Maisto kainų rebusas: kaip surasti riebų katiną tamsoje?

Maistas tampa prabanga?

Šių metų pradžioje Lietuvos bankas (LB) pristatė atliktą maisto kainų analizę, kuri parodė, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje maisto kainos išaugo vidutiniškai apie 50 proc., o, pavyzdžiui, pieno produktų – dar labiau, apie 60 proc., ir stipriai pralenkė Europos Sąjungos (ES) vidurkį.

LB lygino kainas ir sąnaudas maisto tiekimo grandinėje ir konstatavo, kad maisto kainų dinamika Lietuvoje iš esmės yra suderinama su sąnaudų kaita žemės ūkio, maisto gamybos ir prekybos sektoriuose – didėjusios sąnaudos buvo pagrindinė maisto kainų augimo priežastis.

Dažnai girdėjome, kad maisto kainos kilo, nes stipriai buvo išbrangę energetiniai ištekliai. Bet kai jie ėmė pigti, pokyčių prekybos lentynose nesimatė. Valstybės duomenų agentūros statistika rodė, kad energijos išteklių kainos nuo 2023 m. vasaros pradėjo mažėti, bet maisto produktų metinis kainų padidėjimas išliko teigiamas.

LB analizės išvados buvo plačiai apie jas kalbėta, tačiau nutylėti liko Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu „Spinter tyrimai“ 2024 m. vasarį atliktos gyventojų apklausos rezultatai. O jie tokie, kad vis daugiau mūsų žmonių negali įpirkti maisto produktų ir turi sunkumų dėl komunalinių mokesčių – 14,3 proc. Lietuvos gyventojų trūko pinigų maistui, o 19,5 proc. – lėšų būsto nuomai ar komunaliniams mokesčiams. Apklausa parodė, kad didžiausias iššūkis apsirūpinti maistu matomas tarp jaunų, darbingo 26–45-erių metų amžiaus asmenų – pinigų maistui labiausiai trūko techniniams darbuotojams, smulkiems verslininkams, bedarbiams ir užimtiems namų ūkyje.

Neturi daug įrankių

Dabartinė Vyriausybė inicijavo Maisto tarybos įsteigimą, o ją suformavo Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), tačiau ši taryba kainų nereguliuos, tik sieks išanalizuoti veiksnius, lemiančius kainų pokyčius. Į tarybą yra įtraukta apie trisdešimt narių – politikos formuotojų, gamintojų, perdirbėjų, prekybininkų, mokslo ir vartotojų organizacijų atstovų.

Maisto taryba posėdžiavo tris kartus, bet apčiuopiamų rezultatų kol kas nesimato. Po trečio Maisto tarybos posėdžio, kuris įvyko liepos 10 d., žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas atkreipė dėmesį į tai, kad dabar maisto kainos parduotuvėse didėja, o žemės ūkio žaliavų supirkimo – ne.

Po antrojo posėdžio, kur buvo analizuotas mėsos, pieno produktų ir grikių kainų pasiskirstymas tarp tiekimo grandinės dalyvių, jis sakė, kad pieno grandinėje didžiausią dalį pasiima prekybininkai. „Kol kas pagal tą informaciją, kurią prekybininkai atsiuntė, jie negali pagrįsti, kodėl yra jų tokios sąnaudos ir tokia kainos dalis. Kol kas neturime labai daug įrankių, bet esame pasiruošę veiksmų planą, yra ir keletas teisinių priemonių, kuriomis galėtume bandyti siekti sąžiningos kainos vartotojui ir sąžiningo pasiskirstymo tarp grandinės dalių. Be to, apie tai kalbama ir Europoje. Yra ir gerų praktikų, pavyzdžiui, Airijos, Ispanijos, neseniai kažką panašaus padarė ir mūsų kaimynai latviai, kurių patirtį analizuojame“, – Seime teigė žemės ūkio ministras. Jis pabrėžė, kad nereikia tikėtis greitų rezultatų, kadangi 30 metų ir daugiau to niekas net nedarė.

Lietuvos Vyriausybė yra raginama imti pavyzdį iš kaimynų latvių, kurie planuoja įvesti „žemų kainų krepšelį“, kuriame prekybininkai turės užtikrinti bent vieną būtiniausių maisto prekių už žemiausią kainą. Taip pat kaimynai labiau populiarins vietinius produktus ir kurs skaitmeninę sistemą, kad gyventojai galėtų rasti pigiausius produktus.

