Kaukazo tiltai ir sienos Armėnijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, Turkijoje

Armėnija dvidešimtojo amžiaus pradžioje labai skaudžiai nukentėjo nuo Osmanų imperijos vykdyto armėnų genocido. Beje, yra įžvalgų, kad ir armėnai kitataučiams nėra labai tolerantiški. Tai rodo ir Armėnijos valstybės tautinė sudėtis – 98 proc. šalies gyventojų yra armėnai. Prieš kurį laiką tautinė įvairovė buvo kur kas įvairesnė; be to, armėnai masiškai migravo iš Azerbaidžano teritorijų.

Pasidalinsiu ne šiaip kelionės įspūdžiais apie šalių grožį ir gyventojų draugiškumą, bet atkreipsiu dėmesį į bėdą, kurią formuoja tai, kad  šalys turi savo tautines, valstybines religijas. Šiomis dienomis Jungtinėse Amerikos Valstijose susitinka Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai ir tikisi proveržio taikos procese. Tai ir paskatino pasidalinti šiuo komentaru. Krašto grožį labiau pailiustruos nuotraukos.

Bažnyčia ir ekstremistinės idėjos

Armėnijoje, kuri yra viena skurdžiausių posovietinių šalių, vis dar gajus siekis atkurti „didžiąją Armėniją“, kuri tikrai nesiriboja dabartinėmis šalies sienomis. Armėnai patys negali tiksliai nurodyti ribų. Tą išskirtinę šalį, tikima, turėtų sudaryti Turkijos teritorijoje esančios vietovės su Ararato kalnu (šis kalno simbolis yra ir valstybės herbe), taip pat dabartinio Irano, Azerbaidžano bei Sakartvelo teritorijos. Šias išskirtinumo, didžiosios tapatybės idėjas, ideologiją savotiškai palaiko ir Armėnijos bažnyčia.

Armėnijoje yra Armėnų apaštališkoji bažnyčia, kaimyniniame Sakartvele (Gruzijoje) – Sakartvelų bažnyčia. Praėjusių metų vasarą pranešta, kad Sakartvelo valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ svarsto galimybę Sakartvelo stačiatikių bažnyčią paskelbti valstybine religija ir tai įtvirtinti Konstitucijoje. Ir taip sunku įsivaizduoti, kad kartvelas nepriklausytų šiai bažnyčiai. Juo labiau tai pasakytina apie Armėnijos apaštalinę bažnyčią.  Akivaizdu, tiek kartvelų, tiek armėnų istorijoje, tautų tapatybėje šių bažnyčių įtaka milžiniška. Tai turi ir teigiamas, ir ryškiai neigiamas puses. Ribojama religinė laisvė, viena religija tampa privilegijuota, išskirtinai finansuojama.

Didelė blogybė yra tautiškumo, valstybės ir išskirtinės religinės tapatybės susipynimas į vieną gumulą. Štai šių metų birželio 10 d. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas paragino Armėnijos apaštališkosios bažnyčios narius imtis iniciatyvos nušalinti šios bažnyčios vadovą katoliką Gareginą II. Priežastis labai svarbi. Bažnyčios vadovas savotiškai palaiko ekstremistinį dalies armėnų siekį, utopinę svajonę atkurti didžiąją Armėniją. Armėnų bažnyčios vadovas kvietė  bažnyčios narius protestuoti prieš premjero siekimą taikos su Azerbaidžanu. Po Kalnų Karabacho praradimo Armėnų arkivyskupas Bagratas Galstanianas vadovavo protestams prieš premjerą, kodėl jis nesugebėjo karinėmis priemonėmis išlaikyti 1988 m. nuo Azerbaidžano atsiskyrusio ir prie Armėnijos besijungiančio Kalnų Karabacho. Jis buvo suimtas.

Lankydamasis Armėnijoje nedviprasmiškai pajaučiau tą armėnų tapatybės pervertinimą. Gražu kiekvieno krašto išskirtinė tapatybė, bet nacionalizmas, „mistiškas“ savo tapatybės sureikšminimas turi ir itin neigiamą pusę, kuri primena genocidus, kitų tapatybių naikinimus, engimus, neapykantas, karus ir pan.

