Buksmedžiai prigyja ir Lietuvoje

Kai prieš gerus 40 metų, studijuodamas Miškų fakultete, į gimtąjį kaimą Varėnos rajone parsivežiau buksmedį, niekas juo nesusidomėjo, visi tokį buvo matę. Mat apylinkėje buvusių turtingiausių ponų kapų laidojimo rūsys kažkada buvo jais apsodintas, vienas krūmelis dar tebeaugo. Taigi buksmedžiai Lietuvos dvaruose auginti nuo seno. Nelabai jiems tiko mūsų klimatas, gal ne visada žmonės ir jų ekologinius poreikius išmanė, sodino ne visai tinkamose vietose. Nenuostabu, kad daugelyje vietų nebeprižiūrimi išnyko. Bet dabar jie Lietuvoje vėl vieni dažniausių dekoratyvinių augalų. Išmokome juos dauginti, prižiūrėti, žinome, kur ir kaip sodinti. O ir klimatas jiems vis palankesnis. Štai prieš 30 metų Lietuvos teritoriją dar skirstėme į tris klimato zonas, o dabar naujausi klimato žemėlapiai rodo tik dvi: šeštą (šiltesnę, vakarinę) ir penktą, ketvirtą nustumdami kažkur į šiaurės rytinį Baltarusijos pakraštį. O ir ta šilčiausioji šešta nuo pajūrio pasistūmėjo iki Vidurio Lietuvos. Taigi klimatas šiltyn ir pas mus egzotų daugyn. Tik kažin ar buksmedžius galime pavadinti egzotais – tiek jie mums įprasti. Nesistebime matydami aukštas gyvatvores (mano kieme tokia vos ne dviejų metrų aukščio), įvairiai iškarpytas figūras, dekoratyvines formas ar veisles, sodiname juos prie namų, takų, alpinariumuose, kapinėse. Gal kiek rečiau viešuosiuose želdiniuose: parkuose, skveruose, prie gatvių...

Trumpai Visame pasaulyje yra daugiau kaip 60 buksmedžių rūšių. Daugiausia jų išplitę Kinijoje – 19, Kuboje – 11, Madagaskare – devynios. Europoje natūraliai auga tik viena rūšis – paprastasis buksmedis (Buxus sempervirens), jei neskaičiuosime Balearų salose augančio endeminio balearinio buksmedžio. Būtent paprastieji buksmedžiai nuo seno auginami Lietuvoje. Vienur kitur jau pasodintas ir mažalapis (Buxus microphylla), kilęs iš Japonijos, augantis kiek lėčiau ir mažesnis. Paprastieji buksmedžiai paplitę nuo Didžiosios Britanijos per pietines Europos šalis ir Šiaurės Afriką, Turkiją, Kaukazo kalnus iki Tibeto, vidutinio klimato ir šiltesniuose kraštuose. Ką reikėtų žinome apie buksmedį? Šis žemas krūmas auga lėtai, žiemą nenumeta lapų. Jų būna margais ar geltonais lapais, juos nesunku persodinti, žiemai būtina uždengti ir galima laisvai karpyti. Ir viskas? O kur sodinti, kada ir kuo tręšti (mes, lietuviai, labai mėgstame tręšti viską, net ir tai, ko visai nereikia), kada ir kiek laistyti, kada karpyti? Sužinokime ir tai. Pasiskaitę įvairių straipsnių apie buksmedžius randame gana skirtingų dalykų. Kad ir jų aukštis: „Vikipedija“ nurodo 4–8 m, M. Navasaitis „Dendrologijoje“ – iki 10 m, o senesniuose tarybinių laikų straipsniuose aprašoma prie Juodosios jūros auganti giraitė, kur buksmedžių aukštis tuo metu siekė 17–18 m. Na, tokiems tikrai keli šimtai metų. O priežiūra Lietuvoje ir, tarkime, Prancūzijoje tikrai skirsis.

Be didesnių kaprizų Dirva. Daktaras L. Januškevičius nurodo optimalias sąlygas – normalaus drėgnumo priesmėlius ir priemolius, silpnai šarminius ir šarminius (pH 7–9) dirvožemius. Bet buksmedžiai visai pakenčiamai auga ir silpnai rūgščiose dirvose, kurių pH siekia 6 ir daugiau. Mano buksmedžių gyvatvorė puikiai auga sunkiame molyje, papildytame apie 10 cm daržo žemių sluoksniu. Tėviškėje kapinėse pasodinti gryname smėlyje, kuriame, be grikių, dar auga viena kita piktžolė ir samanos. Auga, žinoma, daug lėčiau, bet labiau kenčia ne nuo maisto medžiagų trūkumo, o nuo sausros. Drėgmė. Buksmedžių šaknys negilios ir palyginti neplačios, bet labai tankios. Dėl to juos, net ir didokus, lengva persodinti. Bet tai reiškia, kad vandenį jie pasiima iš nedidelio dirvos ploto. Vadinasi, labiau pripratę prie drėgnesnės (tik ne šlapios) dirvos arba drėgnesnio oro. Tad ir laistyti juos bent per sausras nepakenktų. Tik mes beveik visada persistengiame. Jei liejame – kasdien ir kibirais. Tiek nereikia. Užtenka kartą per savaitę, atsižvelgiant į augalo dydį ir apšvietimą (pavėsyje laistykime dar rečiau) – apytiksliai litras vandens 10 cm augalo aukščio. Taigi 10 l kibiras metro aukščio augalui. Žinoma, neseniai pasodintus vieną ar du mėnesius laistykime šiek tiek dažniau, stebėdami, kad vanduo sudrėkintų šaknis per visą jų gylį. Sodinimo vieta. Buksmedžiai gerai auga tiek saulės atokaitoje, tiek ir visiškame pavėsyje. Pakantumu pavėsiui jie lenkia net kukmedžius. Viena sąlyga – ten, kur juos ilgai ir stipriai apšviečia saulė, turi nebūti stiprių vėjų, skersvėjų. Vasarą tai gal ir nelabai turi reikšmės, ypač jei paliejame, bet žiemą tokiose vietose lapai išgarins per daug drėgmės ir augalas nudžius. Daug kas sako – iššalo, bet galbūt jie išdžiūvo. Šalčiams buksmedžiai gana atsparūs, atvirose vietose ištveria iki –30 °C (priskiriami 5–8 klimato zonoms). Taigi, jei pasodinsime prie pietinės namo sienos, kur karščiausia – augs puikiai, jei tik normaliai laistysime. Pasodinsime prie šiaurinės namo sienos, kur saulės beveik nebūna – augs be problemų. Žiemą net eglišakėmis dengti nereikės. Tiesą sakant, aš savosios gyvatvorės niekada nedengiu, nors dalis jos auga saulėtoje vietoje, o kita dalis – kaimyno vaismedžių šešėlyje. Bet manoji gyvatvorė nejaučia stiprių vėjų – aplink kolektyviniai sodai, nameliai, vaismedžiai... Tręšimas. Kažkada keletą krūmelių palaisčiau dilgėlių ištrauka, kuria žmona laistydavo vienmetes gėles. Deja, su dalimi tų krūmelių teko atsisveikinti – jie neatlaikė gėlėms skirtų dozių. Normalioje priesmėlio, priemolio ar derlingesnėje dirvoje buksmedžių tręšti nereikia. Tręšti galime tik nederlingame smėlyje, pakalkintame durpiniame substrate, vazonuose auginamus arba nusilpusius augalus. Tinka trąšos, skirtos spygliuočiams, iš dalies – daržovėms. Nepilkime skirtų gėlėms ar rododendrams. Tręšti galime nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio. Jei naudosime ilgai veikiančias trąšas, jau nuo liepos pradžios jų nebarstykime. Pertręšimas visada augalams pakenks labiau nei trąšų trūkumas. Juk ne daržoves ar žolę šienui auginame. Jokios kitos chemijos neprireikia – nei ligos, nei kenkėjai buksmedžių kol kas masiškai nepuola. Genėjimas. Buksmedžiai vos ne augalai tinginiams – gražūs, pakantūs, nereikalauja daug priežiūros, apkarpyti ilgai išlaiko formą, nes auga lėtai. O kada ir kaip karpome? Aš savo gyvatvorės nekerpu žiemą ir anksti pavasarį. Kodėl? Kažkada nukirpau. Po to visi nauji išsprogę lapeliai nuo kovo saulės nurudo ir išdžiūvo. Šakelės vėliau, žinoma, atsigavo, bet kelias savaites kaimynai matė prastą vaizdą. Tiesa, šiaurinė gyvatvorės pusė, kuri saulės negavo, žaliavo kaip žaliavusi. Galbūt nevertėtų buksmedžių karpyti nuo rugsėjo iki gegužės, kol pradeda augti nauji ūgliai. Tuo labiau kad jie auga lėtai ir kirpti užtenka kartą per dvejus metus, nebent norime išlaikyti lygut lygutėlį paviršių. Aš savąją gyvatvorę kerpu kas treji metai. Beje, ją jau geras dešimtmetis pamėgo devynbalsės: trejus metus perėjo rudosios, o dabar jau daugybę metų pilkosios kasmet išperi bent po vieną vadą.

Yra iš ko rinktis Be tipinių paprastųjų buksmedžių, Lietuvoje auga ir kelios jų dekoratyvinės formos. Mažas rutuliškas krūmelis, kurio net karpyti nereikia – ‘Myosotidifolia‘, dvigubai didesnis – ‘Latifolia Bullata‘, daug greičiau už tipinį augalą auga medelis gerokai retesne laja ‘Angustifolia‘, ‘Pendula‘ šakos nusvirusios, o žemai esančios driekiasi žeme, ‘Rotundifolia‘ lapeliai apvalūs, o ‘Rosmarinifolia‘ siauručiai, primena spyglius, ‘Pyramidalis‘ laja siaura, koloniška, ‘Marginata‘ lapelių pakraščiai geltonos, o ‘Albomarginata‘ – baltos spalvos, ‘Aurea‘ jauni lapeliai geltoni, o ‘Aureovariegata‘ ir ‘Latifolia Maculata‘ – geltonai dėmėti visą laiką, ‘Gold Tip‘ lapelių pakraščiai su geltona juostele ir t. t. Taigi yra iš ko rinktis. Tiks jie ir alpinariumams, ir apvadams, ir nepatrauklioms vietoms uždengti, o jei nepabijosime ilgai laukti – ir gražioms gyvatvorėms, ir žaliosioms sodo skulptūroms.

Dendrologas Rimvydas KAREIVA

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.