Daigų augintojai jaučiasi palikti likimo valiai

Nemaža dalis gėles ir daržovių daigus auginančių ūkininkų jaučiasi valstybės nuskriausti ir morališkai, ir finansiškai. Ji pavasarį prekybą sodmenų augintojams apribojo, sudarydama palankesnes sąlygas prekybos tinklams, bet pamiršo bent simboliškai kompensuoti per karantiną prarastas pajamas.

Prekybos tinklai – visagaliai

Šalyje kovo viduryje paskelbus karantiną, buvo uždrausta turguje prekiauti sodmenimis, gėlėmis ir pomidorų, kitų daržovių daigais. Tuo metu prekybos tinklai galėjo visa tai pardavinėti. Praėjus maždaug trims savaitėms po karantino paskelbimo, buvo atšauktas draudimas turguje prekiauti augalais – gėlėmis, daigais, sodmenimis. Nepaisant to, kai kurie ūkininkai spėjo prarasti po kelis tūkstančius eurų dėl to, kad negalima buvo turguje bei lauko sąlygomis parduoti jų ankstyvosios produkcijos – tulpių žiedų, našlaičių, kitų ankstyvųjų gėlių bei daržovių daigų.

„Žmonės bėdojo, skundėsi, kad negali turguje parduoti ankstyvųjų sezoninių augalų. Juos buvo priversti išmesti“, – mena Raseinių turgaus vadovė Dalia Lukauskienė.

„Turgaus prekeiviai piktinosi nelygybe, kai jiems draudžiama pardavinėti augalus, o prekyboms tinklams leidžiama. Jie dėl to, kad karantino pradžioje negalėjo turguje parduoti ankstyvųjų augalų, neteko 20–30 proc. pajamų“, – sakė Vilkaviškio turgaus direktorius Alfonsas Štrimaitis.

Išmetė daugybę gėlių

„Į sąvartyną išmetėme dalį našlaičių, nes praradome pirkėjus didmenininkus. Juk per karantiną, kol nebuvo atšauktas draudimas gėlėmis prekiauti turguje, jie negalėjo mūsų šeimos ūkyje įsigyti gėlių. Našlaitės vėlavo, jų vietoje negalėjome sodinti naujų gėlių. Prekybos tinklai galėjo gėlėmis prekiauti uždarose patalpose, o mes net lauke negalėjome“, – guodėsi Sandra Sinickienė iš Mantviliškio kaimo Kėdainių rajone. Esą jos šeimos ūkis dėl per karantiną neparduotų gėlių patyrė 3 tūkst. eurų nuostolį.

„Laukuose ir šiltnamyje pražydinome 100 tūkst. tulpių. Didžiąją jų dalį išmetėme. Mat kovo 8-ajai, Moters dienai, buvome pardavę mažesniąją tulpių dalį, o daugybės vėliau pražydusių šių gėlių negalėjome parduoti dėl kovo 16 d. paskelbto karantino“, – pasakojo gėlių ūkio savininkė Zita Kažemėkaitienė iš Raudondvario, pabrėždama, jog savo gėlininkystės ūkyje nuo ankstaus ryto iki vėlumos pluša su sūnumi, padeda kiti šeimos nariai – vyras, dukra, žentas. Tad šeima jaučia ypatingą finansinę ir moralinę skriaudą dėl, moters žodžiais, perlenktos lazdos.

Bent netrukdytų dirbti

„Mūsų valstybė su mažutėliais – smulkiaisiais ir vidutiniais šeimų ūkiais žaidžia kaip tik nori. Nebūtų pikta, jei, paskelbus karantiną, būtų uždrausta augalais prekiauti prekybos tinklams. Tačiau jie galėjo prekiauti augalais, o ūkininkai – negalėjo! Praėjus trims savaitėms po karantino paskelbimo, jau ir turguose leido prekiauti augalais, tačiau ne visais. Juose draudė parduoti skintas gėles. Bet prekybos tinklai jomis galėjo prekiauti kaip ir lig tol“, – apmaudo neslėpė Z. Kažemėkaitienė.