Tas tautinis, religinis identitetas glaudžiai persipina su mitologiniu pasakojimu, kuriuo grindžiamas išskirtinumas, nacionalistinė ideologija. Nuo armėnų raštijos pradžios penktajame amžiuje kai kurie armėnų istorikai savo karalius vadino  Haiko palikuoniais. Dalis armėnų savo šalį vadina Hajastanu (žeme, kur gyvena hajai), o save – hajais.

Haikas armėnų protėvių mitologijoje dievas – karo, laiko ir trukmės valdytojas. Plintant krikščionybei imtas vadinti Nojaus provaikaičio Togarmo sūnumi, kuriam pavesta valdyti Ararato žemę.

Kartvelai, kitos kaimyninės Kaukazo šalies atstovai, turi savų iliuzinių mitų, kad jie taip pat kilę nuo Nojaus sūnaus provaikaičio. Jafetas turėjo brolį Kartvelą, kartvelų (gruzinų) tautos prosenelį.  Ir lankantis Sakartvele gidas tokias mitologijas pasakojo su užsidegimu.

Dalyje dabartinės Armėnijos ir daugiausia kaimynini šalių žemėse dar ne vieną šimtą metų iki krikščionybės atėjimo gyvavo Urartų karalystė, armėnų tariamas tautos ir valstybės branduolys, šaknys. Nors tada šalis tikrai nesivadino Armėnija.

Kai iš tokių mitologinių, religinių pasakojimų bandoma sudurstyti šiandieninę tapatybę, o kai jos įgyvendinimui pasitelkiama ir galia – taikos, taikingo tautybių sugyvenimo nesitikėk.

Pamename, kokias tragedijas sukėlė išskirtinės „arijų rasės“ fašistinės utopijos. Matome rusiškojo išskirtinumo, didžiosios rusijos siekio pasekmes, esą jų tapatybė „aukštesnė“, „vertingesnė“, galinti užgožti ir naikinti kitas. Kur veda rusijos diktatorinės valstybės ideologijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios susitapatinimas. Ir tai tariamos krikščionybės, Jėzaus karikatūros vardu. Buvusios Jugoslavijos šalių, pirmiausia serbų nacionalizmas taip pat paremtas noru atkurti senąją Serbijos didybę. Ten taip pat persipynusi tautinė serbų ideologija ir Serbijos stačiatikių bažnyčia.

Svarbu pripažinti kitoniškumą, įvairovę

Kad ir kaip dabar atrodo susipriešinę armėnai, azerbaidžaniečiai, turkai, kurdai, tikiu, jog ir šiuose kraštuose kada nors bus tokia erdvė, kaip pas mus Šengeno, kur per sienas bus galima keliauti be ypatingų problemų. Kad ne sienos, teritorijos bus esmė, bet jungiantys tiltai, įvairovių grožis. Bet pirmiausia reikia nutraukti tiesioginius karus ir plėtoti ilgalaikę taiką. Yra aiškių ženklų, kad link to šios šalys ir žengia politiniame lygmenyje, bet tam priešinasi su religija, nacionalistinės grupės.

Šiose šalyse didelę ateitį turi turizmas, čia apstu istorinių, kultūrinių, gamtinių vertybių, grožybių. Toje pynėje vertingos ir skirtingos tapatybės, bet jų nevalia sureikšminti religiniu, nacionalistiniu požiūriais. Juo labiau nuo jų turėtų būti atskirtos religinės grupės, monolitinės galios-politikos-ideologijos, pinigų sąjungos. Jos visos vertingos, bet nė vienas mitas, kultūrinė raiška ir tapatybė šiandien negali būti sureikšminama valstybės lygiu.

Gal mums apsvaigti ir pradėti siekti atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Mūsų vertė vien todėl, kad mūsų šaknyse yra viena tokia ryški gija, nedaro mūsų vertingesniais, pavyzdžiui, už latvius ar estus. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvavo kultūrinis, tautinis ir religinis pliuralizmas. Tuo pasigirti gali nedaugelis buvusių ir esamų galybių. To visiems ir linkiu.

Autorius Juozas DAPŠAUSKAS

Autoriaus nuotraukos