Bitės maitina, gydo ir moko

Turi 24 avilius

Donatas Lučunas gyvena gražioje, ramioje vietoje – Kalnaberžėje, kur beveik pusę gyventojų bitininkauja. Bitininkyste jį sudomino puikus kaimynas Eugenijus Čekanauskis. Pradžioje iš jo įsigijo 3 avilius su bitėmis. Pirmą kartą savarankiškai nuėjus prie bičių, jos Donatą labai sugėlė, mat nepavyko tinkamai užsikurti dūminės. Akimirką net buvo suabejojęs, ar verta bitininkauti. Tačiau pasak Donato, verta prisiminti, kad klaidos, nesėkmės yra natūrali mokymosi kelio dalis.

„Šiuo metu turiu 24 avilius su bitėmis. Jau gerokai apmažinau, nes prieš keletą metų esu turėjęs 35 bičių šeimas. Taip pat turiu 2 mažas bičių šeimeles, dėl visa ko, jeigu kurioje nors bičių šeimoje kas nors bloga nutiktų bičių motinėlei, kitose šalyse jas vadina bičių karalienėmis“, – atskleidžia D. Lučunas.

Kai trūko žinių, ėmė mokytis

D. Lučunas bitininkauti pradėjo bene 2012-aisiais, bet vis jautė žinių trūkumą, todėl 2016-aisiais pradėjo studijuoti bitininkystės kursą tuomečiame Aleksandro Stulginskio universitete. Bitininkystę dėstė nepaprastas, ypatingas žmogus – doc. dr. Algirdas Amšiejus. Vėliau, turėdamas laiko savaitgaliais, Donatas važiuodavo pas Algirdą, į jo asmeninį bityną. Žavėjosi, kad Algirdas labai nuoširdžiai dalijosi savo žiniomis ir patirtimi. Nustebino jo požiūris – kuo daugiau Lietuvoje bus profesionalių bitininkų, tuo geriau bus Lietuvai.

„Papildomų bitininkystės žinių semiuosi iš knygų, tačiau vien iš knygų bitininkauti neišmoksi. Žiniomis, naujomis kokybiškomis bičių karalienėmis visada pagelbėja mano mokytojas doc. dr. Algirdas Amšiejus, tuometė Kėdainių rajono bitininkų draugijos pirmininkė Diana Tamašauskienė, bitininkų bitininkas kalnaberžietis Rimtautas Ardavičius“, – pasakoja D. Lučunas.

Panaikinus rajono bitininkų draugiją, šių metų balandį susikūrė nauja organizacija – Kėdainių krašto bitininkų asociacija, kurios pirmininkas yra Rimtautas Ardavičius, o Diana Tamašauskienė yra šios asociacijos valdybos narė.

Gydomoji bičių galia

„Jums, kaip psichologui, turbūt rūpi, kaip panaudoti bičių bei jų produktų gydomąjį poveikį žmogui?“ – teiraujuosi.

„Gydytojai senovėje gydydavo žolelėmis, visokiais užpilais bei bičių produktais. Gaila, bet dabar  gydytojai neretai pamiršta apie bičių produktų gydomąjį poveikį. Bites galima naudoti ir pacientų gydymui. Tokia terapija vadinama apiterapija, tam naudojami apiterapijos nameliai. Namelyje yra gultas žmogui, o po gultu yra aviliai. Gultuose padarytos angos, pro kurias į namuką patenka avilio oras ir bičių skleidžiamas garsas, tačiau bitės į vidų patekti negali. Avilio namelio terapijos metodika paremta tuo, kad žmogaus organizmą teigiamai veikia ir gerai nuteikia energetinis bičių šeimos laukas. Svajočiau tokią terapiją taikyti Psichiatrijos dienos stacionaro pacientams. Žinoma, būtų galima atlikti ir įvarius tyrimus dėl tokios terapijos poveikio ir efektyvumo“, – svarsto medicinos psichologas.

Vertinga bičių produktų gausa

Bitininko teigimu, daugiausia visiems bitės žinomos dėl medaus. Žinoma, medus yra ir pats skaniausias bičių produktas. Tačiau yra ir kitų produktų, net vertingesnių už medų. Tai žiedadulkės (aminorūgščių, mineralų ir vitaminų bomba), bičių duonelė (galima sakyti, konservuotos žiedadulkės), bičių pienelis (biologiškai aktyvus, koncentruotas bičių darbininkių priekinių žandų ir ryklės liaukų sekretas, turintis imunitetą stiprinančių bei antioksidacinių savybių, pasižymintis priešvėžiniu, antialerginiu ir priešuždegiminiu poveikiu, turintis antivirusinių, antibakterinių savybių ir pan., apilarnitas arba apilarnilas (tai trano 4-5 dienų amžiaus išspaudos. Jo poveikis panašus į bičių pienelį, tačiau dėl savo „vyriškos“ linijos labai rekomenduojamas vyrams).Taip pat labai vertingas vaistas, natūralus antibiotikas, yra bičių pikis (propolis). Taip pat naudojamas ir bičių vaškas bei bičių nuodai.

