Broliai Linas ir Dainius Drėmos darniai pluša riešutyne

Kas jums yra ūkininkavimas? Kas svarbiausia ūkininkaujant tokiame ūkyje?

Ūkininkavimas visų pirma – tai širdžiai mielas užsiėmimas, kuris nevargina, o džiugina. Kaip šeimoje auga vaikas ir su kiekvienais metais keičiasi, tobulėja, gražėja. Taip ir riešutmedžiai – auga, dera ir džiugina akį. Tai suteikia optimizmo ir vilties gyvenime.

Prieš 30 metų, po Lietuvos Valstybės atkūrimo, tėvai pardavė kolektyvinį sodą Vilniuje ir nutarė, kad reikia įsigyti sodybą mamos Marijonos Laimos gimtajame Ukmergės rajone. Aš, kaip vyresnis brolis, tam pritariau.

Sodyba buvo apleista, neprižiūrėta buvusių savininkų. Sutvarkėme aplinką, prisodinome vaismedžių. Tėtis Leonardas Drėma (šeimos menininkas) sukūrė ir savo rankomis išdrožė koplytstulpį ir kryžių šalia įvažiavimo į sodybą.

Drauge su sese Jolita 2016 m. pasodinome naują sodą – obelų, vyšnių, kriaušių, slyvų. Iš viso 50 vaismedžių, o po metų su broliu Dainiumi – pirmuosius 100-tą lazdynų. Galima sakyti, kad prasidėjo nuo zabovos, o virto ateities gerovės-fondu – investicija.

Dažniausiai žemės sklype tvarkomės dviese – aš ir Dainius. Vienas tikrai nepajėgčiau, be brolio pagalbos nieko nebūtų. Žemė priklauso lygiom dalim, o dirbame pagal jungtinę sutartį. Tai gi, turiu ne tik brolį, bet ir partnerį, bendramintį. Drauge nuolat planuojame, aptariame investicijas ir jų naudingumą.

Ūkininkaujant riešutmedžių ūkyje, svarbiausia turėti kantrybės, nes tai ne javai, kai derlių turi kas metus. Auginant riešutų sodą, pirmus 4 m. – vien išlaidos, nes riešutų būna tik paragauti. Riešutmedžiai pradeda derėti 3–4 m., o masiškai po 7–8 metų. Jei viską atlieki tinkamai, derlius turėtų būti nuo 3 iki 4 tonų iš hektaro.

Kodėl pasirinkote auginti riešutmedžius? Teigiama, kad jie – mažiausiai priežiūros reikalaujantys sodo augalai. Ar tikrai?

Nuo pat pradžių su broliu ir sese tarėmės, ką auginti – gal šilauoges, gal spanguoles ar ką kitą. Sprendimą priėmėme išsityrę dirvožemį. Nuo jo priklauso, ką geriausia auginti , todėl labai svarbu žinoti, koks jis, kokia grunto mineralinė sudėtis. Dėl tyrimų kreipėmės į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Molėtų r. biurą. Aš buvau įsitikinęs, kad čia yra durpžemis, tuomet būtų ne kas. Paaiškėjo, kad grunto humusingumas didelis, kalio, fosforo irgi pakankamai, o dirvožemis įvairus – yra molio, smėlio, durpžemio. Žinojau, kad riešutmedžiams labiausiai netinka smėlis.

Tikrai nėra taip, kad pasodinai riešutmedžius ir pamiršai. Priežiūra nuolatinė – genėjimas, tręšimas, purškimas, laistymas ir žolės tarp eilių pjovimas kas 2–3 savaites su traktoriumi.

Sode įrengėme automatinį nuotoliu valdomą kapiliarinį laistymą. Davikliai įsijungia pagal drėgmės užduotą lygį. Dėl didelio vandens poreikio Ukmergės sav. susiderinome projektą ir įsirengėme artezinį gręžinį.

Nelaistomi lazdynai per metus paauga iki 10 cm, o laistomi pradėjo augti po 60–70 cm per sezoną. Šiais metais pagal suderintą projektą numatėme įsirengti naują tvenkinį, nes poreikis vandeniui labai išaugo dėl naujai užsodintų plotų.

Veisles mums padėjo atsirinkti ūkininkas Rimas Norus iš Kauno r., lazdynus auginantis jau daugiau kaip 20 metų. Už tai jam esu labai dėkingas. Dabar mūsų sode auga ispaniškų, turkiškų, vokiškų, lenkiškų, angliškų veislių lazdynai.

Šalia medelių eilėse tiesiame 1,6 m pločio juodą agrotekstilinę plėvelę – piktžolės nenustelbia žemų medelių, o ir su žoliapjove per tarpueilius mažiau kartų reikia važiuoti. Kai riešutmedžių laja bus didelė, šienauti jau nereikės. Dabar tarpueilius šienaujame plaktukine šienapjove. Ji gali nušienauti gana aukštą žolę, labai gerai ją susmulkina, todėl nereikia surinkti, lieka kaip trąša.

Didelis darbas yra pasodinti, nugenėti riešutmedžius. Genint reikia formuoti medį, o ne krūmą. Vienas iš daugiausia jėgų reikalaujančių darbų yra sodinimas. Reikia teisingai nužymėti eiles, tai yra 5,0 m tarp eilių ir 3,5 m tarp sodinukų, išgręžti arba iškasti duobes, į jas įdėti komposto-juodžemio ir riešutmedį sodinti šiek tiek giliau, o pasodinus kiekvieną apipilti smulkinta beržo žieve.

Papildomas užsiėmimas – graikiniai riešutmedžiai. Jų auginame kelis šimtus – šešiolikos porūšių. Visi užauginti iš Lietuvoje nuo seno augančių motininių medžių, kuriems po 50 metų. Graikinius riešutus susidaiginame patys. Tam įrengtas ir medelynas, kuriame pirmus kelerius metus įsikūrė iš graikinio riešuto sudaiginti medeliai. Vėliau kiekvienas persodinamas į nuolatinę augimo vietą. Ta vieta – tai kruopščiai paruošta 0,8*0,8*0,8 m dydžio duobė, kurioje senas gruntas pakeistas į komposto-juodžemio tūrį. Taip paruoštoje vietoje jaunas graikinukas auga kaip ant mielių, sparčiai stiebiasi, šaknijasi ir greičiau duoda derlių.

Sodinant tarp graikinių riešutmedžių turi būti mažiausiai 7 m arba dar geriau – 9. Graikinis riešutmedis gyvena ir dera apie 200 m. ir daugiau. Bus ką veikti, prisiminti ir vaikams, ir anūkams ilgus metus.

Ką planuojate keisti, tobulinti ūkyje? Kas prisideda prie pokyčių?

Ateityje riešutus planuojame perdirbti, gal gaminti jų aliejų. Brolis Dainius tuo domėjosi Prancūzijoje. Nes riešutų ilgai laikyti negalima. Realizuoti reikėtų mėnuo, maksimaliai du po derliaus nuėmimo. Per žiemą geriau nelaikyti.

Dar turime norą įsigyti dronus, su kurias atliktume riešutmedžių priežiūros darbus: laistymą, purškimą nuo kenkėjų, atbaidymą nuo paukščių ir apie techniką – traktorių. Su juo pravažiuojant tarp eilių surenkami nuo žemės ir išvalomi riešutai. Belieka padėti, kad džiūtų, ir po to realizuoti.

Esu padavęs paraišką iki 10 kw galios saulės elektrinei įsirengti. Riešutmedžiai laistomi nuo vakaro iki ryto, apie 12 valandų, sunaudojama ne tik daug vandens, bet ir elektros. Saulės pagaminta energija padengtų visas išlaidas.

Didžiausia problema ilgą laiką buvo miško žvėrių – elnių, stirnų daroma žala. Per metus atsodindavome iki 400 sodinukų, o vieno savikaina yra 5–6 eurai. Pradėjau ieškoti išeities. Ukmergės savivaldybės žemės ūkio skyriuje rekomendavo kreiptis į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Ukmergės r. biurą. Drauge su ekonomikos konsultante Raimonda Baldauskiene parengėme paraišką Europos Sąjungos paramai gauti. Ji buvo patvirtinta – gavau paramą tvorai. Aptvėrėme visą plotą. Prieš mėnesį kaimynas pasakojo matęs, kaip iki kiemo atėjo 6 elniai. Pamatė, kad toliau nėra kur eiti, apsisuko ir nuėjo. Žvėrys atsimena taką, dabar susiras kitą. Jei ne tvora – būtų ragas. Būdavo – pasodini riešutmedžius, pirmais metais paauga, o antraisiais nuėda iki grunto.

Artimoje ateityje galvojame pasistatyti tentinį „STOREX“ angarą technikos sandėliavimo, riešutų perdirbimo reikmėms. Aptarėme tai su ekonomikos konsultante ir drauge rengsime paraišką ES paramai, skirtai smulkių ūkių plėtrai.

VŠĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos informacija

Lino Drėmos ir Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos