„Buvau į Lietuvą išėjusi...“

Monumentalūs, dažniausia už pačią trapią, smulkutę skulptorę didesni kūriniai tapo lietuvių tautos gyvasties ir kultūros simboliais. Į juos giliaprasmės kūrybos autorė nuo šiol žvelgs nuo aukštos, pačios susipiltos garbės kalvos. Bet ir ant tos kalvos stovėdama ji liko kukli ir ištikima gimtinei. „Kelmė – gimtinė ir giminių kapai...Pradžia ir pabaiga. Svajota ir tebesvajojama. Pastatyti Gimtinės ąžuolą – paminklą laisvės kovoms atminti Kelmėje,“ – rašė knygoje „Kelmės kraštas žymūs žmonės“.

Tik svajonė palikti Kelmei paminklą, deja, neišsipildė. Kelmiškiai liko skolingi kūrėjai. Skolinga liko ir visa Lietuva, kol kas nepakankamai ją įvertinusi.

Pradžia ir pabaiga

„Buvau į Lietuvą išėjusi“, – taip simboliškai vadinosi viena sostinėje surengta Dalios Matulaitės darbų paroda. Buvo išėjusi. Dabar grįžo. Gimtinės kalnelin kaip ir visa jos gentis.

Kukli urna su skulptorės palaikais nuleista į kapo, kuriame jau atgulę jos seneliai Remezai ir tėvai Bronislava ir Feliksas Matulai, duobę. Paskutinė buvusio gyvenimo apeiga.

Prieš porą dienų su išeinančia kolege Vilniuje atsisveikino Dailės akademijos ir visa skulptorių bei menininkų bendruomenė. Simbolinis atsisveikinimas surengtas ir skulptorės studijoje.

Paskutinei prasmingo gyvenimo apeigai būrelis draugų atlydėjo kūrėją į Kelmę. Jos valia buvo atgulti šalia savo genties. Šalia senelių ir tėvų. Prie pačios sukurto paminklo.

Nedaug artimųjų skulptorė Dalia Matulaitė palieka šioje žemėje. Tik seniau už ją mirusio metais jaunesnio brolio Kęstučio dukrą ir sūnų. Bet palieka daugybę po visą Lietuvą išsivaikščiojusių skulptūrų.

O pradžioje buvo taip. Penkios Matulų šeimos iš Suvalkijos atsikėlė į Kelmės rajoną. Daliutė Ona, taip tėvai pavadino būsimą skulptorę, gimė netoli Kelmės esančiame Jukniškės kaimelyje, kuriame prieš karą dar buvo pusantro šimto gyventojų. Dratvens upelis. Kapinių kalnelis. Jo viršūnėje medinė Šv. Augustino koplyčia, kurioje ir iki šiol paskutinį rugpjūčio sekmadienį vyksta Šv. Augustino atlaidai. Nors belikę tik keli išsimėtę vienkiemiai ir tik 11 gyventojų. Bet išėjusieji iš Jukniškės sugrįžta kad ir išsibarstę po kitus miestus, kitas šalis.

Sugrįždavo ir Dalia Matulaitė. Nors Jukniškės kalneliais ji bėgiojo tik iki penkerių metų, kaimą laikė savo gimtine. 1947 metais tėvai nusprendė palikti Kelmę, kai Jukniškėje supleškėjo jų namai. „Buvome jau karo padegėliai. Tai buvo beįsibėgėjęs ir brolžudystės metas. Gimtinėje likti buvo pavojinga. Prasidėjo šeimos klajonės po Klaipėdos kraštą“, – rašė skulptorė savo prisiminimuose.

Klajonės padėjo išvengti tremties. O Kelmės rajone likusius gimines beveik visus ištrėmė į Sibirą.

Nors didžioji D. Matulaitės tėvų gyvenimo dalis prabėgo Priekulėje, seneliai ir tėvai gimtine laikė Kelmę. Čia ir atgulė Amžino poilsio. Gimtinės žemėje, prie savo gentainių prigludo ir Lietuvą savo darbais, įženklinusiais istoriją ir asmenybes, garsinusi jų dukra Daliutė.