Donatas išgauna visus bičių produktus, išskyrus bičių nuodus (jų išgavimo procedūra yra sudėtinga). Visi produktai bičių gyvenime atlieka svarbias funkcijas.

Be bitininkų bitės neišgyventų

Bitės, rinkdamos nektarą, negalvoja apie naudą. Žmogus įsikiša į bičių gyvenimą norėdamas bičių produktus pasiimti, bitininkas žino būdus, kaip juos išgauti. „Pavyzdžiui, žiedadulkėms statomi rinktuvai. Mes šiek tiek apvagiam bites, bet iš kitos pusės, bitės be bitininkų neišgyventų. Vietinių bičių neliko, kurios buvo labai atsparios, jos galėdavo išgyventi ir nepalankioms sąlygomis, dabartinės bitės – pietietės, kurios be bitininko įsikišimo neišgyventų“, – patirtimi dalinasi pašnekovas.

Kalbėdamas apie tai Donatas paminį pavyzdį iš bitės gyvenimo. Bitės per visą žiemą būdamos avilyje nesituština. Jei bitė sveria 100 mg, ji dar gali sukaupti iki 28 mg išmatų, o kai jų daugiau, ji pasituštins avilyje, po to išgyventi bitėms tikimybė bus labai maža. Jeigu nors viena diena pavasarį išpuola palanki, jos išskrenda apsiskraidyti, tuomet ir pasituština, atsineša vandens – bitininkams jau ramiau. Jos išsivalo žarnyną ir gali pereiti į kitą gyvenimo etapą.

Sunkiausia – viską suspėti

Paklaustas, kas sunkiausia prižiūrint bites, pašnekovas atsako, kad sunkiausia laiku viską suspėti. Bitės yra gamtos dalis, todėl kiekvienu laikotarpiu svarbūs vis kiti darbai. Pavėlavus ar kažko nepadarius galima labai stipriai susilpninti bičių šeimą ar net prarasti ją. Net ir tradicinės šventės (šv. Juozapo diena, šv. Jono diena, šv. Onos diena, Žolinės) susijusios su svarbiais bičių šeimos gyvenimo, vystymosi etapais.

Galima pasimokyti darbštumo

„O ko žmogus galėtų pasimokyti iš bičių?“, – domiuosi.

„Bitė labai darbšti, ji visada dirba, niekados nesiilsi. Ir bitės miršta nuo darbo, dėl to, kad nusidėvi jų kūneliai. Ne veltui yra ir posakis, kad darbštus kaip bitė. Mes galėtume iš bičių mokytis darbštumo, jų bendruomeniškumo. Skirtingo amžiaus bitės atlieka skirtingus darbus. Vasarą bitė gyvena tik apie 35 paras. Žiemą išgyvena apie 200 parų. Žiemą avilyje jos sudaro kamuolį ir bando reguliuoti temperatūrą. Viduje būna apie 28 laipsniai šilumos, jos keičiasi, savo kūneliais išskirdamos energiją, taip palaiko vienodą šilumą“, – bičių gyvenimo ypatumais dalinasi bitininkas ir tęsia, kad bitės moko bendrystės, darnos. Kalbant apie bites sakoma, jog yra bičių šeima. Kai bitė miršta, nesakome, kad ji pastipo ar nudvėsė.

Bitė labai lengvai apmokoma. Iš tikrųjų jos gali būti naudojamos karyboje, aptikti minas. Jos daug greičiau apmokomos negu šunys. Vienas sunkumas, kad bitė maža, todėl ant jos turėtų būti uždedami itin maži davikliai.

Bičių jautrumas labai didelis, jos daug orientuojasi ir bendrauja kvapais bei lytėjimu. Informaciją jos perduoda „šokiais“. 

Darbuotis padeda namiškiai

Bitininko teigimu, didžiausi darbai prasideda pavasarį (balandžio, gegužės mėnesį), kai reikia laiku išplėsti šeimas, stebėti, kad šeimos neišsispiestų, traniniais koriais išgaudyti bičių erkes. Taip pat rugpjūčio mėnesį jau reikia bites ruošti žiemai. Todėl dažniausiai Donatas atostogaujantis  tiek gegužę, tiek rugpjūtį. „Kadangi man bitutės yra kaip hobis, tai visus darbus priimu su savotišku lengvumu. Iš tiesų net neskaičiuoju, kiek įvairių bičių produktų surenku. Darbuose man padeda mano mylima žmona Jurgita, ypač fasuojant bičių produktus, išplaunant medaus sukimui reikalingas priemones. Manau, kad ateityje pagelbės, o ir dabar jau padeda ir mūsų vaikai – Ignas ir Kamilė“, – pasidžiaugia jis.

