Biržos rekordai ir žemdirbio kišenė

Ne tas pats

Grūdų kainą pasaulinėje rinkoje veikia daugybė veiksnių – derliaus prognozės, orai, eksportas, geopolitika, energetikos ir logistikos sąnaudos. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija pastaraisiais mėnesiais taip pat fiksavo pasaulinių grūdų kainų augimą. Tačiau biržos kaina savaime nėra kaina, kurią gauna Lietuvos žemdirbys. Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, liepos pabaigoje vidutinė kviečių supirkimo kaina Lietuvoje buvo apie 193 Eur/t. Nuo biržos kainos iki konkretaus ūkio pajamų dar lieka nemažas kelias – kiek kainuos grūdų džiovinimas, kiek atsieis transportas, koks bus galutinis kokybės įvertinimas, ar grūdus galima dar palaikyti sandėlyje, ar juos reikia išvežti dabar, ar ūkininkas turi galimybę rinktis kitą pirkėją?

Todėl svarbu ne tik tai, kiek mokama už toną, bet ir kiek pasirinkimo turi žemdirbys, kai ateina laikas tuos grūdus parduoti. Ūkis, turintis savo džiovyklą ir sandėlį, paprastai turi daugiau laiko palaukti palankesnės kainos. Kooperatyvas gali suteikti daugiau derybinės galios. Specializuotos produkcijos augintojas gali turėti kitokią sutartį nei tas, kuris parduoda standartinę žaliavą dideliam supirkėjui. Vadinasi, kalbant apie kainas, neišvengiamai tenka kalbėti ir apie derybinę galią, informaciją bei galimybę pasirinkti.

Ne vien techninė problema

Šių metų derlius dar kartą priminė, kad ūkininkavimas nėra vien sėja, tręšimas ir kūlimas. Kai derliaus nuėmimą stabdo lietūs, išauga džiovinimo poreikis, o grūdų priėmimo punktai tampa apkrauti, sandėliavimo galimybė staiga įgauna visai kitą reikšmę. Džiovykla žemdirbiui nėra vien pastatas ar technikos vienetas. Ji gali reikšti galimybę nesutikti su pirmuoju pasiūlymu. Sandėlis gali reikšti galimybę palaukti palankesnės situacijos rinkoje. Kooperacija gali reikšti galimybę pasiūlyti rinkai didesnę produkcijos partiją kitomis sąlygomis.

Todėl kyla platesnis klausimas, ar investicijas į saugojimo ir džiovinimo infrastruktūrą vertiname tik kaip atskiro ūkio techninį poreikį, ar ir kaip visos rinkos konkurencingumo dalį? Juk žemės ūkio produkcijos augintojas, kuris priverstas parduoti derlių tuo metu, kai neturi kitos išeities, net ir gera biržos kaina gali likti gana tolima realybe.

O kaip dėl kokybės?

Dar vienas jautrus klausimas – grūdų kokybės nustatymas. Čia keli procentiniai punktai ar vienas kokybės rodiklis gali reikšti visai kitokią galutinę kainą. Todėl svarbu ne tik tai, kad kokybė būtų nustatoma greitai. Ne mažiau svarbu, kad pats procesas būtų patikimas ir abiem pusėms suprantamas. Jei augintojui kyla abejonių dėl tyrimo rezultatų, ar jis turi realią galimybę juos patikrinti nepriklausomai?

Ūkininkų organizacijos ne kartą kėlė mėginių saugojimo ir nepriklausomo pakartotinio tyrimo problemas. Tai nėra vien ginčas dėl kelių eurų. Tai – abejonės pasitikėjimu rinkos santykiais. Jeigu abi pusės naudojasi tais pačiais patikrinamais duomenimis, ginčų mažiau. O kai informacija, nuo kurios priklauso kaina, labiau prieinama vienai sandorio pusei, derybinė pusiausvyra natūraliai tampa sudėtingesnė. Taigi ir čia problema neapsiriboja vien kaina. Ji apima informacijos ir sprendimo galią visoje vertės grandinėje.

Problema – tik keli eurai už toną?

Kova dėl geresnės kainos žemės ūkio produkcijos augintojui yra ir liks svarbi. Dešimt ar dvidešimt papildomų eurų už toną dideliam ūkiui gali reikšti nemažą sumą. Tačiau ar vien tai gali iš esmės pakeisti Lietuvos žemės ūkio ekonomikos modelį? Čia atsiranda kiek nepatogesnis klausimas. Mes daug diskutuojame, kaip gauti daugiau už toną, bet daug rečiau klausiame, kodėl ta tona apskritai turi būti parduodama kaip žaliava.

Lietuva moka užauginti žemės ūkio produkciją. Yra ūkiai, technika, agronominės žinios, mokslas, perdirbimo įmonės, logistika ir eksporto kanalai. Tačiau kiek šio potencialo išnaudojame ne tam, kad pagamintume dar vieną toną, o tam, kad iš tos pačios tonos sukurtume daugiau vertės? Tai – jau visai kitas klausimas.

Nuo tonos prie produkto

Kviečiai gali likti kviečiais, tačiau iš jų galima gaminti miltus, krakmolą, baltymus, specializuotus pašarų komponentus ar maisto pramonės žaliavas. Už kiekvieno tokio žingsnio atsiranda technologija, žinios, darbuotojai, investicijos, logistika, rinkodara ir, svarbiausia, galimybė gauti didesnę pridėtinę vertę. Panaši logika galioja rapsams, pupoms, žirniams, avižoms ir kitoms Lietuvos žemės ūkio žaliavoms.

Žinoma, eksportuoti nėra blogai. Nedidelė Lietuvos vidaus rinka niekur nedings, todėl eksportas išlieka būtinas. Tačiau kyla klausimas, ar turime eksportuoti tiek daug žaliavų, kai dalį jų galėtume eksportuoti jau kaip didesnės vertės produktą. Tai nėra vien žemdirbių problema. Čia susitinka žemės ūkis, maisto ir pašarų pramonė, mokslas, technologijos, investicijos ir eksporto politika. Ir galbūt būtent čia slypi viena iš galimybių augti ne vien didinant gamybos apimtis.

Ar galime uždirbti daugiau?

Per pastaruosius dešimtmečius daug dėmesio skyrėme produktyvumui. Didesnis derlius iš hektaro, našesnė technika, tikslesnis tręšimas, geresnės veislės, mažesnės sąnaudos – visa tai padėjo ūkiams tapti konkurencingesniems. Tačiau ar produktyvumą turėtume matuoti tik tonomis iš hektaro? Gal verta dažniau kalbėti ir apie kitą produktyvumą – kiek eurų sukuriama iš hektaro, iš tonos, iš kilogramo žaliavos?

Dar vienas klausimas – kiek tos vertės lieka pačiame ūkyje? Kiek Lietuvos perdirbimo pramonėje? O kiek galutinės vertės sukuriama jau kitose šalyse? Galbūt papildoma tona ne visada yra pats geriausias kelias į didesnes pajamas. Kartais daugiau gali duoti ne didesnis kiekis, o geresnė produkto vertė.

Kur vieta žemdirbiui?

Žinoma, galima paprieštarauti – žemdirbys nėra maisto pramonės įmonė. Jis neturi nei laboratorijos, nei baltymų koncentrato gamybos linijos, nei rinkodaros skyriaus užsienyje. Ir tikrai nebūtų racionalu tikėtis, kad kiekvienas ūkis pats pradės perdirbti savo grūdus į aukštos pridėtinės vertės produktus. Tačiau tarp „parduoti žaliavą“ ir „pačiam pastatyti gamyklą“ yra daug tarpinių galimybių. Kooperacija, ilgalaikės sutartys su perdirbėjais, specializuotų žaliavų gamyba, bendros pirminio perdirbimo linijos, dalyvavimas kuriant naujus produktus – visa tai gali keisti žemdirbio vietą vertės grandinėje. Tokiu atveju žemės ūkio produkcijos augintojas nebūtinai tampa perdirbėju. Tačiau jis gali tapti ne tik žaliavos tiekėju.

