Brolis Astijus: „Dievas mums įteikia didžiausią dovaną“

– Išgyvename laukimo laiką, kai žmogaus širdį šildo viltis sulaukti ne tik materialių dovanų, bet ir tikėjimas ypatinga, visa apimančią Dievo meile. Ką mums visiems reiškia advento metas?

– Adventas yra šviesus laikas, net sekmadieniais, kai bažnyčioje skaitome Šventąjį Raštą, jame skamba džiaugsmo gaida. „Adventus“ reiškia atėjimą: į pasaulį ateina Dievo sūnus, Jo įsikūnijimas, o mes laukiame. Juk kai laukiame atvykstant brangaus svečio, visada ruošiamės, tvarkomės – ne tik namuose, bet nusiteikiame jį sutikti širdyje ir mintyse. Gyvenimas būtų labai pilkas, jei neturėtume švenčių – liturginių laikotarpių, gimtadienių, giminės susiėjimų.

Žmogus dabar yra blaškomas daugybės dirgiklių: iš anksto puošiamos eglutės, daug iliuminacijų, reklamos skelbia, kad Kalėdos prasideda prekybos centre. Pasaulis tarsi ir kalba apie kažkokį džiaugsmą, gerą nuotaiką, mes taip į tai įsitraukiame, kad pradedame nebejausti ir nematyti savęs bei aplink esančių žmonių. Todėl labai gera, laukiant tokio svarbaus įvykio, kaip Kristaus gimimas, bent trumpam sustoti ir pagalvoti apie tai, ką ši šventė duos. Prisiminti, jog šitame džiaugsmo kupiname pasaulyje yra žmonių, kurie išgyvena vienatvę, liūdesį. Neseniai Klaipėdoje palaidojome mamą, kuri paliko 10 ir 7 metų dukreles, neseniai meldėmės už 47-erių vyrą – be tėčio liko visai mažutėliai vaikai. Tai, kas mums kelia džiugesį, jiems skaudžiai žeidžia širdį. Todėl turime advento metu sustoti ir pasidžiaugti ne eglučių spindesiu, o pamatyti šalia esantį žmogų, pasidžiaugti, kad šeimoje nebuvo nelaimių, nepatyrėme netekčių, ir atjausti tuos, kuriems gyvenimas nebuvo toks gailestingas.

Kiekvienas žmogus savitai išgyvena tą laukimo laiką. Norėtųsi, jog nepraplauktume jo viršumi, jog adventas paskatintų sustabdyti akimirką, išeiti iš chronologijos – išgyventume ne laiką, o metą. Sako, įsimylėjėliai valandų neskaičiuoja, tai ir mes skirkime laiko sau, raskime laiko pasižiūrėti į savo vidų, kad pamatytume, kokie esame gražūs, kiek daug mūsų širdyse yra gėrio, kad jį, kaip žvakės liepsnelę, galime padovanoti ir kitiems.

– Tradicijos keičiasi, labai daug žmonių pameta tikrąją šventės prasmę. Ar teisinga švęsti Kalėdas nelankantiems bažnyčios ir net nesiejantiems šios šventės su tikėjimu?

– Yra toks angliškas pasakymas: Kalėdų priežastis yra Jėzus. Dievas mums įteikia didžiausią dovaną – per gyvenimą lydintį savo sūnų. Mūsų seneliai ir protėviai tą aiškiai suprato. Šventė be turinio gali būti, bet ji nuskurdina žmogaus vidų. Kai jis tuščias, gali sveikinti, juoktis, bet džiaugsmas nepaliečia širdies, kažko tarsi trūksta. Kartais, kalbėdamas su vaikais, darau eksperimentą: paimu tuščią plastmasinį mineralinio vandens buteliuką ir suspaudžiu, jis subliūkšta. Šiandien labai daug jaunų žmonių išgyvena depresiją, nors jie turi viską, ko tik gali norėti – gali naudotis naujausiais kompiuteriais, važinėti brangiausiu automobiliu, turėti geriausią išsilavinimą, bet jei bus tuščia širdis, ji subliūkš kaip tas tuščias buteliukas. O bandyk suspausti tokį buteliuką tada, kai jis pilnas vandens – niekaip nepavyks.

Tamsos dvasia ir siekia, kad žmogus turėtų tik tai, ką mato akimis, girdi ausimis. Bet reikia matyti ir girdėti širdimi. Tik tada atsiskleidžia žmogaus grožis. Juk ir robotas dabar jau gali ploti, šokti, atlikti pačius sudėtingiausius darbus, bet jis neturi širdies. Kalėdos yra širdies šventė, todėl linkiu atrasti jos prasmę ir turinį. Senajame Testamente Dievas sako: žmogau, aš tave pasvėriau, tu pasirodei per lengvas. Tokius žmones be turinio gali blaškyti bet koks atėjūnų vėjas. Praplauksi kažkaip per gyvenimą, bet būsi laikinas. Todėl ačiū Dievui už tuos žmones, kurie ieško prasmės. Ieškokite Kūrėjo ir suprasite, koks esi gražus šitame pasaulyje.

– Kaip nutiesti Dievui kelią į savo namus?

– Mes įsivaizduojame, kad dovanodami žvakutes, pridegdami jas vieni kitiems, dovanojame šviesą. Bet šviesos nėra be meilės, gyvenimo nėra be meilės. Be jos nėra bendruomenės, nebus ir tautos. Mes turime mylėti savo tėvynę, bet turime mylėti ir Dievą, nes jis mus pirma pamilo. Iš to ir ateina į širdį šviesa. Meilė yra šviesos šaltinis. Pateiksiu tokį pavyzdį. Norvegijoje gyvenantis vaikinas liūdi praradęs darbą, jaučiasi svetimame krašte niekam nereikalingas, bet tamsiausią valandą jis prisimena savo mamą ir kaip sėdėjo jai ant kelių. Tikriausiai užmiršo, ką ji tada sakė, bet prisimena pojūtį, kad mama jį mylėjo. Ir dabar tarp svetimų žmonių jis pajunta savo širdyje šilumą – ji širdyje jam uždega šviesą.

Anuo metu minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?“ Jis sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Jonas Krikštytojas skelbia, kaip sakytume šiais laikais, socialinį teisingumą. Mūsų tautai, ypatingai Žemaitijai, visada būdavo įprasta su kitais dalintis paskutiniu duonos kąsniu, talkose padėti. Bet atėjo okupantai, atėmė žemes, suvarė į kolchozus, lietuvių tautos išdavikai atnešė „Stalino saulę“, nuo kurios patys paskui verkė. Mūsų tauta išgyveno 50 metų sovietinės okupacijos, kai degino kryžius, koplytstulpius, kai buvo daužomos Marijos statulėlės, įvestas ateizmas, uždaryti vienuolynai. Galvojate, sovietų dvasia dingo? Visada ateis vilkai avių kailiuose, čiauškės gražiausius žodžius, pasakos, kokie būsim laimingi, bet neš terorą, naikinimą, persekiojimus.

– Vyksta karai, žmonės susipriešinę, gyvename sudėtingame, labai neramiame pasaulyje. Ko palinkėtumėte Kalėdoms, kad žmonių širdyse įsižiebtų meilės kibirkštėlė?

– Labai svarbu suprasti, kad taikos pirmiausia turime siekti savo širdyje, o skaldymas, priešinimas yra piktos valios žmonių darbas. Tą darė sovietai ir net po daugelio metų toji atnešta piktosios dvasios jėga mus vis dar veikia. Šiandien piktos valios žmonės vėl kovoja prieš Kristų, nori religiją supriešinti su kultūra, papročiais. Štai Seimas pripažino Romuvos bendruomenę tradicine religine bendruomene. Religija yra tikėjimas, jos pagrindas yra Dievas, žmogaus proto ir širdies ryšys su Dievu. Mūsų protėviai tikėjo, jog perkūnas, žaibas yra dievas, jog neptūnas su šake gyvena jūroje... Klausiu jų, ar dabar, trečiame tūkstantmetyje, dar galima tikėti, kad perkūnas yra dievas, kad žaibas yra dievas, kai jau septintokas mokykloje žino, iš kur atsiranda elektros išlydžiai.

Tai ne religijos, o etnokultūros dalykai. Dainuojame liaudies dainas, šokame liaudies šokius, pasakojam pasakas, padavimus, bet tai nieko bendro neturi su religija. Artėjant Kūčių vakarienei vėl išgirsime aiškinant, kad dar mūsų protėviai pagonių laikais šventė kūčią. Bet Kalėdų papročiai yra, kai stalas apdedamas šiaudais, uždengiamas balta staltiese, nes Kristus gimė tvartelyje, šieno prakartėlėje, o balta drobė parodo jo nekaltumą, tyrumą. Dedama duona, nes kūdikėlis Jėzus ir simbolizuoja mūsų duoną kasdienę. Dvylika patiekalų – tai dvylika apaštalų, sėdinčių prie stalo. Kur čia yra perkūnas ir neptūnas?

Svarbiausia, kad švęsdamas žmogus suprastų ir pajustų šventės prasmę, Kūčių, Kalėdų šventume priimtų pačią tikriausią jam skirtą dovaną. Dievas mums dovanoja savo sūnų, kuris yra kelias, tiesa, gyvenimas, viltis, gailestingumas, gyvybė. Daugiau niekas to negali mums duoti.

Daiva BARTKIENĖ

https://silales-artojas.lt