodaragis“, senovės baltų religinė bendrija „Romuva“, visos gražiausios baltų šventės, Kernavė... Su manimi keliauja ir vaikai: dešimtmetis Augustus Margiris ir šešiametė Adelė Dora Žemė. Margiris ir Žemė – vaikų palaiminimo vardai, kuriuos suteikė „Romuva“, – sako Vilma ir šelmiškai nusišypso. – Tik tegul pabando jie pasiskųsti, kad nuobodu. Žinau, kas tai yra, mano vaikystė buvo labai nuobodi. Abu vaikai lanko Kauno tautinės kultūros centrą, Adeliutė dainuoja, Augustus – groja kanklėmis, mokosi karpinių studijoje, lanko lengvosios atletikos treniruotes, visi trys dalyvaujame įvairiuose „Romuvos“ renginiuose, turime savo šeimos vėliavą – baltišką skraistę.“ Vaikai mokosi Valdorfo mokykloje, kurios pedagogikos programa vienoda visame pasaulyje: tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje, kaip tik todėl mokslo keblumų jie nepatiria. Pasak mamos, Augustus ir Adelei reikia vos poros savaičių prisitaikyti prie aplinkos, pradėti taisyklingai kalbėti lietuviškai ar angliškai. „Mūsų proseneliai aristok­ratai kalbėjo ne tik lietuviškai, puikiai mokėjo lenkų, prancūzų kalbas, tad aš nieko naujo neišradau, – sako pašnekovė, turinti ir savą požiūrį į santuoką. – Mano vyras – anglakalbis suomis. Viešėjo Lietuvoje, yra sužavėtas jos grožio, tačiau Amerika – jo gimtinė, ten mūsų namai, ten jis turi daug darbo. Vos ne kasdien kalbamės per „Skype‘ą“, o susitinkame kas du mėnesiai vis kituose pasaulio miestuose: Prahoje, Paryžiuje, artimiausias pasimatymas numatomas Londone. Taip visi keturi keliaujame po pasaulį. Vėlgi nieko neįprasto: istorijos vingiuose vyrai visada būdavo atokiau nuo šeimos židinio.“

Protėvių savastis Pagaliau galėsiu patenkinti ramybės neduodantį smalsumą: „Marė – Jūsų pavardė, jos trumpinys, gal slapyvardis?“ „Dabartinis mano vyras Polas Craytonas, dainininkas, poetas, žinomas pseudonimu Slink Moss. Su pirmuoju vyru lietuviu išsiskyriau labai seniai, turėti jo pavardę nesinorėjo, tad nusprendžiau ją padaryti iš savo antro, oficialiai įregistruoto vardo Marija. Baltiška šio vardo versija, matyt, būtų Marė̃. Tokia pavardė – ne tik įprasmina mano šaknis, bet ir yra puikus menininko pseudonimas“, – šypteli Vilma, poreikį identifikuoti savastį, moterišką prigimtį pajutusi gimus vaikams. Tiesa, sūnui ji dar niūniavo lopšines angliškai, o gimus dukrai pasižadėjo kiekvieną dieną išmokti naują lietuvišką dainą. Ištesėjo... Ir vis dėlto netruko suvokti, kad vaikus ji praranda: jie kalba tik angliškai, lanko amerikietišką darželį, mokyklą. Kad daugiau laiko praleistų kartu, Vilma nusprendė būti tik „žiemos sezono dizainere“, kad vaikai geriau pažintų protėvių žemę, priėmė sprendimą gyventi tai vienoje, tai kitoje Atlanto pusėje, galiausiai triukšmingą Niujorką iškeitė į ramią sodybą Hadsone, Berkšyro kalnų papėdėje buvusio ledynmečio ežero dugne, kur veši šimtamečiai medžiai, netoliese – krioklys. Pasak pašnekovės, gamta žmogui dovanoja pilnatvę, sveiką darbo pojūtį: mieste turi save prievartauti, o kaime gyveni gamtos ritmu, sekdamas saulę, mėnulį. Jos namuose gausu baltų kultūros ženklų: interjerą puošia baltiški simboliai, praktiški buities dirbiniai iš medžio, tuščiame seno klevo kamiene lietuvė net įrengė aukurą, su vaikais daro baltiškas skulptūras iš žolių. „Vyras tolerantiškas. Polo neerzina mano trauka protėvių kultūrai. Jis turi sauną – tai jo „bažnyčia“, – juokiasi dizainerė.

Įkvėpė pasaka Neatsitiktinai Vilmos Marės rankose atsirado ir Vytauto Kavolio studija apie archajines lietuvių kultūros sąmoningumo formas pasakoje mite „Eglė žalčių karalienė“ – tai dizainerės „stalo knyga“, visa pilna skirtukų. „Kiekvienam gyvenimo atvejui, – šypteli kūrėja ranka perbraukdama popierėlius. – Eglė demonstruoja ištikimybę savo apsisprendimui ir savo vyrui, sudariusi netradicinį ryšį su kito pasaulio būtybe. Ji sugebėjo iš žemiškosios formos pereiti į dieviškąją ir pasakai suteikė mitologinę reikšmę, o mums leido apmąstyti vieną svarbiausių žmogaus egzistencijos klausimų. Sekdama mūsų liaudies intelektinės kūrybos pasakojimu, aš, jau būdama post­modernios visuomenės kūrėja, ieškau tų Eglės galių savo mene ir gyvenimo išeities taškuose. Eglė man įprasmina lietuvės moters būdą. Jos minties sėslumas, nuoseklumas – labai siektina vertybė, o mistiška stiprybė suteikia jėgų atlaikyti visus buities sunkumus. Kokia ji teisi kiekviename žingsnyje! Eglės išmintis man pačiai ne kartą pravertė...“ Beje, ši knyga originalių baltiškų drabužių dizainerei – ne tik išminties lobynas, bet ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Unikali lietuvių liaudies pasaka Vilmą paskatino pradėti kurti baltiško stiliaus vestuvinių drabužių kolekciją, kurią kovo mėnesį žada pristatyti galerijoje „Balta“, kartu realizuoti siekį gauti menininkės titulą: baltų simbolių įkvėpta dizainerės siūlių tekstūra pasirodė nepriimtina tautodailei.

Siekia išgarsinti baltišką stilių Vilma Marė jau yra pristačiusi dvi baltiško stiliaus drabužių kolekcijas: „Baltiškas stilius“ (2010 m.) ir „Moteris valdovė“ (2013 m. lapkričio pabaigoje Kauno butike „KOKO boutique“). „Kolekciją „Moteris valdovė“ skyriau dalykiškoms, neeilines pareigas užimančioms moterims, stengiausi parodyti, kad baltiško stiliaus drabužiai – idealus būdas sujungti į visumą tvirtą charakterį, verslumą ir moteriškos prigimties švelnumą, subtilumą. Kolekcijos paskirtis, pavadinimas įpareigojo ieškoti ne jaunučių modelių, o gyvenimo pilnatvę patyrusių moterų. Kaip tik todėl nuotraukose matote sportininkę, olimpietę Austrą Skujytę, moterų krizių konsultantę Laimą Ruibytę, žolininkę Danutę Kunčienę, kraštovaizdžio dizainerę Audronę Daubarienę, įvaizdžio konsultantę Rasą Povilaitienę“, – vardija „moteris valdoves“ Vilma, apimta entuziazmo pasaulyje išgarsinti baltišką stilių. – Būdama Kaune savo studijoje rengiu siuvimo kursus: paslapčių neturiu, atvirkščiai, noriu, kad kuo daugiau moterų pramoktų mano taikomą techniką. Amerikoje turiu drabužių parduotuvę, kurioje pardavinėti savo gaminius kviečiu baltų tradicijomis kuriančius dizainerius. Parduotuvės pavadinimas „Baltiškas stilius“, prie jos plevėsuoja vėliava – baltiška skraistė, ta pati, kurią su vaikais nešamės į „Romuvos“ renginius. Į parduotuvę dažniausiai užsuka tos moterys, kurios, žvilgterėjusios į vitriną, atpažįsta savastį – o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės marketingas labai platus, ir mus visas, kurioms artima prigimtinė kultūra: nesvarbu, lietuvę, japonę ar afrikietę, jungia bendros žmogiškosios vertybės, tikėjimas Saule, Žeme. Neabejoju, kad baltiškas stilius gali konkuruoti su pasaulyje garsiu skandinavišku stiliumi.“

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.