O ką turėtų daryti valstybė?

Čia taip pat norisi išvengti paprasto atsakymo – „reikia daugiau paramos“. Gal svarbiau būtų – kokiai krypčiai skiriame viešąsias investicijas? Jeigu parama padeda pagaminti daugiau žaliavos, bet nepadeda jos geriau realizuoti, perdirbti ar įsitvirtinti didesnės vertės rinkose, kyla klausimas, ar iš viešųjų pinigų gauname visą įmanomą ekonominį efektą. Galbūt vertinant investicijas verta klausti ne tik, kiek papildomų hektarų bus dirbama ar kiek papildomų tonų pagaminama. Ne mažiau įdomu būtų žinoti, kiek papildomos vertės sukuriama, kiek jos lieka Lietuvoje, kiek naujų produktų pasiekia eksporto rinkas.

Čia atsiranda vietos mokslui. Lietuvoje netrūksta žinių apie žemės ūkio gamybą. Tačiau ar pakankamai žinias paverčiame produktais, technologijomis ir rinkos sprendimais? Galbūt būtent žemės ūkio, maisto pramonės, mokslo ir investicijų politikos sujungimas galėtų tapti viena iš sričių, kurioje slypi didesnis konkurencingumo potencialas.

Keičia žaidimo taisykles

Šiandien žemės ūkio produkcijos kainoms vis didesnės įtakos turi ir geopolitika. Baltijos regiono žemės ūkio rinką veikia ne tik mūsų derlius ar situacija pasaulinėse biržose. Keičiasi grūdų transporto maršrutai, uostų apkrovos, logistikos kaštai, o Rusijos grūdų srautai ieško naujų kelių į pasaulio rinkas. Lietuvos žemės ūkio organizacijos atkreipia dėmesį ir į riziką, kad Baltijos keliai bei uostai gali tapti alternatyviu koridoriumi Rusijos grūdams.

Žemdirbiui tai reiškia gana paprastą dalyką – jis konkuruoja ne vakuume. Žemės ūkio produkcijos kainą gali paveikti ne tik tai, kiek javų užauginta Lietuvoje, bet ir tai, kas vyksta Juodosios jūros regione, kokie yra transporto maršrutai, kiek kainuoja energija ir logistika, kokie sprendimai priimami valstybių lygiu. Tokioje rinkoje vien tik konkuruoti mažiausia kaina tampa vis sudėtingiau. Galbūt todėl dar svarbesnė tampa galimybė pasiūlyti ne tik žaliavas, bet ir kokybę, specializaciją, produktą, technologiją, kilmę ar kitą vertę, už kurią rinkoje mokama daugiau.

Gal laikas keistis?

Daugelis diskusijų apie žemės ūkio ekonomiką anksčiau ar vėliau grįžta prie klausimo, kiek mokama už toną. Tai visiškai suprantama. Nuo kainos priklauso ūkio pajamos, investicijos ir galimybė išgyventi. Tačiau galbūt šalia šio klausimo verta dažniau svarstyti ir tai, kiek vertės galima sukurti iš tos pačios tonos. Pirmasis klausimas kalba apie rinkos kainą. Antrasis – apie mūsų galimybę tą rinką veikti. Galbūt Lietuvos žemės ūkio ateitis nebūtinai turi būti susijusi su dar didesniu eksportuojamų tonų skaičiumi. Galbūt ji labiau susijusi su tuo, kiek daugiau vertės galime sukurti iš tų pačių tonų.

Biržų rekordai ateina ir praeina. Kaina šiandien gali būti aukštesnė, rytoj – žemesnė. Tačiau gebėjimas iš žemės ūkio žaliavos sukurti didesnės vertės produktą gali tapti ilgalaikiu konkurenciniu pranašumu. Todėl šiandien verta klausti ne tik, kiek kainuoja tona, bet ir kiek vertės galime sukurti iš vienos tonos ir kiek tos vertės gali likti Lietuvoje. Galbūt būtent nuo šio klausimo verta pradėti kitą diskusiją apie Lietuvos žemės ūkio ateitį.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.