Blakės kareivėliai – sodo puošmena ar pavojus?

labai dinamiškame, paslapčių ir netikėtumų pilname pasaulyje. Besisukdami svaiginančiame technologinių naujovių sūkuryje, retai beturime laiko pasigrožėti gamtos žavesiu, pasidžiaugti harmoninga ramybe. Gaila, tačiau vis dažniau joje jaučiamės svetimi, dirsčiojame su baime, dažniau linkę bjaurėtis nei pamatyti, atrasti, suprasti...

Oi, kiek sukelia nuostabos, nerimo ar net pasipiktinimo šimtai juodai ir raudonai išmargintų kūnelių, aptūpusių jūsų sodybos medžių kamienus, tvoras ar net namų pamatus... Be abejonės, tai nuostabu, tačiau nerimauti ir bjaurėtis nereikėtų. Jūsų artimais kaimynais panoro būti mūsų faunos munduruotieji puošeivos – blakės kareivėliai“, – tvirtina VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Vytautas Tamutis, sutikdamas išsamiau papasakoti apie šiuos gražiuosius vabaliukus.

„Degantis kailis“ įspėja

Blakė kareivėlis (Pyrrhocoris apterus L.) yra vienintelė labai savitos raudonblakių (Pyrrhocoridae) šeimos rūšis, gyvenanti ir mūsų šalyje. Nežinia kas ir kokiais motyvais vadovaudamasis jai priskyrė lietuvišką „kareivėlio“ pavadinimą, tačiau jis puikiai šiai blakei tiko ir prigijo mūsų kalboje. Ir kaipgi kitaip ją pavadinsi – juk toks ypatingas, gana griežtas, vienodai taisyklingas kūno spalvų raštas, lyg mistinės armijos kario uniforma. O kur dar saulės nutviekstose aikštelėse tarsi prieš lemiamą mūšį besirikiuojančios blakių kareivėlių ordos...

Iš tiesų šios šeimos blakių mokslinis pavadinimas siejamas su raudona ugnies spalva (gr. „pyrea“ – laužas, „corium“ – kailis) ir pažodžiui galėtų būti verčiamas kaip „degantis kailis“. Kone visų 400 pasaulyje žinomų šios šeimos rūšių blakių kūnas yra išskirtinai spalvingas. Ir toks spalvingumas ne šiaip sau. Gamtoje tai įspėjamasis ženklas grobuonims – „atsargiai, aš esu labai neskanus“.

Tas „degantis kailis“ tikrai gali skaudžiai nudeginti ryklę, nes jos, kaip ir daugelis kitų blakių pobūrio atstovų, turi kvapų liaukas, kuriose sintetinamos lakios, aštraus kvapo ir deginančio skonio organinės medžiagos (blakių kareivėlių liaukų sekrete jų net 24). Pajutusios pavojų blakės atveria krūtinėje esančias šių liaukų angeles – ir kvapas bemat pasklinda aplink, įspėja tą, kuris nepastebi ryškios kūno spalvos.

Blakės kareivėliai ima veistis pavasarį. Vos prabudę po žiemos miego ir pasišildę saulės atokaitoje poruojasi. Patelės kiaušinius deda į dirvos plyšelius, po nukritusiais lapais, šakelėmis. Viena patelė gali padėti iki 80 kiaušinių. Palikuonys išsirita praėjus maždaug 2 savaitėms. Jie būna labai panašūs į suaugėlius, tik be sparnų.

Palaipsniui augdami palikuonys penkis kartus neriasi ir maždaug po mėnesio tampa suaugėliais. Naujos kartos blakės daugintis ima tik kitais metais. Ankstyvaisiais jų vystymosi tarpsniais vyraujanti kūno spalva būna raudona, o suaugėlių krūtinė, sparnai ir pilvelis tampa juodai dėmėti.

Įdomu tai, kad vos tik išsinėrusios šios blakės būna vienspalvės, skaisčiai raudonos, išskyrus kiek tamsesnes antenas ir kojas.

Bene charakteringiausi – suaugusių blakių krūtinės ir pilvelio šonų raudoni apvadai, juodas trikampio formos skydelis ir dvi juodos apskritos dėmelės raudoname sparnų fone. Šios blakės turi tik vieną porą sparnų, tačiau pastarieji būna standūs, neretai ir menkai teišsivystę, trumpučiai, todėl apie skraidymą tenka tik svajoti. Visą gyvenimą jos praleidžia ropinėdamos.

Ar verta nerimauti?

Tad ar verta nerimauti, jei blakės kareivėliai įsikūrė kaimynystėje? Ar gali šie puošnūs gyvūnėliai pakenkti auginamiems augalams? O gal jie savo nuodingomis medžiagomis gali užteršti būstus, skausmingai įgelti ir susargdinti?

Blakės kareivėliai – visiškai taikūs vabzdžiai, todėl su jais reikėtų sutarti. Jų burnos organas – ilgas ir plonas straublelis – pritaikytas ne gelti, o pradurti augalo audinių membranas ir maitintis ląstelių turiniu. Paprastai šios blakės laikomos augalėdėmis, tačiau pastebėtos smaguriaujančios ir vabzdžių kiaušinėliais.

Blakės kareivėliai niekada nepadaro žalos nei žmonėms, nei daržovėms ar vaismedžiams, uogakrūmiams.

Jų mitybos racione – žiedpumpuriai, žiedai ir sėklos tokių augalų, kaip: liepos, robinijos, dedešvos, piliarožės, svilarožės. Atsitiktinai taip pat jos gali maitintis saulėgrąžų ar smidrų sėklomis. Kad maistingas sėklos turinys suminkštėtų ir būtų galima juo maitintis, šios blakės savo straubleliu daug kartų praduria sėklos luobelę ir suleidžia ten savo fermentus. Tiems fermentams veikiant, sėklos turinys tampa skystas ir blakių lengvai susiurbiamas.

kareivėliai yra plačiai paplitusi rūšis Eurazijoje, taip pat aptinkama šiaurinėje Afrikoje, buvo įvežta ir puikiai aklimatizavosi Šiaurės Amerikos žemyne. Tai tipiški parkų, sodybų, šlaitų gyventojai, labai retai aptinkami miškuose arba dirbamuose laukuose ir niekada nesiveržiantys į žmogaus būstus. O jeigu kuris nors netyčia užklystų į jūsų namus, neišsigąskite, atverkite duris ar langą – ir šis oriai pasišalins.

Beje, šios blakės labai lengvai prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų ir gali būti nesunkiai veisiamos nelaisvėje, o kadangi įdomios savo polimorfiškumu ir fiziologija, labai plačiai naudojamos įvairiems biologiniams, genetiniams tyrimams mokslinėse laboratorijose.

Vido BRAZAUSKO ir Arūno EISMANTO nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.