Apie medaus rūšis

Pasak bitininko Donato, kai turguje žmonės perka medų, o ant indelių būna parašyta – aviečių, serbentų ir pan., tai iš tiesų – melas. Kokių augalų medus, galima nustatyti tik laboratorijoje, o tai yra brangu. Laboratorijoje medus yra centrifuguojamas ir analizuojamos iš to medaus išskirtos žiedadulkės. Kiekvieno augalo yra unikali žiedadulkė, jos skaičiuojamos rankiniu būdu. Jei meduje yra daugiau kaip 50 proc. vieno augalo žiedadulkių, tai laikoma, jog yra to augalo medus. Aišku, jeigu rapsų laukai dideli, galima atskirti, jog bitelės suneš rapsų nektaro ir medus bus baltas. Grikių medų irgi galima atskirti – jis tamsus. Mat sezono pabaigoje, kai grikiai žydi, beveik niekas kitas nežydi. Dar koks ypatumas – vasaros medus būna tamsesnis, kaip ir žiedadulkės, o pavasario – šviesus.

Bitė niekada nepuola, ji – ginasi

Medicinos psichologas pripažįsta perpratęs bičių ne tiek psichologiją, kiek biologiją. Pirmiausia reikia bitininkui žinoti, kaip bitės funkcionuoja, kaip vystosi, tada bus daug lengviau. Iš tiesų bitė niekada nepuola, ji ginasi. Ji gali sugelti gindama avilį. Su nuodais paskleidžia gynybinį feromoną. Bitės tarpusavyje bendrauja kvapais – feromonais. Pavyzdžiui, bitės dėl motinėlės skleidžiamų feromonų visada ją jaučia ir yra ramios. Jei motinėlei kažkas nutinka, jos tai labai greitai pastebi, avilys tarsi tampa „neramus“ – iš jo sklinda garsas tarsi bitės verktų. Bitininkas eidamas pro avilį gali suprasti, kad avilyje kažkas atsitiko.

 Avilyje yra bitės sargybinės. Jei atskris svetima bitė be jokio nešulio, bus pasitikta kaip vagilė – nebus įleista. Bet jeigu bitė atskristų pilna nektaro ir žiedadulkių, tuomet bičių šeima ją į vidų įleis.

Pirma meistrystė, paskui – pinigai

„Jei nori būti bitininku, reikia pasitikrinti, ar nesi alergiškas bičių įgėlimui, nes jeigu alergiškas, galėsi bitininkauti tik išimtinais atvejais. Geriau būti nealergiškam dėl sveikatos ir gyvybės. Dar reikia mylėti bites. Kaip ir bet kokiame darbe, pirmiausia reikia susikoncentruoti į meistrystę, surinkti kuo daugiau žinių apie bitininkavimą, o tik paskui galvoti apie pelną, kada kas atsipirks, kiek medaus prisuksi, kiek iš jo uždirbsi... Šiuolaikiniai bitininkai, kaip yra pastebėjęs A. Amšiejus, kartais daro atvirkščiai“, – tvirtina Donatas.

Padeda sutelkti dėmesį

„Darbas su bitėmis – tai sąmoningo dėmesingumo stiprus praktikavimas. Sąmoningas dėmesingumas – tai vienas iš efektyviausių streso valdymo būdų. Sąmoningo dėmesingumo tikslas – valdyti dėmesį ir įsisąmoninti realybę (ir save šioje realybėje) tiek, kiek galima, tokią, kokia ji yra. Sąmoningo dėmesingumo (mindfulness) praktikos lavina pastabumą, dėmesio valdymą, susikaupimą, koncentraciją, padeda pasijusti stabilesniems ir saugesniems, leidžia pailsėti, moko emocijų apraminimo būdų, gerina emocijų valdymą, didina savivoką, moko geriau matyti ir įsisąmoninti išorinę ir vidinę realybę, moko „decentracijos“, impulsų kontrolės, lavina socialinius įgūdžius, stiprina pasitikėjimą savimi ir savivertę, lavina atjautą. Gal dėl to žmonės dažnai ir sako, kad bitininkai yra geri žmonės. Taigi man bitininkystė, darbas su bitėmis yra savotiškas poilsis ir atgaiva sielai“, – tvirtina bitininkas Donatas Lučunas.

Raicevičienės nuotraukos

Viršelyje: Bitininkas Donatas Lučunas išgauna kone visus bičių produktus: pikį, medų, žiedadulkes, bičių duonelę.