Bitininko žingsnis į poeziją

Šiauliai („Šiaulių kraštas“). Senojoje Grasmanių sodyboje Mandeikiuose (Šiaulių r.) gyvenantis Ričardas Pikelis prižiūri bites, renka, užrašo senąsias istorijas, kuria eilėraščius, prozą ir laukia savo pirmosios knygos. Poezijos knyga turėtų pasirodyti rudenį, o birželio 8 dieną autorius rengia kūrybinį vakarą „Pirmas žingsnis“ Šiauliuose.

Visi esame kūrėjai

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės salėje vyksiančiame R. Pikelio kūrybos vakare „Pirmas žingsnis“ autoriaus kūrinius skaitys Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai Nomeda Bėčiūtė ir Juozas Bindokas, renginį moderuos Janina Ališauskienė.

Paklaustas, kaip jį derėtų pristatyti skaitytojams – rašytojas, poetas – R. Pikelis nusišypso. „Bitininkas. Esu senamadiškų pažiūrų. Rašytojas tas, kuris išleidžia knygas, priklauso Rašytojų sąjungai. Ar galima vadintis poetu, jei neišleidai nė vienos knygos?“

Sutariame – bus rašantis bitininkas.

Surengti kūrybos vakarą R. Pikelį paskatino Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis. R. Pikelis globoja kaimynystėje esančią Pasaulio tautų teisuolių Kalendrų sodybą, tikisi išsaugoti šių žmonių atminimą.

R. Pikelio atmintyje atgyja vaikystės vakarai. Elektros pas senelius dar nebuvo, pasišviesdavo žibalinėmis lempomis. Senelis vakarais laikėsi ritualo: nusiprausdavo, sėsdavo prie stalo, užsidegdavo antrą žibalinę lempą ir skaitydavo.

„Man buvo labai įdomu! Labai greit išmokau skaityti, dar nėjau į mokyklą. Skaitymas man buvo savotiška magija, stebuklas. Tos raidės!“ – prisimena vaikystėje išgyventą džiaugsmą.

Eilėraščius R. Pikelis pradėjo rašyti pirmoje klasėje. „Tikriausiai, kaip ir visi“, – nusijuokia. Pirmuosius bandymus sukritikavo tėvai.

R. Pikelis baigė Tryškių Lazdynų Pelėdos vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Mokykloje šiek tiek rašė prozą. O poezija susieta su tikėjimo kelionėmis, su Dievo ieškojimu – tai jau vėlesnis laikas, po keturiasdešimties.

„Po truputį rašiau visą laiką, bet tada kažkas atsivėrė. Iš esmės visi esame kūrėjai, juk kiekvienas žmogus kažką kuria. Gal kažkurioje srityje yra talentas. Kažkas vaikus augina, kažkas moko. Juk būti mokytoju irgi yra didelis talentas. Iki šiol atsimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, ji buvo smetoninė mokytoja, kartu ir bibliotekininke dirbo. Ji mokėjo pasikalbėti, gražiais pavyzdžiais, tyliai, ramiai, nukreipti, parodyti.“

1975 metais R. Pikelis įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistiką ir klasikinę filologiją, bet po 1,5 metų iš universiteto buvo pašalintas „dėl istorinių aplinkybių“. Pernai R. Pikeliui buvo įteiktas Vilniaus universiteto atminties diplomas.

Jau kurį laiką savo kūrybą, iliustruodamas nuotraukomis, R. Pikelis skelbia feisbuke. Paskatino draugas, būsimos knygos redaktorius Eugenijus Rutkauskas iš Druskininkų.

„Ateina galbūt laikas. Vis atidėlioji, atidėlioji, – nusišypso plataus akiračio, savitos pasaulėžiūros ir pasaulėjautos kūrėjas. – Vieną kartą pajauti, kad galbūt gali kažką pasakyti savo žodžiais.“

Išsaugoti atmintį ir gijas

Ką savo kūryba norisi pasakyti skaitytojams?

„Kiekvienas skaitytojas kažką suranda pagal save, visi mes turime kažką bendro, turime bendrą istoriją, bendrą kultūrą, bendrą kalbą, netgi, sakyčiau, turime bendrą tikėjimą, bendrą pasąmonę. Tai, kas yra už dabar esamo pasaulio ribų, tai, kas kaupiasi per metus, dešimtmečius, per amžius. Ta atmintis po truputį blėsta. Jeigu neužrašome, seni žmonės išeina ir išsineša, katastrofiškai jauti, kaip išeina ir nutrūksta tos gijos. Tada nebėra ryšio.“

R. Pikelis gyvena protėvių Grasmanių sodyboje – senelė buvo latvė, jos tėvas latvis, kalbėdavo latviškai. Šeimoje išsaugota šeimyninė gotišku šriftu atspausdinta latviška Biblija. Močiutė mokėjo skaityti, bet nemokėjo Biblijos aiškinti – sakydavo, kad tėvas mokėjo.

Mandeikių kaimo išties nėra – tik vienintelė sodyba. Nors R. Pikelis girdėjo kalbant, kad po karo gyveno net 40 jaunų vyrų. Vieni žuvo miške, kiti išvežti, galiausiai kaimą pribaigė melioracija.

R. Pikelio senelių sodyba užsispyrimo ar sėkmingų aplinkybių dėka liko. Sodybą iki šiol saugo ąžuolas, jį pasodino kažkuris senutis, kai jam buvo dvylika metų – tą pasakojimą dar žinojo aplinkiniai gyventojai. O kuris senutis tai buvo, jau nežinia, nes ąžuolas skaičiuoja apie 250 metų.

R. Pikelio brolio dukra, renkanti archyvuose giminės istoriją, yra pasiekusi XVII amžių.

„Kraštas savotiškas, unikalus, lyg nykus, aplink pelkės, bet ten gyveno daug latvių. Pasakojama, kad po 1709–1711 metų maro Šakynoje liko arba vienas žmogus, ar nė vieno neliko. Atsikėlę žmonės turėjo ir savo žemės, ir lažą eidavo“, – krašto istoriją pasakoja R. Pikelis.

R. Pikelis žino daugybę pasakojimų, vieni jau užrašyti, kiti laukia eilės. Apie numelioruotas, užkastas ir po žemėmis pražydusias obelis Keblių kaime, apie šimtametę drėvėtą vinkšną Girkančių miške šalia išnykusio Juknų kaimo, apie Ramutaičių vienkiemį, kuriame gyveno Daugmaudžiai.

„Nuo Ramutaičių vienkiemio, už 1 kilometro 200 metrų, yra mitologinis Tyrelio (Velnio) akmuo, jame iškalti ženklai. Manoma, kad ten slapta rinkdavosi paskutiniai pagonys. Iš vienos pusės – senmiškis, iš kitos – pelkės. Šalia akmens buvo ir didžiulė partizanų stovykla. Senas žmogus pasakojo, kad tikriausiai 1945 metų pavasarį nešė Velykoms kiaušinių – 400! Kiek vyrų turėjo būti!“

R. Pikelis norėtų kaimų, žmonių istorijas irgi išleisti knyga, kad pasakojimai išliktų. Liūdna, kad su anapilin išeinančiais pasakotojais dingsta ne tik istorijos, žinios, bet ir senieji žodžiai.

„Aš pats kiek praradau, atrodo, spėsiu, spėsiu, spėsiu, pasikalbėsiu. Nebėra. Išeina atminties saugotojai ir jos paprasčiausia nebelieka. Dar yra ir žmonių, kurie nenori pasakoti. Pas mano senelius (aš vėliau sužinojau, jau mirę buvo, iš kitų žmonių) pagimdė vieno partizano žmona. Jie niekuomet nė vienu žodžiu neminėjo, buvo tabu. Apie A. Kalendrą žmonės irgi labai daug žinojo, bet neužrašyta.“

R. Pikelis apgailestauja, kad taip ir nesuspėjo išklausinėti netoliese gyvenusį Garbės kraštotyrininką Leonardą Skėrį, mokytoją iš Juodeikių Aleksandrą Žalį, tarybiniais laikais išgelbėjusį Tyrelio raistą nuo nusausinimo.

