Bitininko patirtis kaupiama dešimtmečiais

Romas Klova dosniai dalija ir iš tėvuko perimtas, ir savo per tris dešimtmečius įgytas bičių priežiūros bei stebėsenos patirtis.

Kvepia liepos, bitės neša medų – vidurvasaris... Be medaus, bitutės mums dovanoja ir kitų ne mažiau vertingų produktų – vašką, pienelį, nuodus, pikį, žiedadulkes ir duonelę. O mes lankomės pas sodų bendrijos „Pempynė“ (Kauno r.) pirmininką, bitininką Romą KLOVĄ.

Iš bičių gyvenimo „Kadangi sodų bendrijose gyvena ir lankosi daug žmonių, bičių laikome mažiau nei seniau, – pasakoja bitininkas mėgėjas. – Kai kurie juk alergiški bičių įgėlimui, todėl, kad nebūtų problemų, čia bičių laikau nedaug, o kelis avilius įkurdinau kitoje vietoje, netoli Žiežmarių, turiu bityno pasą.“ Anot bitininko, vienoje šeimoje būna iki 30–60 tūkst., stiprioje – iki 50–60 tūkst., o silpnoje – iki 30–40 tūkst. bičių. Visos bitės pasiskirsčiusios darbais: darbininkės siuva korius, neša nektarą, gamina medų, vašką, pikį, nuodus, duonelę. Bitės, kaip ir žmonės, turi valdžią – sargybinius, kurie prie lakos į vidų įleidžia tik savo avilio bites, kad neužklystų ir nevagiliautų svetimos. Sargybiniai pluša išsijuosę, kad atpažintų apie 60 tūkst. bičių. Kitos maitina perus ir motinėlę pieneliu. Eilinė bitė darbininkė gyvena 28–30 parų, po to karta keičiasi. Bičių motinėlė produktyvi būna pirmuosius dvejus metus, o paskui silpnėja ir prasčiau deda kiaušinėlius. Ją šeimoje reikia keisti kas 2–3 metus, paprastai birželio pradžioje arba rugpjūčio pradžioje, kai siaurinami lizdai. Bet geriau birželį, tuomet bičių šeima bus stipresnė. Labai sunku pakeisti šeimoje motinėlę, truputį ilgesnę už bitę darbininkę. Nors naujoji motinėlė būna pažymėta, pirmiausia reikia sunaikinti senąją – išpūsti. Jei šeima silpna, geriau dvi sujungti į vieną. Silpną, suvarytą į spietinę reikia įleisti į stiprią šeimą. Jungiant pasitaiko, kad bitės vienos kitas išpjauna. Kad taip neatsitiktų, jas patartina apipurkšti kvapia mėtų arbata. Prieš tai pirmiausia atvėsinta mėtų arbata reikia apipurkšti avilio vidų, šiek tiek korius ir smulkiais lašeliais – pačias bites. Kai kvapas suvienodėja, bitės geriau priima svetimas. Galima purkšti ir grynu kambario temperatūros vandeniu, tačiau naudingiau kvapia arbata. Tuo metu šeimoje būna dvi motinėlės, viena papjauna kitą. Kad būtų medaus, bites reikia atidžiai prižiūrėti, nėra taip, kad atėjai ir susėmei medų be jokių rūpesčių. Seniau, kai dar bitininkavo R. Klovos tėvukas, iš kurio paveldėjo meilę bitėms, prie avilio eidavo apsirengęs švariais rūbais, prieš tai nusiprausęs, kad nebūtų prakaito kvapo, ramus – jokiu būdu nesusijaudinęs, kaip į šventę. Tokių pat ritualų laikosi ir Romas. Jis nebijo bičių, prie avilio eina plikomis rankomis, bet kai turi daugiau darbo, mūvi labai kokybiškas pirštines, pagamintas iš ožkos odos. Jos labai lengvos, minkštos, lengva dirbti. Seniau bitės buvo senosios lietuviškos, labai ramios ir sveikos. Tuo laiku nebuvo bičių rykštės – erkių varozės, kuri Lietuvoje aptikta tik apie 1970 metus. O dabar Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio šalių, tai didelė darbščiųjų bitelių bėda. Todėl vienas svarbiausių bičių priežiūros darbų – nuolatinė stebėsena ir įvairių apsaugos būdų taikymas. Jei sode atsiranda spiečius, žmona Stasė išbėga pas kaimynę, nes yra alergiška bičių įgėlimui. Romas – priešingai, jas myli, globoja, su jomis susidraugavęs, sako, kad bitės jo negelia. Bitės pilvelyje, liaukose į avilį atneša surinktą nektarą ir suleidžia į vaško akutes. Paskui garina, kad nebūtų per daug drėgmės. Kai medus subręsta, akutes baltai užakiuoja (uždengia) sudėtine medžiaga, kurioje yra vaško ir labai mažai pikio, nuodų ir kt. Ši balta medžiaga medų saugo, kad nebūtų jokio sąlyčio su aplinka. Rudose korio akutėse būna bičių duona. Medus būna labai įvairus, suneštas iš įvairių medingųjų augalų, nelygu aplinkos temperatūra ir drėgmės sąlygos. Kopinėti (imti) medų iš avilio geriausia, kai oro temperatūra yra 22–25 OC, giedru oru. Negalima prieš lietų ar lyjant, vėsiu oru, kai mažiau nei 15 OC šilumos (nes atšąla perai ir bitės nesivysto). Vasarą avilyje turi būti neišimtos viršutinės kamšos, sulaikančios karštį. Jei jų nebūtų, skardinis avilio stogas labai įkaistų ir bitės kentėtų.

