Bazinės išmokos paradoksai

Šiame straipsnyje apžvelgsime su bazine išmokas susijusius duomenis. Prieš tai būtina prisiminti, kad 2023–2027 m. laikotarpio planavimą EK visiškai atidavė į valstybių narių rankas. Strateginių planų reglamente 2021/2115 nustatyta keletas privalomų visos Europos Sąjungos (ES) masto reikalavimų, taip pat bendrieji rodikliai, pagal kuriuos bus vertinamas planų įgyvendinimas.

Vienas iš privalomų finansinių reikalavimų – ekoschemoms skirti bent 25 proc. tiesioginių išmokų lėšų voko. Įdomu tai, kad 6 valstybės narės ekoschemoms skyrė daugiau kaip 25 proc. lėšų: Belgijos Valonijos regionas, Latvija, Slovakija, Estija, Čekija ir Nyderlandai. Kitas privalomas reikalavimas – papildomai perskirstymo išmokai (pirmiesiems hektarams) skirti ne mažiau kaip 10 proc. tiesioginių išmokų voko. Tai padarė 21 ES valstybė narė. Lietuva pasirinko dvigubai didesnę dalį – 20 proc. Tiek pat perskirstymo išmokai skyrė Kroatija. Didesnį procentą skyrė tik Čekija – 23,1 proc. Dar viena privalomų ES standartų grupė – geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės bei Valdymo reikalavimai, kuriuos būtina įgyvendinti siekiant gauti bazinę išmoką. Vertinimas, kiek lygiaverčiai tie standartai, reikalauja atskiros analizės.

Išmokų dydį taip pat lėmė lėšų perkėlimas iš ir į tiesioginių išmokų voką. 11 valstybių narių (Belgijos Flandrijos regionas, Čekija, Vokietija, Danija, Graikija, Prancūzija, Italija, Latvija, Nyderlandai, Rumunija, Slovakija) pasinaudojo galimybe perkelti dalį iš tiesioginių išmokų į kaimo plėtros voką. Tačiau šešios šalys – daugiausia Lenkija (net 29 proc.), Kroatija, Vengrija, Liuksemburgas, Malta, Portugalija pritaikė priešingą procedūrą, taip padidindamos tiesioginių išmokų voką. Lietuva šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Tačiau dalį tiesioginių išmokų voko lėšų skyrė ekologiniam ūkininkavimui remti, nors tai įprastai finansuojama iš kaimo plėtros lėšų. Todėl sumažėjo bazinei išmokai skirtų lėšų dalis ir, savaime suprantama, bazinės išmokos dydis.

Visų pasirinkimų rezultatas – galutinis bazinės išmokos dydis, kuriai tenka nuo kitų paramos schemų likusios lėšos.

Kaip matyti iš strateginių planų apžvalgos, Lietuvoje projektuojamas bazinės išmokos dydis jau atsilieka nuo mokamų Latvijos žemdirbiams, jau nekalbant apie gerokai didesnes išmokas kaimyninėje Lenkijoje ir Estijoje. Reikia priminti, kad pirmosios išmokų konvergencijos pabaigoje 2013 m. vidutinis išmokų dydis Lietuvoje buvo vienas žemiausių ir didesnis tik už mokamas Latvijoje ir Estijoje. Autoriaus vertinimu, 2013 m. Lietuvoje jis siekė apie 144 Eur/ha, Estijoje – 117 Eur/ha, Latvijoje – 95 Eur/ha. Dėl išmokų sulyginimo iki ES vidurkio protestuoti į Briuselį ne kartą vyko aktyviausi, dažniausiai prekiniams ūkiams atstovaujantys žemdirbiai. Briuselyje tebeguli niekaip neišsprendžiama daugiau kaip 52 tūkst. Lietuvos piliečių pasirašyta peticija. Tai negalėjo nedaryti įtakos ES institucijų sprendimams.

2013–2020 m. laikotarpio pabaigoje, Europos Vadovų Tarybos (EVT) sprendimu, mažiausios išmokos turėjo pradėjo artėti link ES vidurkio ir siekti 196 Eur/ha. Naujojo laikotarpio finansinės projekcijos, patvirtintos 2020 m. liepą įvykusioje EVT, brėžė naują liniją – susitarta, kad mažiausias tiesioginių išmokų dydis 2027 m turėtų siekti ne mažiau kaip 215 Eur/ha. 2023 m. vidutiniškai jis turėtų viršyti 200 Eur/ha.

Ar ne veltui buvo kovota Briuselyje? Ar pasieks tokį išmokų lygį šalies prekiniai ūkiai? Ar pasiteisins Lietuvos pasirinkta strategija parengtame penkerių metų BŽŪP plane? Ar bus jiems sudarytos lygiavertės konkurencinės sąlygos, ypač kaimyninių šalių žemdirbių atžvilgiu? Į šiuos klausimus atsakys netolimas laikas.

Galutiniai bazinių išmokų dydžiai

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.