Didina mokesčius, o vėliau stebisi

Maisto tarybos darbe dalyvaujantis Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) vadovas Gytis Kauzonas „Ūkininko patarėjui“ pastebėjo, kad taryba dar trumpai tedirba, todėl nėra ko tikėtis konkretumo, posėdžiauta buvo tik 3 kartus. Dabar analizuojami duomenys, be kurių neįmanoma priimti sprendimų ir daryti išvadų.

Priminus, kad latviai galbūt jau pažengė toliau, nes pasirašytas Vyriausybės ir asocijuotų verslo struktūrų memorandumas, paukštininkystės sektoriaus atstovas tarstelėjo, kad, jo žiniomis, Latvijoje realių pokyčių kol kas nesimato. „Kiek teko bendrauti su latviais, tai panašu labiau į politinį žingsnį, bet realiai rinkos dalyviai, kiek turiu informacijos, kol kas nemato, kad būtų daromi kokie nors veiksmai. Be to, reikėtų pastebėti, kad memorandume kainos – trečiaeilis dalykas, daugiau dėmesio skiriama ir pirmuose punktuose parašyta, jog reikia remti vietinius gamintojus, kad daugiau vietinių prekių atsidurtų lentynose. O mes labiausiai fokusuojamės į kainas, tai politiškai galbūt skamba geriau. Latvijoje suprantama, kad svarbu palaikyti vietos gamintojus, kurių produktai dažnai yra geresnės kokybės, o pas mus dar nebūtinai, bet diskusijos vyksta“, – teigė G. Kauzonas.

Jis atkreipė dėmesį, kad ir valstybės sprendimai, kurių poveikis nėra įvertinamas, turi įtakos maisto brangimui. „Tarkime, įvestas kelių mokestis, tegu žemės ūkiui jis bus šiek tiek lengvesnis, bet maisto perdirbimo pramonė, prekyba lengvatų neturi, tai atsilieps maisto kainoms. Auga darbo užmokestis, kuro akcizai, visi nori gražių perdirbamų pakuočių, kurios yra beveik dvigubai brangesnės. Viskas gerai, bet tai kainuoja ir didina savikainą, kaip ir prekybos tinklų siekis turėti tik ant kraiko laikomų vištų kiaušinius, nors tuo pačiu metu jie vežasi kitokios kokybės ukrainietiškus kiaušinius. Priimami tokie sprendimai, o paskui stebimės, kodėl pas mus yra aukštos kainos, bet neįvertiname, kad kiekviena dedamoji turi įtakos kainai. Tuos argumentus reikia padėti Vyriausybei ant stalo, tegu galvoja“, – sakė ŪP pašnekovas.

Nepalanki rinkos struktūra

Maisto tarybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanas prof. dr. Bernardas Vaznonis ŪP aiškino, kad ši taryba sukūrė savotišką konfliktą, kai bando atspindėti ir ūkininkų, ir vartotojų interesus. Akivaizdu, kad ūkininkai visada norės už gerą kainą parduoti savo produktą ir gauti didesnę pridėtinės vertės dalį, o vartotojai – kuo mažiau mokėti.

Jis pripažino, kad ūkininkams tenka daug biurokratinės naštos, aplinkosauginių reikalavimų, visa tai reikėtų peržiūrėti, jog ūkininkams sumažėtų gamybos sąnaudos. Kita vertus, nemažai reikalavimų yra vykdoma pagal ES reglamentus, tad negali jų nepaisyti. B. Vaznonis taip pat sutiko, kad Lietuvos maisto produktų rinkose egzistuoja vartotojams ir ūkininkams nepalankios oligopolinės struktūros.

„Visgi manau, kad Maisto taryba neturėtų teikti priemonių perdirbėjų, prekybininkų mažmenininkų antkainių kontrolei. Tai tik iškraipytų ir destabilizuotų rinką, galbūt net susidurtume su kai kurių produktų stygiumi. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu mūsų perdirbėjai gamina aukštos kokybės produktus ir juos pelningai parduoda užsienio rinkose, kodėl jie turėtų produktus pigiau tiekti vidaus rinkai? Tada kaina vidaus rinkoje natūraliai kyla, nepriklausomai nuo gamybos sąnaudų“, – aiškino VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanas.

Kokia išeitis ūkininkui? Anot ŪP pašnekovo, vienintelė išeitis – ūkininkų derybinės galios stiprinimas per kooperaciją, gamintojų grupes, kad ūkininkai nebūtų išnaudojami ir jiems tektų didesnė visoje tiekimo grandinėje sukuriamos pridėtinės vertės dalis.

Išeitis – diskusijos ir viešinimas

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. liepos 18 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.