Medaus lobiai Medus yra gliukozės ir fruktozės mišinys, kurį mūsų organizmas pasisavina labai greitai. Medaus rūšių cheminė sudėtis ir biologinės ypatybės skirtingos. Tai priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko. Meduje randama apie 300 įvairių medžiagų: apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausia fruktozės ir gliukozės (po 33 ir 40 proc). Taip pat meduje yra 1,5–5 proc. sacharozės, 5–10 proc. maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio), vitaminų (B1, B2, B3, PP, niacino, pantoteno rūgšties), nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, eterinių aliejų ir medžiagų, pasižyminčių aromatinėmis, antioksidacinėmis ir baktericidinėmis savybėmis. R. Klovos teigimu, Lietuvoje medus yra mišrus, bitės nėra išrankios – nuo įvairių augalų renka ir nektarą, ir lipčių. Toks medus yra aromatingas, skanus, o jo biologinis poveikis labai įvairiapusis, gausu įvairių vertingų medžiagų. Tamsus medus yra maistingesnis, gausesnis mineralinių medžiagų, nors malonesnio skonio – šviesus. Tamsiame meduje, skirtingai negu šviesiame, geležies yra keturis kartus, vario – du, o mangano – net keturiolika kartų daugiau. Dažniausiai pasitaikančios medaus rūšys: liepų – šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo, aviečių – šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo, kiaulpienių – aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapus, rapsų – baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartokas, viržių – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus kvapo, kartoko skonio, grikių – tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio ir kvapo. Jame yra daugiau geležies ir baltymų. Pievų medus yra poliflorinis, t. y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Vienos rūšies medaus nėra ir negali būti, nes suneštas iš įvairių medingųjų augalų vienarūšis pavadinimas tik sąlyginis.

Medingieji augalai Prieš 5–20 metų, kai sužydėdavo kiaulpienės, jokiu būdu basomis nepereidavai per pievą dėl bičių gausybės. Būdavo labai gražus geltonas medus. O dabar retai pamatysi tokį vaizdą. Jau kelintą pavasarį kiaulpienės žydi, bet dėl vėsaus oro neišskiria nektaro, todėl ir bitės jų nelanko. Kad nektaras išsiskirtų, būtina apie 18 OC šiluma. O jei žydėjimo metu temperatūra pakyla iki 30 OC, jau būna per karšta. Labai svarbi ir aplinkos drėgmė. Jei pavasarį būna labai sausa, žydintys augalai neišskiria nektaro arba jo būna per mažai. Lietuvoje auga apie 10 liepų rūšių, tačiau vienos išskiria, o kitos neišskiria nektaro. Jei pučia šiaurys, bitės nektaro nerenka. Itin vertingi medingieji augalai: lazdynai, blindės, facelijos, raudonėliai, čiobreliai, kmynai, vyšnios, trešnės, serbentai, avietės, gervuogės. Facelijos sėjamos liepos mėnesį, o po 30–40 dienų virsta puikia bičių ganykla. Beje, facelijas galima sėti ir kelis kartus su mėnesio pertrauka.

Jei šeima silpna, geriau dvi sujungti į vieną. Jungiant pasitaiko, kad bitės vienos kitas išpjauna. Kad taip neatsitiktų, jas patartina apipurkšti kvapia mėtų arbata. Prieš tai pirmiausia atvėsinta mėtų arbata reikia apipurkšti avilio vidų, šiek tiek korius ir smulkiais lašeliais – pačias bites. Kai kvapas suvienodėja, bitės geriau priima svetimas.

Šaltas ir vėlyvas pavasaris Labai svarbu bites aprūpinti reikalingu maisto kiekiu per žiemą – kad nepritrūktų ir nebūtų per daug. Tai sudėtinga, nes kiekviena žiema ir pavasaris turi savo niuansų. Nors šiųmetis pavasaris buvo vėlyvas ir šaltas, bitėms maisto užteko, jos pasigamino perų – daugiausia bičių darbininkių, prisiuvo motinėlių lopšelių.

Bityno darbų sezoniškumas Metų darbai skirstomi į du pagrindinius sezonus: žiemos – vidutiniškai nuo spalio iki balandžio, nuo paskutinio bičių apsiskraidymo rudenį iki pirmo apsiskraidymo pavasarį ir vasaros – nuo kovo iki spalio, nuo pirmo apsiskraidymo pavasarį iki paskutinio bičių apsiskraidymo rudenį. Vasaros sezonas tęsiasi apie 6 mėnesius. Atsižvelgiant į bičių šeimos fiziologinius vystymosi ypatumus, jį sudaro du ciklai: pirmasis – nuo perų auginimo pradžios iki pagrindinio medunešio pabaigos (vasario–kovo mėn.–liepa) – tai perų auginimo, bičių šeimos stiprėjimo ir maisto kaupimo metas. Antrasis – nuo pagrindinio medunešio pabaigos iki paskutinio apsiskraidymo rudenį ir pasiruošimo žiemai (liepos antroji pusė–spalio pabaiga). Pirmojo ciklo metu bičių šeima didėja, auga, stiprėja, intensyviai augina perus, kaupia maisto medžiagas, o prasidėjus antrajam bičių šeima mažėja, tranai išvaromi lauk, rugpjūtį auginamos tos bitės, kurioms avilyje teks išgyventi visą žiemą ir pavasarį išauginti naują vasaros bičių kartą. Jeigu pavasarį, pirmojo ciklo metu, vėluojama plėsti lizdus, bitės prineša mažiau medaus. Pasibaigus pavasario priežiūros darbams, kai baigia žydėti sodai, sukamas pavasarinis medus. Paskui seka laikotarpis, kai gerokai mažiau žydinčių augalų, todėl medaus neprinešama, išskyrus tas vietoves, kur gausu rapsų ar kitų medingųjų augalų. R. Klova juokaudamas sako, kad tuo metu jo bitės suneša medų iš „piktžolių“. Būtent tuo laikotarpiu reikia labai atidžiai stebėti bites, ar joms netrūksta maisto, ar nesirengia spiesti. Ruošiamasi didžiajam medunešiui, kai pražysta garstukai, avietės, šaltekšniai, liepos. Tuomet didelėmis meduvėmis plečiami bičių lizdai. Stebima, ar bitėms netrūksta vietos nektarui pilti, perams auginti ir koriams siūti. Pasirinktinai sukamas subrendęs ir vaško dangteliais uždengtas medus. Bitės nuolat gydomos nuo varozės erkių. Bičių pasirengimas žiemai prasideda anksčiau negu kalendorinis ruduo, t. y. liepos antrąją pusę, dar neišsukus pagrindinio medunešio medaus. Bitės pačios pradeda ruoštis žiemai, jos augina mažiau perų, išvaro lauk tranus, jų šeimos pastebimai pradeda mažėti. Rugpjūčio (vasaros) bitės augina žiemines, todėl labai svarbu, kad joms pakaktų maisto, vandens (ypač sausros metu) ir baltymų, būtų pagydytos nuo varozės erkių. Išsukus pagrindinio medunešio medų, jeigu bitės nevežamos į viržynus, rugpjūčio pradžioje siaurinami lizdai, bitės maitinamos, nuo varozės gydomos skruzdžių rūgštimi, jeigu reikia, keičiamos dvimetės motinėlės. Nuo rugpjūčio vidurio medunešės pradedamos maitinti žiemai. Vengiant vagiliavimo, siaurinamos lakos. Vėluoti nedera – bitės turi būti pamaitintos iki rugpjūčio pabaigos. Jeigu rugpjūtį vėluojama maitinti bites, rugsėjo mėnesį pamaitintos žieminės priverčiamos perdirbti cukraus sirupą ir išeikvoti savo sekreacijos liaukas, kurių gaminamų fermentų ir pienelio pavasarį reikia perams.