Kova už vietą po saule – sunki

Sunku patikėti, kad tokio lygio skulptorė vos netapo agronome. Mat, be specialaus pasirengimo anuomet įstoti į Dailės institutą buvo neįmanoma. Nepasisekė ir Daliutei. Tuomet kartu su broliu nusprendė sekti tėvo Felikso pėdomis – studijuoti agronomiją Žemės ūkio akdemijoje. Baigė porą kursų.

Tačiau Dalia nepaleido minties vis tiek kada nors tapti menininke. Tą mintį palaikė ir tėvas Feliksas Matulas – labai gabus žmogus, septynerių metų jau skaitęs laikraščius savo tėvui kalviui.

Daliutė ne tik studijavo agronomiją, bet ir ruošėsi studijuoti menus. Tokia atkakli, iš savo genties paveldėjusi užsispyrimą, ji buvo visą gyvenimą.

Kai pagaliau įstojo į Dailės institutą, nušvito ir tėvo veidas. Jis nuo mažens pastebėjo, kad dukra, nuolat prašydavusi tėvo ką nors nupiešti laikraščio paraštėse, bus menininkė.

1969 metais baigusi institutą, kur studijavo dailės pedagogiką ir skulptūrą, dirbo Vilniaus vaikų dailės mokykloje. Nuo 1972 metų pradėjo dalyvauti parodose. 1976 – aisiais įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 1988- ųjų, tapusi skulptūros katedros profesore, iki 2008 – ųjų dėstė Vilniaus dailės akademijoje.

Trapi moteris pasirinko sunkią skulptorės dalią, nors tarp jos kartos moterų toks pasirinkimas buvo retenybė. Ir kūrė ne mažas skulptūras, o monumentus. Kalė akmenį, medį, dirbo su ugniasrove ir perforatoriumi, liejo bronzą, kūrė iš granito ir terakotos.

Baigusi pedagoginio darbo karjerą, skulptorė dar labiau pasinėrė į kūrybinį darbą. Daugelyje Lietuvos miestų stovi jos skulptūros. Kai kur net po kelias. Vilniuje „Seserys“ – paminklas Lazdynų Pelėdai, „Gražina“, Šiauliuose „Aušra“ – laikraščiui „Aušra“ ir aušrininkams, Priekulėje „Šventvakarių Ėvė“ – Ievai Simonaitytei, Klaipėdoje „Neringa“, „Lietaus debesis“, Klajojantis ežeras“,“Dvylika brolių“, Nemenčinėje „Akmens fortepijonas“, Lenkijoje, Baznyko mieste, paminklas Lietuvos kariams, žuvusiems už Tėvynę. Tai tik maža jos kūrybos dalelė. Visas skulptūras išvardinti ir aptarti prireiktų atskiro rašinio.

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė pastebi, jog D. Matulaitės meninę kalbą lemia autentiška jos pasaulėjauta. Skulptorė save laiko krikštyta pagone, žemaite, dalį gyvenimo praleidusia Mažojoje Lietuvoje.Tėvynė jos kūryboje – tai daugybė genčių su savais likimais.

Kiti menotyrininkai ir kultūrologai Dalią Matulaitę vadina tautos atmintį žadinančia ir lituanistinį paveldą branginančia kūrėja, kuriai rūpi senosios kultūros paveldas bei jo prasminiai ženklai.

Per kelis savo kūrybinio darbo dešimtmečius ji sukūrė daugybę skulptūrų, kurios sudaro Lietuvos valstybės ženklų galeriją.

Ji ieškojo giluminių, senųjų baltų žmogaus veido bruožų, kaukolės struktūros. Pailgaveides moteris tvirtino kūrusi pagal savo mamos paveikslą.

Antakalnyje įkūrė skulptorės studiją, galeriją mažosioms savo skulptūroms.

Skulptorė buvo įvaldžiusi įspūdingą techniką, kai manipuliuodama atskirų skulptūros dalių tūrių kontrastais, sukuria judančios, kartais net kalbančios skulptūros įspūdį. Ir, regis, ne tik pati skulptorė į Lietuvą buvo išėjusi, bet po Lietuvą vaikšto ir jos kūriniai.

Lietuva dar nesuvokia jos kūrybos vertės

„Tai buvo unikalus talentas. Lietuva, matyt, dar nepajėgi suvokti jo vertės. Kiekviena jos skulptūra – prasminga, nešanti gilią filosofinę mintį. Profesionalumas, perfekcionizmas gludinant kiekvieną detalę, gebėjimas dirbti su įvairia medžiaga ir tą medžiagą tobulai pažinti.

Ji puikiai pažino senąją baltų, senovės kinų, japonų, ikikrikščioniškąją Europos kultūrą“, – mintimis apie Dalios Matulaitės kūrybą su „Šiaulių kraštu“ dalijosi Socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė Ina Dagytė – Mituzienė.

Kartu su D. Matulaite pastarąjį trisdešimtmetį daug projektų kūręs vilnietis kraštovaizdžio architektas Alvydas Mituzas, kilęs iš Bazilionų (Šiaulių r.), mena, kaip mecenuojant Sauliaus Karoso fondui, skulptorė per vienuolika mėnesių sukūrė didingą Karaliaus Jogailos ir jo žmonos Jadvygos monumentą, pastatytą Budapešte.

„Tai buvo be galo darbšti, kūrybai atsidavusi menininkė. Per „negaliu“ ji siekė maksimalaus rezultato. Bet dažnai išgyveno didžiausią neteisybę. Veikėjai iš zuikio spirių arba iš vamzdžių padaro instaliaciją ir gauna nacionalinę premiją. O Daliai Matulaitei neskyrė, nors buvo pristatyta kaip kandidatė ir dešimtis kartų lenkia tuos, kurie tą premiją gavo. Tuomet kyla klausimas, ko ta premija verta, „– mintimis su „Šiaulių kraštu“ dalijasi architektas.

Tiesa, 2014 metais D.Matulaitei buvo įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai„Riterio kryžius, pelnytas ne vienas diplomas parodose. Bet tai nebuvo materialinė paskata.

„Niekas jai nepadėjo, – mintis apie nepakankamą skulptorės įvertinimą tęsė A.Mituzas. – Ir studiją, galeriją kūrė už savus pinigus. Buvo kito parametro, kito lygmens žmogus. Nuolat kovojo už teisybę ir profesionalumą. Nesivėlė į politiką. Gerbė kiekvieną meną puoselėjantį žmogų. Konsultuodavo Grūto parko įkūrėją V. Malinauską. Kartais juokaudavom, jog vienintelė Dalios problema, kad jos kūrinių nėra Grūto parke. Nė vienas ten netiktų, nes kūrė ne nomenklatūrai, o savo Tėvynei, žmonėms, įženklindama tai, kas svarbu visai tautai.“

A.Mituzas prisiminė, kai vykdant Medvėgalio projektą pakonsultuoti pasikvietė D. Matulaitę. Ji pasiūlė sukurti altorių žemaičių dounininkų genčiai. Prasidėjo kūrybinės paieškos, kaip įamžinti žemaičių stiprybę, jų kovingumą, kaip sukurti pagarbą žemaičiams toje erdvėje. Dabar Medvėgalis tapo Žemaitijos nacionalinio susirinkimo erdve, kur telpa 50 tūkstančių žmonių. Architekto nuomone, panašių erdvių reikėtų ir Dzūkijai, Aukštaitijai, Suvalkijai.

„Prie kiekvieno objekto, kur prisiliesdavo Daliutė, viskas išaugdavo, viskam atsirasdavo lėšų, nes ji mokėdavo įtikinti, įrodyti, garbingai kautis už tikslą. Nes buvo žemaitė. Nuolaidūs, glotnūs žmonės nieko nepasiekia. O Dalia buvo didi, išskirtinio talento ir darbštumo moteris,“– apie kūrėją kalba A. Mituzas.

