Be bičių būtų visai nyku ir labai liūdna

Bitininkai – iš kartos į kartą

Žutautų bityno istorija prasidėjo prieš daugiau nei 60 metų, kai su bitėmis draugavo ir jas su meile prižiūrėjo S. Žutauto senelis Aleksas Žutautas.

„Kai senelio sveikata suprastėjo, bitėmis rūpinosi mano mama. Vėliau ir aš pats bitininkavimu pradėjau domėtis. Esu baigęs Žemės ūkio technikume veterinarijos mokslus, teko ten išklausyti įvadinį kursą apie bites. Mano bendrystė ir draugystė su bitėmis tęsiasi jau tris dešimtmečius, globojant išpuoselėtas ir iš kartos į kartą perduotas Žutautų bityno tradicijas“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Luobos k. bitininkaujantis S. Žutautas. Iš pradžių bitininkas laikė vieną, vėliau – porą bičių šeimų, dar vėliau avilių su bitelėmis pagausėjo iki dešimties. Tačiau prireikė nemažai laiko perprasti sudėtingą ir unikalų bičių gyvenimo būdą, įgyti bitininkavimo patirties.

Šiuo metu bitininkas jau turi 80 bičių šeimų, kurias yra įkurdinęs trijose vietose Skuodo, Mažeikių ir Telšių r. Avilių su bitėmis yra pastatęs ir prie nuosavo miško, ir, kaimyno ūkininko paprašytas, prie jo ekologiškai auginamų sėklinių dobilų lauko. Jei visi aviliai vienoje vietoje būtų sustatyti, bitėms, pasak ŪP pašnekovo, būtų sudėtingiau medaus prinešti.

Vidury Žemaitijos ir miškų apsuptyje su šeima gyvenantis bitininkas juokaudamas pasakojo, jog nuo jų sodybos į visas puses iki bent kiek civilizuotesnio krašto su ambulatorija ar mokykla yra mažiausiai 10 km, o iki rimtesnių miestų – ir visi trisdešimt. Bet tiek S. Žutautui, tiek jo žmonai Ingridai, kuri labiausiai talkina per medkopį, tiek ir jų bitėms toks atokus ir ramus gyvenimas tinka ir patinka. Bitininkas viliasi, kad ateityje bitininkavimu galbūt susidomės ir trys dukros, todėl bityną ir pavadino Žutautų vardu.

„Tačiau, jei noro draugauti su bitėmis nebus, tikrai neversiu nė vienos dukros bitininkavimu užsiimti. Pačioje savo bitininkavimo pradžioje, kai turėjau vos kelis aviliukus, atsitiko taip, kad bitelės neišgyveno per žiemą. Buvo labai nyku ir tuščia. Greitai supratau, kad man bičių reikia. Bitininkauti reikia norėti, mėgti šį užsiėmimą“, – sakė redakcijos pašnekovas.

Pirmasis medus

Bityne, pasak patyrusio bitininko, darbų netrūksta beveik ištisus metus.

Žiemą prisireikia ir avilius susiremontuoti, ir rėmelius paruošti, ir vašką išsilydyti, vaškuolių pasigaminti. Bitininkai, S. Žutauto teigimu, neskaičiuoja prie bičių praleistų valandų. Kiek reikia – tiek ir dirba.

Į bityną užsukančius klientus bitininkas sakė visuomet pavaišinantis ne tik medumi, bet ir bičių duonele, žiedadulkėmis. „Dažnas dar nesupranta, kas yra tos žiedadulkės, painioja bičių duonelę su pikiu. Todėl pasidalijame informacija, kur ir kaip bičių produktus tinka vartoti, kokią naudą gauti. Šviesti ir edukuoti dar tikrai yra kur“, – neabejojo ŪP pašnekovas.

S. Žutautas jau ėmė pirmąjį šių metų medų. Metai, jo tvirtinimu, yra įdomūs. Jei įprastai vyšnios pražysta apie balandžio 20 d., o obelys – apie gegužės 1-ąją, šiemet žydėjimas vėlavo apie porą savaičių.

Bet labiausiai bitininkas, kaip ir kiti jo kolegos, sakė esantis nepatenkintas tuo, kad tiek obelys, tiek vyšnios pražydo kartu su rapsais. „Paprastai iki rapsų žydėjimo dar spėdavome nuimti iš kiaulpienių ir sodų suneštą medų. O dabar pavasarinis medus yra susimaišęs, ne tokios geltonos spalvos, kitokio ir skonio. Atrodo, jog gyvenu tarp miškų, bet už 1,5 km geltonuoja rapsų laukas. Bitės nuskrenda kur kas tolimesnius atstumus, nektaro ieškodamos. Nei jų aptversi, nei pririši...“ – ŪP sakė pašnekovas.

Tačiau, nors pavasario orai medunešiui ir nebuvo labai palankūs, medaus derliumi bitininkas tvirtino nesiskundžiantis. Kai kuriose vietovėse viena bičių šeima sunešė nuo 20 iki 30 kg medaus.

Dabar bitės skrenda į baltuosius dobiliukus, avietes, šaltekšnius. Kitas medaus ėmimas bus liepos antroje pusėje, nužydėjus liepoms. Tuomet ir paaiškės, koks bus viso vasarinio medaus derlius. Paskutinį sykį medų S. Žutautas ima po Žolinės. „Tačiau daug kas priklauso ir nuo vietovės, kurioje bitės laikomos. Viename skyriuje, Varduvos slėnyje, pamiškėje, jau liepos 20–30 d. medunešis baigiamas. Ir daugiau nė lašo medaus neišspausi. Kitose vietose, kur, pavyzdžiui, grikiai auga, bitės sėkmingai darbuojasi ir iki rugpjūčio antros pusės“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Žutautų bityne daugiausia Bakfasto veislės bičių. Šios bitės augina gausias šeimas, yra gana ramios, mažai spietlios. Yra ir „kaukaziečių“, turinčių ilgiausius straublelius, su kuriais gali pasiekti nektarą iš raudonųjų dobilų.

Medus iškeliauja ir į užsienį

Patyręs bitininkas teigia jaučiantis konkurenciją, nors per kelis dešimtmečius bitininkavimo yra užsitikrinęs nuolatinių klientų ratą. Net iš užsienio sugrįžę lietuviai būtinai užsuka į Žutautų bityną įsigyti medaus ir kitų bičių produktų.

„Rapsų medų dideliais kiekiais parduodame supirkėjams, kurie jį veža į Vokietiją. Šios rūšies medaus lietuviai nelabai mėgsta. Mažmeninei prekybai daugiausia pasiliekame liepų medų stiklainiukuose. Valgome ir patys, bet, kaip bitininkas, galėčiau ir labiau medų mėgti“,– pastebėjimais dalijosi ŪP pašnekovas.

Turguje savo bičių medumi bitininkas neprekiauja, nes neturi tam laiko, o ir pardavimai ten nebūtų dideli. Bet įvairiose šventėse dalyvauja dėl smalsumo, įdomumo, norėdamas žinią apie savo bityną paskleisti. Pernai S. Žutautas dalyvavo tarptautinėje bitininkų konferencijoje Kopenhagoje, Danijoje. Čia jis domėjosi bitininkystės naujovėmis ir pasaulinėmis tendencijomis. Išvyka, anot jo, buvo naudinga ir įdomi – užmegzti kontaktai su kolegomis iš kitų šalių, pasidalyta ir savo patirtimi.

Bitininkas bityno plėsti neketina, nes gyvena ne vien iš bitininkystės – jis yra autotransporto įmonės vadovas. Jeigu rinkoje būtų palankesnės medaus supirkimo kainos ir medus būtų labiau vertinamas, apie plėtrą būtų galima pradėti galvoti.

„Paskaičiavus bityne praleidžiamą laiką, jėgas, visas sąnaudas, medaus atsiperkamumas nėra didelis. Daug įtakos šalies bitininkystei turi ir įvežtinis medus. Tačiau didžioji dalis klientų, kurie bent sykį mūsų medaus paragauja, į prekybos centrus įvežtinio medaus nebėga. Jie jau žino, kaip medus turi atrodyti ir kokio skonio būti“, – įsitikinęs S. Žutautas.

Sauliaus ŽUTAUTO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja