Civilinė sąjunga: ta pati panelė, tik kita suknelė

Seimo nariai Jurgita Sejonienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Vytautas Mitalas šią savaitę Parlamente pristatė Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Trumpas šio projekto vertinimas galėtų būti toks: išskyrus pavadinimą ir keletą nereikšmingų pakeitimų, turime tą patį tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymo projektą. Kitaip tariant, tikinama, kad savo esme vyro ir moters santuoka, vedanti į gyvybę, prilygsta santykiams, kurie iš prigimties į gyvybę niekada neves. Taigi, galimybė susilaukti vaikų iš esmės vertinama kaip nereikšmingas niekalas, o vaiko teisė turėti tėtį ir mamą – nereikšmingu menkniekiu prieš suaugusių asmenų interesus. Kviečiu pažvelgti į civilinę sąjungą ir visuomenei rodomą politinį spektaklį iš arčiau.

Laisvės partijos toksiškumas

Vienas svarbiausių vykstančio politinio spektaklio tikslų yra sušvelninti Laisvės partijos toksiškumą per parodomąjį kompromisą. Šis tikslas yra itin reikšmingas siekiant padidinti homoseksualų partnerystę remiančių parlamentarų gretas ir išsaugoti liberaliojo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) flango populiarumą. Laisvės partiją, kurios simboline trispalve yra tapusi neapykantos kalba, narkotinių medžiagų dekriminalizavimas ir homoseksualų partnerystė, remiantis „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa, šiuo metu palaiko tik 2 proc. balsavimo teisę turinčių šalies gyventojų. Net ir įvertinus galimą apklausų paklaidą, kuri siekia 3,1 proc., egzistuoja ypač reali tikimybė, kad Laisvės partija į Seimą per kitus rinkimus nepatektų. Todėl liberalusis TS-LKD flangas, kurio gretose apstu partnerystės šalininkų, susiduria su realia problema. Artėjant savivaldos rinkimams, turi prastumti projektą, kuriam iš esmės simpatizuoji, bet kuris yra toksiškas ir, lyg to būtų maža, kuria regimybę, kad esi kontroliuojamas visuomenėje itin nepopuliaraus mažesniojo brolio. Todėl TS-LKD nariams reikėjo į savo rankas perimti nei krikščioniško, nei konservatyvaus įstatymo projekto kontrolę. Tai buvo galima padaryti pakeičiant pavadinimą ir atskiriant jį nuo partnerystės įstatymo bei dėl kompromiso iliuzijos įtraukiant „Laisvės partijos“ narį Vytautą Mitalą. Tiesa, neatmetu galimybės, kad Laisvės partijos strategai patys susiprotėjo ir šį planą pasiūlė TS-LKD liberalams, taip padidindami jo priėmimo tikimybę ir užtikrindami projekto lobizmo tęstinumą, jeigu po šios kadencijos „Laisvės partijos“ neliktų Seime.

Abu labu tokie

Nors Civilinės sąjungos įstatymo projektas ir pristatomas kaip naujovė, jo turinys liudija, kad viskas lieka po senovei. Pirma, komiška vadinti inovatyviu kompromisu įstatymo projektą, kurio net 42 proc. teksto sutampa su dar 2016 m. Teisingumo ministerijos parengtu partnerystės įteisinimo projektu. Bet tarkime, kad mūsų teisės aktų kūrėjų atliktas teksto kopijavimas laikytinas menkniekiu. Deja, esama ir daugiau argumentų. Antra, parlamentarų siūlomas įstatymo projektas iš Civilinio kodekso trečiosios knygos nukopijuoja iš esmės visas santuokos sudarymui reikalingas sąlygas ir iš santuokos kylančias pareigas. Išimtis taikoma tik lyčių papildomumo principui, prieš kurį taip uoliai kovoja parlamentarai. Trečia, manipuliuojama teismų praktika.

Naujieji partnerystės vėliavnešiai gali prisidengti teiginiu, kad siūloma homoseksualias partnerystes reglamentuoti atskiru įstatymu, o ne įtraukimu į Civilinio kodekso trečiąją knygą. Deja, tai iš esmės nieko nekeičia, nes, Konstitucinio Teismo žodžiais tariant, bus vertinama ne santykių forma, o turinys, kuriame bus atrasti visi santuokos ingredientai. Kitaip ir būti negali, kai visame projekte perkeliamos Civilinio kodekso trečiosios knygos nuostatos arba duodamos nuorodos į ją. Kad būtų paprasčiau įvertinti situaciją, teikiu palyginimą. Įsivaizduokite, kad turite dešimt eurų ir dešimt dolerių. Kaip vertintumėte žmogų, kuris teigtų, kad tik dešimt eurų yra pinigai, o dešimt dolerių jau nebėra. Lygiai tas pats ir čia. Kai partnerystei / civilinei santuokai perteikiamos beveik visos santuokai būdingos savybės, tai iš esmės linkstame link tos pačios santuokos.

Na ir kas?

Kritikai galėtų paklausti, kas čia blogo, kad turime štai tokią koncepciją? Išspręskime šį klausimą ir galėsime ramiai gyventi. Deja, situacija nėra tokia paprasta. Net jeigu ir deformuodami šeimos instituciją mes susikurtume laikinos ramybės iliuziją, ji ir teliktų iliuzija. Tam yra keletas priežasčių. Pirmiausia, homoseksualios partnerystės yra tos pačios seksualinės revoliucijos tąsa. Mums bandoma įrodyti, kad pasaulis nesugriuvo įvedus homoseksualias partnerystes ar net santuokas, tačiau tiesa yra gerokai kitokia. Visa seksualinė revoliucija iš esmės ardo ir žaloja santuokos ir šeimos instituciją, o to pasekmė – demografinė krizė ir sparčiai augantis skyrybų skaičius. Nesenas situacijos pavyzdys – 2020–2021 m. santuokų ir skyrybų dinamika. Per vienerius metus santuokų skaičius padidėjo 2 proc., o skyrybų – 21 proc. Jeigu tai nėra šeimos instituto eižėjimas, tuomet kas? Žinoma, tokias proporcijas galima būtų nurašyti pandemijai, tačiau jeigu šeima būtų buvusi pakankamai stipri, ji nesunkiai būtų atlaikiusi pandemijos keliamus iššūkius. Tenka pripažinti, kad seksualinė revoliucija daro realią ir apčiuopiamą žalą visuomenei, tačiau tam tikros asmenybės ir įtakos grupės siekia, kad visuomenė negebėtų matyti viso paveikslo. Tai galime matyti ir iš apžvalgininkės Eglės Samoškaitės pasisakymo Jurgitos Sėjonienės „Facebook“ sienoje.

Vietoje išvadų

Lietuva turi alternatyvą ir įrankį, kuris galėtų būti vadinamas tikru kompromisu. Tai – bendro gyvenimo institutas, kuris reglamentuotų kasdienius homoseksualių asmenų santykius, nedeformuojant šeimos ir negilinant seksualinės revoliucijos. Tai vienintelis sprendimas, kuris ne tik telkia tautą, bet ir iš dalies apsaugo žmones nuo sąmoningo indoktrinavimo, kurį jau šiandien matome, o priėmus Civilinės sąjungos įstatymo projektą, ir patirtume. Valstybė skirtų reikšmingas mokesčių mokėtojų pinigų sumas tam, kad perlaužtų Lietuvos visuomenėje įsitvirtinusią šeimos sampratą, grįstą vyro ir moters santykiais. Seksualinės revoliucijos traukinys įgautų dar didesnį greitį, o vėliau sektų tokių nuostatų kaip monogamija kvestionavimas. Jeigu įtakos grupėms pavyks pasiekti savo ir nuvertinti vyro ir moters ryšio svarbą, tikėtina, kad jie gebės prastumti ir poligaminius santykius. Būtent šis procesas šiandien skatinamas Vakaruose, o mes juk „labai atsiliekame“ ir „turime vytis“. Liūdniausia, kad vykdomas politinis teatras ir buldozeris gali dalies žmonių širdyse sužadinti homofobiškus jausmus. O tai būtų tikrai blogai. Vienas dalykas nepritarti partnerystei, kitas – nekęsti žmogaus, tad linkiu, kad politinis teatras neleistų mums pasiklysti savo mintyse ir jausmuose.