Biodegalų ateitį ES gaubia rūkas

Biodegalai laikomi iškastinio kuro alternatyva. Juos naudojant siekiama padėti sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį transporto sektoriuje ir padidinti ES tiekimo saugumą. 2014–2020 m. laikotarpiu mokslinių tyrimų projektams ir biodegalų naudojimo skatinimui skirta apie 430 milijonų eurų ES lėšų. Tačiau perėjimas nuo pradinių laboratorinių tyrimų prie gamybos etapo gali užtrukti bent dešimtmetį. Be to, ES biodegalų politika, teisės aktai ir prioritetai dažnai keitėsi, todėl sektorius tapo mažiau patrauklus ir tai daro poveikį investuotojų sprendimams.

„Biodegalais siekiama prisidėti prie ES poveikio klimatui neutralumo tikslų ir didinti jos energetinį savarankiškumą. Tačiau įgyvendindama dabartinę biodegalų politiką, ES iriasi į priekį be žemėlapio ir rizikuoja nepasiekti savo kelionės tikslo“, – teigė auditui vadovavęs Audito Rūmų narys Nikolaos Milionis.

ES auditoriai ypač atkreipia dėmesį į tai, kad nėra aiškių veiksmų gairių. Pavyzdys gali būti aviacijos sritis. Šį sektorių sunku elektrifikuoti, todėl pažangieji biodegalai galėtų būti geras būdas mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. 2023 m. priimtame naujajame iniciatyvos „ReFuelEU Aviation“ teisės akte reikalaujama, kad tvarių aviacinių degalų (SAF), įskaitant biodegalus, lygis 2030 m. pasiektų 6 proc., t. y. apie 2,76 milijono tonų naftos ekvivalento. Tačiau esamais ES gamybos pajėgumais vargu ar įmanoma pasiekti dešimtadalį šio kiekio. Skirtingai nei JAV, ES lygmeniu vis dar nėra veiksmų gairių, kaip paspartinti gamybą. Biodegalų ateitis kelių transporto sektoriuje taip pat labai neaiški. Didelis dėmesys elektriniams automobiliams ir planuojamas naujų benzininių ir dyzelinių automobilių naudojimo nutraukimas iki 2035 m. galėtų reikšti, kad ES kelių transporto sektoriuje biodegalai neturi didelės ateities.

ES auditoriai taip pat atkreipia dėmesį į tris pagrindines problemas, su kuriomis praktiškai susiduriama naudojant biodegalus: tvarumas, biomasės prieinamumas ir sąnaudos.

Biodegalų nauda aplinkai dažnai pervertinama. Pavyzdžiui, biodegalai iš žaliavų, kurioms auginti reikalinga žemė (o tai gali lemti miškų naikinimą), gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę, dirvožemį ir vandenį. Neišvengiamai kyla etinių klausimų dėl degalų ir maisto prioritetų santykio.

Be to, biomasės prieinamumas riboja biodegalų diegimą. Europos Komisija tikėjosi, kad biodegalai padidins energetinę nepriklausomybę. Tačiau iš tikrųjų dėl kelerius metus iš eilės didėjančios biomasės paklausos smarkiai padidėjo priklausomybė nuo trečiųjų valstybių (pavyzdžiui, panaudoto kepimo aliejaus importas iš Kinijos, Jungtinės Karalystės, Malaizijos ir Indonezijos). Biodegalų sektorius konkuruoja su kitais žaliavų sektoriais, visų pirma su maisto sektoriumi, taip pat su kosmetikos, vaistų ir bioplastikų sektoriais.

Galiausiai, kadangi biodegalai yra brangesni už iškastinį kurą, jie dar nėra ekonomiškai perspektyvūs. Šiuo metu apyvartiniai taršos leidimai yra pigesni už išmetamo CO2 kiekio mažinimą naudojant biodegalus, kuriems ne visada palanki ES šalių fiskalinė politika.

Visa tai reiškia, kad pažangieji biodegalai diegiami lėčiau, nei tikėtasi. Kaip reikalaujama, visos ES šalys degalų tiekėjams nustatė įpareigojimus užtikrinti, kad iki 2020 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose sudarytų bent 10 proc., o iki 2030 m. – 14 proc. visuose transporto sektoriuose. Tačiau 2020 m. dauguma ES šalių, įskaitant Graikiją, Lenkiją, Rumuniją, Prancūziją ir Ispaniją, nepasiekė savo tikslų.

Naujausioje ES atsinaujinančių išteklių energijos direktyvoje biodegalai apibrėžiami kaip „transportui skirti iš biomasės pagaminti skystieji degalai“ ir turi atitikti tam tikrus tvarumo kriterijus. 2021 m. dauguma ES suvartojamų biodegalų (daugiausia etanolis ir biodyzelinas) buvo pagaminti iš žemės ūkio kultūrų.

ŪP portalas su Europos Audito Rūmais