Sukurtas, bet nepasodintas Gimtinės ąžuolas

Prieš porą dešimtmečių nuspręsta Kelmėje pastatyti paminklą Laisvei. Paskelbtas konkursas. Dalyvavo septynetas skulptorių.

Dalia Matulaitė perskaitė kelmiškio etnokultūros puoselėtojo Valdo Rutkūno straipsnį apie Kelmės simbolį – kelmą. Tai įkvėpė sukurti įspūdingą šešių metrų aukščio skulptūros projektą – savo gimtinės ąžuolą, žymintį žemaičių ir visos lietuvių tautos tvirtybę. Jame daug prasmių: visas gyvenimas, visas pasaulis, šaknys, kamienas ir karūna su Lietuvos valstybės simboliu.

„Iš Kelmės krašto kilusiai skulptorei buvo labai svarbi kelmo reikšmė. Su didele euforija ir svajone palikti gimtinei savo kūrinį dirbo. Tai ne tik šaknys, bet ir vienybės simbolis – visi mes iš vieno kelmo,– prisiminimais dalijasi Valdas Rutkūnas. – Deja, komisija pasirinko ne monumentalųjį granito ir žalvario ąžuolą, bet skardinius angelus. D. Matulaitė labai išgyveno, kad jos projektas, į kurį sudėta tiek meilės gimtinei, nelaimėjo konkurso.“

„Neįtikėtina, kad tokio smulkumo moteris kūrė tokius monumentalius darbus kaip stumbras Kaune ar milžinė Neringa Klaipėdoje, Jogaila ir Jadvyga Budapešte.

Ir labai gaila, kad žmogui esant dar gyvam nesuvokiame, koks jis unikalus,– mintis ta pačia Gimtinės ąžuolo tema dėsto kelmiškis dailininkas, restauratorius, pedagogas Arnas Arlauskas, bendraudavęs su skulptore D. Matulaite. – Jai nebuvo sudarytos sąlygos net tinkamai eksponuoti savo projekto. Buvo labai supykusi.

Bet po keleto metų kilo mintis pastatyti paminklą centrinėje miesto aikštėje. Pasitariau su rajono vadovais. Pritarė idėjai. Išdrįsau paskambinti skulptorei. Paklausiau, ką mano apie vėlyvesnį jos projekto įgyvendinimą. Buvo euforijoj. Sakė, tai būtų svarbus jos gyvenimo įvykis. Didžiausia dovana palikti simbolį savo gimtinei.“

Deja, ir vėl kūrėja liko apgauta. Pamaitinta tik viltimi.

„Būnant valdžioj lengviau vokelį paimt negu gerą darbą savo miestui padaryt, – nusivylimo neslepia A. Arlauskas. – Ką norėt, jeigu renkame ne protą, o stotą, kalakuto pasipūtimą. Politiką, kuris išmano apie ankštines ir varpines kultūras, bet ne apie tikrąją kultūrą.

Ar yra garsių menininkų, kuriems suteiktas Kelmės garbės piliečio vardas? Nėra! Nors turime ir Matulaitę, ir Tuminą, ir Budraitį, ir Dichavičių. Žiauriai gaištam laiką. Nepagerbiame gyvo žmogaus. Susimąstome tik, kai jis išeina.“

Galbūt ir profesorei Daliai Matulaitei bent po mirties bus grąžinta skola. Grįžo ji į gimtinės kalnelį. Gal rasis Kelmėje vieta ir jos sukurtam Gimtinės ąžuolui?

Vietos visuomenininkai, kultūros puoselėtojai davė mintį naujiesiems, tikėtina, kitaip mąstantiems rajono vadovams. Jie suteikė vilties, kad problema bus išspręsta pozityviai.

Ta viltimi gyvena ir skulptorės kolega Alvydas Mituzas: „Bus didelė sėkmė, jeigu ąžuolas papuoš Kelmės aikštę. Kalbinsiu Dalios mokinius, kad prisidėtų darbu. Prisidėsiu pats kuo galėsiu. Sutvarkysime, ąžuolui paruošime numatytą erdvę. Gal šįkart mintys išsivystys į procesą“...

Regina MUSNECKIENĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS