Būsimasis archeologas kviečia į džiumbrynus

Dar besimokydamas gimnazijoje ir keliaudamas po Joniškėlio apylinkes vaikinas patyrė, jog iš pirmo žvilgsnio nebylūs laukai ir pamiškės slepia įspūdingas istorijas. Norėdamas pasidalinti tais atradimais, Faustas ėmė organizuoti žygius ir kviesti visus norinčius pėsčiomis keliauti po įvairias, dažnai užmirštas Pasvalio rajono vietas.

Šiandien Faustas Vaičiulis – VU Istorijos fakulteto archeologijos katedros antro kurso bakalauro studentas. Ir nors jam dar tik 21 metai, jau spėjo dalyvauti net septyniolikoje archeologinių ekspedicijų! 

Nepamiršo ir žygių, o šio mėnesio pabaigoje organizuoja dar vieną – šį kartą ypatingą. 

Pirmosios archeologijos pamokos 

Faustas pasakoja, jog į archeologiją jį atvedė keletas žmonių, vienas iš jų – žygeivis, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Vykintas Vaitkevičius: 

– Man tada buvo gal keturiolika. Vykintas vykdė archeologinius žvalgymus Pakruojo krašte, o mano teta, kuri tuo metu mokėsi Klaipėdos universitete, pasiūlė jam pas mus pagyventi. Mokslininkas pas mus išbuvo savaitę, bet aš su juo taip ir nesusitikau. Nuo pat ankstaus ryto važiuodavau arba žvejoti, arba ieškoti pėdsakų, o jis skubėdavo į Pakruojį. Susitikome tik paskutinę jo viešnagės dieną, kai kartu plovėme purvinus batus. Aš stebėdamas gerves įklimpau pelkėje, o Vykintas panašioje vietoje ieškojo šventvietės. Užteko pusvalandžio pokalbio ir aš gavau kvietimą kitą vasarą dalyvauti pirmuose kasinėjimuose. Vykintas Vaitkevičius – mano autoritetas, į kurį stengiuosi lygiuotis visur ir visada. 

Pirmieji Fausto kasinėjimai vyko Elektrėnuose, kur mokslininkai tyrinėjo degintinį bajorų kapinyną. Pirmasis radinys – žmogaus kauliukas. Bet ne jis labiausiai įstrigo paauglio atmintin. 

– Kai baigėsi kasinėjimai, reikėjo sutvarkyti tyrimų vietą. O tam teko karučiais suvežti ne vieną toną žemių. Pamenu, stumiu karutį ir jaučiu, kad jis neįprastai sunkus. Draugai šaukia – pažiūrėk, juk vienas ratas nulūžęs! Buvau tiek pervargęs, kad nebesuvokiau, kas vyksta. Tačiau tie pirmieji kasinėjimai mane gerai užgrūdino – dabar jokie žemių kalnai man nebebaisūs, – šypsosi Faustas. 

Radimo džiaugsmas 

Pirmuosiuose kasinėjimuose pradėjęs dalyvauti dar mokyklos laikais, šiandien Faustas gali pasigirti solidžiu – 17 archeologinių ekspedicijų bagažu: 

– Kodėl pasirinkau studijuoti archeologiją? Nes kiekvienas kasinėjimas – tarsi loterija – niekuomet nežinai, ką rasi. Štai Akmenės rajone aptikau lankinę sagę, kuri atkeliavo čia prieš pusantro tūkstančio metų per Didįjį tautų kraustymąsi. Kitoje vietoje degintiniame kape radau pentiną su žvaigždute. Palietėm ją pirštu ir žvaigždutė ėmė suktis lyg būtų pagaminta vakar. O juk jai maždaug 700 metų! Tai sunkiai nupasakojamas jausmas. Buvau Trakų pusiasalio kasinėjimuose ir ten atradome naują gynybinį bokštą. Matyti originalų mūrą, suprasti, kaip sudėtos, surištos plytos, liesti skiedinyje sustingusius akmenukus – tai ir yra tikrasis radimo džiaugsmas. O kartais laimę teikia net ne tai, ką randi. Vieni pirmųjų mano kasinėjimų vyko pelkėjančio ežero pakrantėje. Į mūsų perkasas vis patekdavo vijūnų – į raudonąją knygą įrašytų žuvų. Gaudėme jas ir leidome atgal į ežero vandenis. 

Skirtinguose Lietuvos regionuose – skirtinga dirva, kuri taip pat daro įtaką kasinėjimams. 

– Vilniuje – smėliukas, ten bepigu dirbti. O štai su mūsų kraštų moliu tenka gerokai pasigalynėti. Jame ir kaulai, ir geležies dirbiniai gerokai prasčiau išsilaiko, – sako archeologas. 

Vyras pasakoja, kad archeologo darbas dažnai primena galvosūkio sprendimą: 

– Trakuose paėmiau valyti kažkokio gyvulio mentę, o ji aplipusi žuvies žvynais, išlikusiais iš XV amžiaus. Teko juos surinkti ir atiduoti rūšiniams tyrimams, kurie nustato, kokios žuvies tai liekanos. Tiriant Trakų pusiasalio gynybinius bokštus, buvo rasta eršketo žvynų. O juk šios žuvys Galvės ežere negyvena. Štai jums ir mįslė. 

Kantrybė – dorybė 

Joniškėlietis ne tik studijuoja, bet ir dirba vienoje archeologinėje įmonėje.

– Šiuo metu į kitą vietą perkeliame vieną XVI a. pabaigos–XVIII a. pradžios kapinyną, kad toje vietoje būtų galima statyti namus. Kantrybė – bene svarbiausia kiekvieno archeologo savybė. Nuėmus paviršinį dirvos sluoksnį atsiveria smėlis, kuriame palaidoti žmonės. Jei kurioje nors vietoje pasimato juoda dėmė, vadinamasis kontūras, tai – kapo vieta. Iš pradžių dirbame kastuvu. Kai atkasamos karsto žymės, kastuvą keičia mentelė ir šepetėlis. Tada sluoksnis po sluoksnio, centimetras po centimetro, kol pasimatys kaulai. Mes jau žinome, į kurią pusę bus orientuotas kapas, kur bus galva, kur kojos. Kai atkasamas skeletas, jis pradedamas valyti nuo kojų. Atsargiai, neskubant kruopščiai nuvalomas kiekvienas kauliukas. Viskas užfiksuojama. Tada kaulai dedami į maišelius, o šie – į dėžes. Tie kaulai, kurie turi mokslinę vertę – matomos patologijos, sužeidimai – keliauja į VU Medicinos fakultetą, kur saugomi įvairiose kolekcijose, tiriami, naudojami rašant mokslinius darbus. O visi likusieji yra pagarbiai perlaidojami specialiose tam skirtose kapinėse.

Pagarba palaikams 

Liesti gyvūnų kaulus viena, o koks jausmas, kai į rankas imi žmogaus kaukolę? 

– Per pirmuosius kasinėjimus teko susidurti su degintiniais kapais, kur likę tik pavieniai smulkūs kauliukai. Žinoma, suvokiau, jog tai žmogaus palaikai, bet kai nematai bendro vaizdo, kažkaip per daug nesureikšmini. O pirmas tikras kapo preparavimas vyko Akmenės rajone, Vegerių kapinyne. Vyresni kolegos davė užduotį – nuvalyti kaukolę. Buvo labai keista. Pritūpiau šalia ir mintyse ėmiau tarsi kalbėtis su tuo žmogumi – aš tave atradau, aš tave valau, kad būtų geriau. Ūkininko plūgas nuplėšė girnelę, suniokojo alkūnę, o dabar mes tave perlaidosime… Manęs paprašė nuvalyti tik kaukolę, bet aš net nepajutau, kaip sutvarkiau visus palaikus. Dabar tai jau tapo kasdienybe, bet kai tenka tai daryti, visuomet sau primenu – nepamiršk, tai yra žmogus. Tos pagarbos mokausi ir iš vyresnių kolegų archeologų, – pasakoja Faustas. 

Perliukai 

Archeologiniai kasinėjimai Lietuvoje vykdomi nuo pavasario vidurio iki rudens pabaigos. 

Labai retomis išimtimis – žiemą. Kai ant Gedimino kalno buvo rasti 1963 metų sukilėlių kapai, jie, pasišildant radiatoriais, buvo kasinėjami per žiemą. 

Šaltuoju metų laiku archeologams taip pat netrūksta darbo. Tvarkomi inventoriai, valomi, fotografuojami radiniai, rašomos ataskaitos bei straipsniai. 

– Jei nebus parašyto straipsnio į leidinį „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, ataskaitos apie atliktus darbus niekas nepriims. Tokia tvarka, – konstatuoja Faustas. 

Bet Lietuva juk ne Egiptas, kur bebestum kastuvą – visur lobiai. Ar yra dar ką kasinėti mūsų žemėje? 

– Tikrai tokių vietų daug. Gal pas mus ne tiek gausu aukso, kaip buvusios Romos imperijos teritorijose, tačiau savų perliukų taip pat netrūksta. Pavyzdžiui, man labai gražios lankinės pelėdinės sagės, atkeliavusios į mūsų regioną vėlyvojo Didžiojo tautų kraustymosi metu. Jos dažniausiai randamos Šiaurės Lietuvoje – Mūšos baseine, buvusiose žiemgalių teritorijose. Ta pati Kernavė. Atrodo, jau tiek metų ja domimasi, tačiau realiai yra ištirta tik labai maža jos dalis. Taip, kad darbų dar yra labai daug, – tikina Faustas. 

Noras parodyti gimtojo krašto įdomybes 

Gerokai anksčiau nei archeologija Faustas ėmė domėtis savo krašto istorija. 

– Išeini į lauką, o ten – ąžuolas. Kur ąžuolas, ten, vadinasi, buvo sodyba. Paspardai koja žemę – išlenda plytgalys. Ant jo – kažkoks ženklas įspaustas. Taip ir dėliojasi grandinėlės. Arba dar būdamas vaikas važiuodavau žvejoti į Mūšą ties Pantakoniais. Vėliau sužinojau, jog ten yra brasta. Dar vėliau – kad ten būta malūno. Nuvažiuoju ir matau po vandeniu kažkokias išlikusias akmenų struktūras – vadinasi, iš tiesų kažko būta. O visai neseniai visiškai atsitiktinai į mano rankas pateko seni planai, kuriuose – to malūno atvaizdas! Iš tiesų kraštotyra mane atvedė ir į pėdsekystę, ir į archeologiją. Ir jei tik į rankas pakliūva koks nors dokumentas, kuriame minimas Joniškėlis ar kažkuri Pasvalio vieta – nepraleidžiu progos pasidomėti, – pasakoja F. Vaičiulis. 

Faustas prisipažįsta, jog ir jo organizuojami pažintiniai pėsčiųjų žygiai dėl to ir buvo sugalvoti, kad žmonės galėtų atrasti daugumai net nežinomą savo krašto praeitį: 

– Pernai dvidešimto gimtadienio proga organizavau žygį po Vaškų kraštą. Jame dalyvavo žmogus iš vienos garsios žygius po Lietuvą organizuojančios kompanijos. Kai žygis baigėsi, jis man pasakė: „Faustai, viskas faina. Skanus maistas, draugiška bendruomenė, bet mes, be Vaškų bažnyčios ir malūno, daugiau nieko nepamatėme. Tik pievas.“ Ir tam tikra prasme jis buvo teisus. Bet tie, kurie ėjo su manimi, sužinojo, kad toje vietoje, kur mes praėjome alyvų ratelį, kažkada gyveno Adomas Chodakauskas – Sofijos Smetonienės tėvas. Kad ana ten stūksantys gražaus svirno griuvėsiai kažkada priklausė vienai seniausių ir garbingiausių LDK giminų – Giedraičiams. Ir kad čia gimė vienas Lenkijos užsienio reikalų ministrų. Mano žygiuose retai kada būna įspūdingų vaizdų, bet faktų (labai retai kam girdėtų) – per akis. Mano tikslas, atvažiavus į vieną ar kitą kraštą, pabandyti bent trumpam prikelti istoriją, parodyti, kokius nepaprastus dalykus turime visiškai greta savęs. 

Kadangi visi Fausto žygiai orientuoti į krašto pažinimą, ruošdamasis jiems vaikinas ne vieną valandą praleidžia bibliotekose, archyvuose ar muziejų saugyklose. 

2024 metų džiumbrynai 

Pirmuosius žygius Faustas pradėjo organizuoti dar besimokydamas gimnazijoje. Su draugais net yra įsteigęs neformalią grupę „Joniškėlio bastūnai“, kurios nariai bent kartą metuose renkasi kartu ir keliauja po Joniškėlio apylinkes. 

Prieš penkerius metus joniškėlietis surengė pirmąjį visiems norintiems skirtą žygį. Fausto nuostabai, pirmą kartą susirinko ne tik vietiniai, bet ir žygių entuziastai iš aplinkinių rajonų. 

Prabėgus keleriems metamas susiformavo visas būrys Fausto žygių gerbėjų, kuriuos jis vadina bendruomene. Jai priklauso žygeiviai iš Joniškio, Šiaulių, Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Kauno, Vilniaus ir kitų vietų. 

Iki šiol Faustas yra suorganizavęs devynis žygius. Septyni vyko mūsų rajone, o paskutiniai du – Biržų krašte. 

Pirmas žygis buvo nemokamas. Vėliau buvo imamas minimalus mokestis, o dabar jie finansuojami iš įvairių projektų. 

– Atskirai noriu padėkoti savo šeimai, kuri nuo pat pirmo žygio mane remia, palaiko, padeda ir duoda vertingų patarimų, – džiaugiasi Faustas.

Keliaujantys su Faustu žino, jog jo žygiai turi du cinkelius – istoriją ir džiumbrynus. 

– Kas yra džiumbrynai? Šį pavadinimą sugalvojau ne aš, o mano pirmojo žygio dalyviai, kuriems teko įveikti pažastis siekiančias dilgėlės, sunkiai perbrendamas brastas ir džiungles primenančius krūmynus. Mano kompanija sako – „jei Faustas žada, kad trasa bus lengva, gali būti garantuotas, jog bus koks kilometras bajerių. O jei žada, kad didžiojoje trasoje bus staigmenų – gali likti ir be batų“, – kvatojasi pašnekovas. 

Sunkios trasos atkarpos tam ir buvo sugalvotos, kad kelionės dalyviai išeitų iš komforto zonos. 

– Žygių daug ir jų metu visi įpratę vaikščioti gražiais, vaizdingais takeliais. Aš juos vedu ten, kur reikia kantrybės – daugybė uodų, „šernų maudyklos“, dilgėlės. Keista, bet žmonėms tai patinka. Dalis tų, kurie atvažiuoja į mano žygius, juos renkasi būtent dėl džiumbrynų. Kažkas iš kolonos galo šaukia „Vade, čia dilgėlės!“. O aš, mūvėdamas šortais, neriu stačiai į jas. Einantiems iš paskos nebelieka nieko, kaip tik sekti iš paskos (juokiasi). Turiu bičiulį iš Kauno, kuris į visus mano žygius važiuoja tik su šortais. Mes su juo esam taip nusprendę, kad džiumbrynuose nusidilginęs visą likusią vasarą dilgėlių nebejausi (kvatojasi). 

Autorius Viktoras STANISLOVAITIS / DARBAS