Ji, grįždama į netolimą praeitį, mena prieš Motinos dieną paskambinusi į Valstybės ekstremaliųjų situacijų centrą ir paklaususi, kodėl prekybos tinklai gali parduoti skintas gėles, o ūkininkai – ne. Gėlininkė esą išgirdusi atsakymą, jog toks yra sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Vis dėlto kitą dieną po jos skambučio į minėtą įstaigą buvo leista skintomis gėlėmis prekiauti ir turguje.

„Mes, gėlininkai, nieko nesitikime iš valstybės, ji bent netrukdytų dirbti. Tačiau nuolat esame koja prispaudžiami. Dėl to šalies gėlininkystė beveik sužlugdyta, – teigė Z. Kažemėkaitienė. – Iš daugybės gėlininkystės ūkių liko vos keli. Gėlininkystėje reikia daug rankų darbo, tačiau ji valstybei nereikalinga ir neremiama. Gėlių net negalime deklaruoti kaip atskiros kultūros. Jos deklaruojamos kaip kiti augalai.“

Ūkininkai, kurie augina nelabai ankstyvus augalus, neigia per karantiną nukentėję. Priešingai. Jie teigia gavę net daugiau pajamų nei įprastai, mat vėluota atvežti gėles iš Olandijos, kitų šalių.

Vargina pertekliniai reikalavimai

Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Albinas Brokorius primena, jog ūkininkai nelabai turi laiko turguje prekiauti tuo, ką užaugina. Todėl dažnas iš jų kooperuojasi – savo užaugintą produkciją parduoda smulkiesiems prekybininkams. „Pavyzdžiui, turgaus prekeivis iš vieno ūkininko įsigyja bulvių, iš kito – obuolių, iš trečio – kopūstų ir visa tai parduoda turguje. O ūkių savininkai tada gali ūkininkauti“, – sakė A. Brokorius. Jis, beje, piktinasi, jo nuomone, absurdiškais pertekliniais reikalavimais, kurie mažina ūkininkų galimybę realizuoti savo produkciją.

„Turguje prekiauja daugiausia senyvo amžiaus žmonės. Šių metų pradžioje įsigaliojusios taisyklės įpareigoja turgaus prekeivius pildyti žurnalą, jame pažymint, kiek bei kokios produkcijos buvo darbo pradžioje ir pabaigoje. Tam sugaištama daug laiko, eikvojamos jėgos. Tarkime, žmogus pardavinėja 50 pavadinimų rūkytų gaminių ir visus turgaus darbo pabaigoje privalo sukilnoti iš vitrinos, kad pasvertų. Kitas prekeivis atsiveža į turgų toną bulvių, per dieną parduoda 200 kilogramų. Likusias bulves privalo darbo pabaigoje pasverti, kad žurnale pažymėtų, kiek jų liko. Ir visada virš galvos kybo baimė, kad pasvers netiksliai, todėl gaus baudą. Ką reiškia senyvo amžiaus prekeiviams kiekvienos turgaus dienos pabaigoje sukilnoti tiek daug bulvių?! Jiems nugaras skauda!“ – piktinosi A. Brokorius reikalavimais, kurie vargina prekeivius, ypač moteris ir abiejų lyčių senyvo amžiaus asmenis.

Dėl tokių reikalavimų gali sutrikti ūkininkų produkcijos realizavimas. Juk mažės prekeivių, pajėgiančių vos ne kasdien pakelti ir pasverti didžiulius kiekius daržovių, mėsos.

Būtina speciali programa

„Ūkininkai, svaidydami prakeiksmus, rodė gėles ir daigus, kuriuos turėjo išmesti. Tai daugiausia smulkiųjų ir vidutinių šeimos ūkių savininkai. Šiuose ūkiuose triūsia visa šeima – nuo vaiko iki senyvo amžiaus nario. Jų pajamos nėra milijoninės“, – tvirtino kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ įkūrėjas ir vadovas Mindaugas Maciulevičius.

Anot jo, dažno tokio ūkio savininkas važinėja 20 metų senumo automobiliu, bet yra laimingas, nes duoną pelnosi savo prakaitu. Ir štai šie žmonės paleidžiami „ubagais“, nes, paskelbus karantiną, lyg buldozeriu prastumiamas draudimas jiems realizuoti savo produkciją turguje. Dėl to ūkiai prarado po 6–7 tūkstančius eurų, kuriuos tikėjosi gauti pardavę ankstyvuosius augalus. „Negalima valstybės mastu taip žlugdyti smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų!“ – tvirtino M. Maciulevičius. Pasak jo, būtina pasistengti, kad atsitiestų ūkininkai, kurie prarado pajamas, kai per karantiną buvo draudžiama turguje parduoti augalus. Dabar jie palikti likimo valiai.

M. Maciulevičius viliasi, kad atsiras speciali programa ir jos lėšomis bent kiek bus kompensuoti tokių ūkininkų materialiniai nuostoliai.

„Lietuviško ūkio kokybės“ kooperatyvo nariai – tai ūkininkai, kurių produkcija prekiaujama mobiliuosiuose turgeliuose. Daugiausia čia prekiauja patys ūkininkai. Mobiliųjų ūkininkų turgeliuose, pasibaigus prekybai, neprivalu pildyti žurnalo pažymint, kiek ir kokios liko neparduotos produkcijos.

Tapo rinkos monopolistu

Per visuotinį karantiną – nuo kovo 16 d. iki birželio 16 d. – turguose galima buvo prekiauti maisto produktais, bet negalima pramoninėmis prekėmis – drabužiais, avalyne, muilu, rankšluosčiais ir pan., o iš pradžių – ir augalais. Lietuvos prekyviečių ir turgaviečių asociacijos prezidentas Vytenis Butkevičius tokį sprendimą vadina lobistiniu, protekcionistiniu, pažeidžiančiu lygios Konkurencijos įstatymą, net galimai nusikalstamu.

„Kitur pasaulyje žmonės, kurie per karą ar kitas nelaimes pelnosi darydami verslą, laikomi nusikaltėliais, net sušaudomi. Arba visiems reikėjo leisti per karantiną prekiauti augalais ir pramoninėmis prekėmis, arba niekam neleisti. Kadangi leista buvo ne visiems, didieji prekybos tinklai tuo piktnaudžiavo – susižėrė didžiulį pelną. Juolab kad skelbė prekių nuolaidas, vykdydami marketingo triukus – dieną prieš nuolaidas padidindami kainas“, – aiškino V. Butkevičius, piktindamasis, kad didieji prekybos tinklai tapo rinkos monopolistu, o per 30 metų nė viena Vyriausybė neapribojo prekybos tinklų apetito bei netrukdė jiems rastis miestų centruose, išstumiant iš čia mažas parduotuves.

Privilegijų būti neturėtų

Medeina AUGUSTINAVIČIENĖ

Konkurencijos tarybos narė

Dalis prekybininkų, kurių veikla buvo suvaržyta dėl Vyriausybės paskelbto karantino, skundėsi, kad teisė prekiauti ne maisto prekėmis karantino metu buvo suteikta tik didiesiems prekybos tinklams, o smulkiesiems prekiautojams ir turgavietėms tai daryti buvo draudžiama.

Konkurencijos taryba negalėjo vertinti minėtų skundų, nes Konkurencijos įstatymas nesuteikia institucijai kompetencijos vertinti Vyriausybės priimtų teisės aktų, vienu iš kurių ir buvo paskelbtos karantino Lietuvoje sąlygos, teisėtumo. Bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams nagrinėja Konstitucinis Teismas.

Konkurencijos taryba supranta, kad Vyriausybė nustatė apribojimus per karantiną pirmiausia siekdama apsaugoti gyventojų sveikatą precedento neturinčios pandemijos akivaizdoje. Vis dėlto atkreipėme Vyriausybės dėmesį, kad tiek, kiek tai leidžia su sveikatos apsauga susijusios aplinkybės, būtina užtikrinti, jog nustatomi ūkinės veiklos apribojimai būtų proporcingi ir nesuteiktų nepagrįstų privilegijų vieniems ūkio subjektams, diskriminuodami kitus. Tai ypač svarbu todėl, kad, krizei pasibaigus, neatsirastų ar nepadidėtų privilegijuotoje padėtyje atsidūrusių ūkio subjektų rinkos galia, kai prastesnėje padėtyje buvę jų konkurentai patyrė didelių nuostolių ar net buvo priversti pasitraukti iš rinkos.