„Visi žmonės yra labai surišti“, – sako R. Pikelis. Juodeikiai jam primena Tėvą Stanislovą, čia klebonavusį 1957–1960 metais. Su Tėvu Stanislovu R. Pikelis susipažino jau gerokai vėliau – aplankė 1989 metais, grįžęs atostogų iš Altajaus.

„Tada dar buvau netikintis, pamačiau paprastumą. Kaip jis su kiekvienu žmogumi kalbėjo, lietuviškai, rusiškai, paprastai. Iš esmės viskas slypi paprastume“, – įsitikino R. Pikelis.

Bičių pasaulio stebuklas

Dabar R. Pikelio sodyboje dūzgia bitės – medunešis.

Bitininkauja jau daugiau nei keturis dešimtmečius – nuo 1981 metų. Išmoko gyvendamas Kalnų Altajuje (dabar Altajaus Respublika), Gorno Altaisko technikume neakivaizdžiai baigė bitininkystę.

„Gyvenau nuostabiame krašte. Ten buvo tremtinių kraštas, jiems, žinoma, buvo sunku, aš buvau laisvas, mano visai kiti įspūdžiai. Bet dar mačiau kapinių kryžius, vienoje vietoje kryžius į medį buvo įaugęs, sodas, lietuvių sodintas, išlikęs, žydėjo skurdžios, sulaukėjusios obelys“, – prisimena R. Pikelis. Atmintyje išliko ir nepaprastas gamtos grožis. Kalnų Altajuje prabėgo dešimtmetis.

Į Lietuvą grįžo iškart po nepriklausomybės paskelbimo. Jau ruošėsi, žinojo, kas vyksta, draugai atsiųsdavo laikraščių, kartais aplankydavo. Atsimena: žiema, pūga, sniegas, šaltis, kažkas beldžia į duris. Įeina žmogus, kalba lietuviškai. Paaiškėjo, jog atvykusysis mokėsi aspirantūroje Novosibirske, ieškojo lietuvių ir kvietė grįžti į Lietuvą. Su šiuo daug pasiekusiu žmogumi R. Pikelis bendrauja iki šiol.

„Grįžome į senelių sodybą. Jei grįžome, vadinasi, sprendimas buvo teisingas. Nostalgiją visgi jautėme, nešiojomės savy“, – sako R. Pikelis.

Grįžęs įsidarbino tuometiniame tarybiniame ūkyje – ūkis kaip tik ruošėsi įsigyti bičių.

Dabar bitininkauja kartu su sūnumi, prižiūri du bitynus. R. Pikelis turi apie 90 avilių, sūnus – dar daugiau.

„Su bitėmis darbas malonus. Bičių pasaulis yra kaip stebuklas. Kai matai, su kokia energija jos dirba, tūkstančiai pajungti vienam tikslui! Kažkas yra pasakęs: jeigu bitės ir skruzdėlės turėtų proto, jos valdytų žemę.“

Ričardo Pikelio eilėraštis

Žodis būna pilnas šviesos,

Žodis būna pilnas tamsos,

Iš tų pačių lūpų.

Kokie keisti tie suaugę žmonės,

Nori mylėti, o prakeikia,

Nori džiaugtis, o nekenčia.

Ir nėra kas pasakytų –

Būkite kaip vaikai, o jei kas ir pasakys, ar patikės,

Kai ledynmetis stovi tarp sudžiūvusių sielų,

Ir tik paukščiai meldžias ant malonės stalo,

Per dienų dienas, atvėsę ir pasimetę.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ/Šiaulių kraštas

Artūro STAPONKAUS nuotraukos