Bepasikopūsteliaudami paįvairinkime meniu

Gumbinis kiškiakopūstis (lot. Oxalis tuberosa, angl. Oca) – dar senųjų Pietų Amerikos indėnų atrasta daržovė, pastaraisiais metais sėkmingai auginama ne vieno lietuvio darže ir nustebinusi pikantišku skoniu. Antai Molėtų krašte gyvenančios Editos Mačiulaitienės šeima jau ne vienus metus gardžiuojasi šiomis maistingomis daržovėmis.

Maišai „bulvyčių“ senolio indėno trobelėje

Bolivijos viešasis registras 2013 m. yra skelbęs, kad Carmelo Floresas Laura – seniausias tuo metu pasaulyje žmogus – sulaukęs 123 metų. Jis vis dar vaikščiojęs be lazdos ir akinių, gyvenęs Pietų Amerikos kalnų viršukalnėje, šiaudinėje trobelėje, netoli Titikakos ežero, kone iki pat mirties auginęs ir valgęs gumbinius kiškiakopūsčius. Kino operatorius filmo juostoje užfiksavo jo trobelėje stovėjusius pilnus maišus šių gumbų.

Maistingomis savybėmis su bulvėmis konkuruojantys kiškiakopūsčiai Europą pasiekė apie 1830 m. Nors augintojų kartais vadinami tiesiog bulvytėmis, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkė Rita Asakavičiūtė perspėja: tai daryti būtų klaidinga, mat jie nepriklauso bulvinių šeimai.

Gumbinis kiškiakopūstis – daržovinis krakmolingas augalas, priskiriamas kiškiakopūstinių šeimai, nuo seno paplitęs Pietų Amerikoje, Andų kalnyne. Šios mažos šakninės daržovės liaudyje dar vadinamos tiesiog Peru oka.

Paviliojo spalvos

Širdies formos triskilčiai lapeliai kiek primena įprastus parkų ir miškų rūgščiuosius kiškiakopūsčius arba dobilus, bet gerokai storesni, tankesni ir dažnai spalvingesni. „Jų tvirti rausvoki stiebai, susipynę į kasas, gali siekti iki 1,5 m aukščio“, – išskirtines daržovės savybes vardija E. Mačiulaitienė. Įdomu tai, kad gumbiniai kiškiakopūsčiai sukrauna gelsvus žiedus oranžiniais vainik­l­apiais, bet sėklų nebrandina.

Nedidukai gumbai su akutėmis gali būti ovalūs, apvalūs ar kitokių žaismingų formų ir veislėms būdingų gana įvairių spalvų: rausvos, raudonos, violetinės, geltonos, baltos. Ir įdomiausia tai, kad šie gumbai užauga ne žemėje, o ant stiebų, palei žemę. Juose nemažai vitamino C, kalio, geležies, augalinių baltymų.

Pikantiškas skonis

Gumbinių kiškiakopūsčių lapai ir žiedai vartojami salotoms, o šaknų gumbeliai valgomi švieži arba kepti, virti kaip bulvės. Antai Meksikoje švieži kiškiakopūsčių gumbai valgomi su druska, citrina, paprikomis.

„Topinambo skonis su lengva rūgštele, – gana tiksliai gumbinių kiškiakopūsčių skonį apibūdina jų augintoja E. Mačiulaitienė. – Šiek tiek rūgštelės lieka ir išvirus gumbelius. Idealu – kepti orkaitėje su mėsa, dėti į troškinius. O salotoms suteikia salsvą, malonų kvapą, nors ir jaučiamas aštrokas poskonis.“ Gumbų rūgštumas sumažėja savaitę juos palaikius šaltyje.

„Bulvyčių“ spalvos, grožis ir pikantiškas skonis paskatino ne tik E. Mačiulaitienę, bet ir Jonavos krašte eksperimentus darže pamėgusią Vitaliją Gailiauskienę ieškoti ir pasisodinti egzotiškų daržovių.

Kaip auginti?

Gumbinių kiškiakopūsčių kelias iki stalo prasideda nuo ankstyvo pavasario, kovo–balandžio mėnesį, kai pradedami daiginti. Juos 6–9 cm gylyje reikia susodinti į lengvą substratą. Pavasarį būtina saugoti nuo šalnų.

V. Gailiauskienė gumbinius kiškiakopūsčius daigino balandį, paskui juos persodino į 15–20 litrų vazonus. „Auginti buvo lengva, nes nepuolė nei ligos, nei kenkėjai, tačiau tai ilgos vegetacijos augalai, derliaus teko laukti iki lapkričio antros pusės. Po šalnų gumbai baigė augti šiltnamyje, kur juos pernešėme su vazonais“, – pasakoja jonaviškė.

Kiekvienas gumbinių kiškiakopūsčių krūmelis mūsų augintojoms pernai lapkritį padovanojo maždaug po puskilogramį derliaus. Stiebagumbiai, kurie pavasarį sodinami į vazonus naujam derliui bręsti, per žiemą išlaikyti rūsyje, smėlyje, jau laukia naujo sezono pradžios.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Editos Mačiulaitienės nuotraukos

2021-02-26