Paruošimas žiemai Medų derėtų iškopinėti iki šv. Roko atlaidų, rugpjūčio 16 dienos. Dabar vasaros nusitęsia ilgėliau, tad galima ir rugpjūčio pabaigoje (bitininkai mėgėjai kopinėja po 2–4 kartus). Apžiūrint bites ar imant dėtuves su medumi, būtina dūmyti, nes bites dūmai apramina. Tinkamiausia lapuočių sutręšusi (perpuvusi) sausa mediena, spygliuočių kankorėžiai. R. Klova smilko ir tabaku, žaliomis kanapėmis. Kai kas iš bitininkų naudoja ir popierinius kiaušinių dėklus. Dūminę užkuria su popierėliu arba įdeda kokią žariją iš židinio. Vėliau dūmijama vaistais nuo erkių. Karštą vasarą, kai temperatūra ne žemesnė nei 15–20 OC, geriausia naudoti skruzdžių rūgštį. Arba vieną mėnesį prieš maitinimą – „Varostop“ juosteles, jas išimti po mėnesio. Žiemai paliekama dalis korių su medumi. Stipriai bičių šeimai reikia palikti po 8–9, o silpnai – 5–6 korius, tiek, kiek bitutės aptupia. Medunešės maitinamos paruoštu cukraus sirupu į du litrus verdančio vandens dedama 3 kg cukraus. Ilgai maišoma, kad cukrus ištirptų. Geriausia bites maitinti šiltoku, 36–38 OC temperatūros, sirupu, jei jos laikomos prie namų. Į paruoštą sirupą galima įspausti citrinų sulčių. Yra ir specialių citrinų tablečių, skirtų bičių imunitetui stiprinti. Sirupas supilamas į penėtuvę, dažniausiai 10 l talpos, įstatomą avilio šone. Kai bitės suvartoja maistą, vėl įpilama 10 l paruošto sirupo. R. Klova, turėdamas nemažą bitininkavimo patirtį, pataria bites maitinti dažniau, iš mažesnės 1 l talpos penėtuvės, ir dažniau įpilti sirupo, kad jo vis nepritrūktų. Sunku nuspręsti, kiek palikti žiemai maisto, svarbiausia – kad nepritrūktų. Kai bitės pasimaitina, indai išimami, uždedamos viršutinės kamšos, nes viduje turi būti šilta, 38 OC šilumos. Laiku neapšiltinus bitės pradeda stipriau judėti, dirbti, tuomet joms reikia kur kas daugiau maisto. Šoninės kamšos į avilį dedamos, kai lauke temperatūra nukrinta iki -3–5 OC šalčio. Apšildžius avilį, patartina įdėti „Varostop“ juostelių, jų pakabinti iš visų pusių.Tai buko medžio juostelės, impregnuotos veikliąja medžiaga flumetrinu. Jos iš avilio išimamos po 4, o vėliausiai – po 6 savaičių.

Spietimas Bitės spiečia visur, o spietimų sulaikyti beveik neįmanoma. Spiečiančios bitės išsineša beveik visą medų, todėl avilyje jo lieka labai mažai. Būtina nuolat stebėti bites, kad jos mažiau spiestų, išlaužyti pradėtus formuoti lopšelius. Patogu, kai bitynas prie namų ir avilius galima apžiūrėti dažnai, kas antrą dieną, bites papildomai apkrauti darbu – įdėti naujų korių, po 1–2 iš šono. Jeigu medunešės neturi vietos nektarui pilti, perams auginti ir koriams siūti, tuomet jos ruošiasi spiesti. Nemedunešio laikotarpiu, pastebėjus bičių norą spiestis, patartina sudaryti šeimeles. Spietinė naudojama spiečiui susemti: ji pakišama po šaka, svarbiausia, kad į vidų įkristų motinėlė, o paskui ją patenka ir visos kitos bitės. Į žolę nukritusi motinėlė gali žūti. Medunešės labiausiai spiečia nuo gegužės iki liepos pradžios, tai priklauso ir nuo oro sąlygų, o liepą – labai retai. Spietine sugautas spiečius suleidžiamas į tuščią, švarų avilį. Jeigu nėra atsarginio avilio, apie 1–2 savaites bites galima išlaikyti ir toje pačioje spietinėje, įdėjus keletą pasiūtų korių su medumi.

Kova su varoze Pastebėtas nesugebančias skristi bites, o tik ropinėjančias žeme aplink avilį, reikia atidžiai apžiūrėti, ar erkės nepažeidė jų sparnelių. Šiuo metu Lietuvoje erkės yra užpuolusios beveik visas šeimas. Yra ir natūralių gydymo priemonių: padidinta temperatūra, skruzdžių rūgšties garai, miltelinis cukrus, į avilį dedamos citrinos, mėtos ar čiobreliai. Avilio dugne įdedamas tinklelis, kad nukritusios erkės nebegalėtų pasiekti bičių. Nuo erkių bitės apsivalo ir spiesdamos, nes tuo metu kurį laiką neauginamos naujos lervos (parazitai negali pulti naujų bičių). Bitininkai kai kada ir patys laikinai uždaro motinėlę į narvelį, neleisdami dėti kiaušinėlių. Erkės labiau mėgsta tranus nei bites darbininkes, todėl kartais išpjaunami ir naikinami daug erkių sukaupę traniniai perai. Bitės nuo varozės turi būti gydomos kasmet. Gydymas skruzdžių rūgšties garais: į specialius rėmelius, įstatomus į avilį, įdedamas suvilgytas lignino gabalėlis. Esant 15–18 OC temperatūrai pradeda garuoti savaime.

Koks medus kokybiškas? Labai svarbu nusipirkti ir vartoti natūralų, nefalsifikuotą medų. Ką tik išsuktas medus būna skystas, tačiau vėliau jis kristalizuojasi, o tai geros kokybės požymis. Kristalizuodamasis medus šviesėja, o ant jo paviršiaus susidaro balta gliukozės plutelė, kuri laikoma itin vertinga. Tokį medų galima drąsiai pirkti. Žiemą nepirkime skysto medaus – jis greičiausiai perkaitintas ir netekęs veikliųjų medžiagų. Tinkamai paruoštas ir gerai išlaikytas natūralus lietuviškas medus yra pats vertingiausias. Per anksti iš avilio išimtas medus linkęs surūgti. Surūgusį medų nesunku atpažinti iš nemalonaus, rūgštaus kvapo. Be to, jis inde susisluoksniuoja: apačioje nusėda tirštas, o viršuje lieka skystas. Vandens kiekis jame viršija normą, rodo, kad medus dar nesubrendęs. Patikrinti, ar medus subrendęs, galima liaudišku būdu: šviežias, dar nesutirštėjęs medus, pasemtas ir pilamas šaukštu, teka nenutrūkstama srovele. Medaus kokybę rodo jo aromatas ir skonis, fiziniai ir cheminiai požymiai. Rūgimą rodo medaus paviršiuje ar visame jo tūryje atsiradusios putos, dujų burbuliukai, specifinis kvapas ir prieskonis.

Rūta ANTANAITIENĖ Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.