Dar viena visuomenę kiršinanti reforma

Naujas organas

Vienas svarbiausių reformos aspektų – bus sukurta LGGRTC taryba, kuri veiks greta direktoriaus. Taryba bus sudaroma iš 11 asmenų – visuomenės ir mokslo veikėjų, skiriamų 5 metų kadencijai. Tarybą sudarys: penki Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pasiūlyti asmenys, taip pat po vieną Prezidento, Vyriausybės, Lietuvos muziejų asociacijos, Lietuvos istorijos instituto pasiūlytą asmenį, du Seimo pasiūlyti asmenys. Pretendentus atrinks Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, atsižvelgdama į Seimo Žmogaus teisių, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetų ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rekomendacijas. Tas pats asmuo į tarybos nario pareigas galės būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.

Tarybos nariu galės būti skiriamas tik nepriekaištingos reputacijos Lietuvos pilietis, turintis humanitarinių arba socialinių mokslų studijų krypties magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją, ne mažesnę kaip 5 metų darbo patirtį ar 3 metų vadovaujamojo darbo patirtį.

Tarybos nariui bus taikomi tokie pat, kaip ir valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Asmuo nebus laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis neatitiks šių reikalavimų, taip pat jeigu jis yra slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS slaptosiomis tarnybomis ar priklausė Komunistų partijai.

Nematė būtinumo

Vertindamas tokią LGGRTC valdymo reformą jo direktorius Arūnas Bubnys „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad įstatymo pataisų rengėja parlamentarė Paulė Kuzmickienė jas motyvavo tuo, esą LGGRTC dirba blogai, todėl neva reikia jį reformuoti, įsteigiant naują valdymo organą. „Tačiau niekas negali garantuoti, kad LGGRTC taryba iš tiesų padės pagerinti LGGRTC tyrimų kokybę, juolab kad iš 11 tarybos narių tik 5 bus universitetų ir Istorijos instituto atstovai. Tai nėra Mokslo taryba. Todėl manau, kad tiesiog norima sukurti dabartinei valdžiai lojalią įstaigą. Į LGGRTC  steigėjų – politinių kalinių bei tremtinių nuomonę buvo atsižvelgta tik iš dalies paliekant tą patį centro pavadinimą“, – svarstė A. Bubnys.

Pasak jo, nėra aiškūs ir LGGRTC tarybos finansavimo šaltiniai. Jeigu jų reikės ieškoti tarp itin skurdžių vidinių resursų, tuomet gali tekti atleisti dalį LGGRTC darbuotojų.

Kilo pasipiktinimas

Prieš reformą balsavęs Seimo narys konservatorius Audronius Ažubalis ŪP teigė tik įtarti galįs, kad įstatymo projekto iniciatoriai – LGGRTC reformatoriai – nesuvokia, kad LGGRTC buvo ko gero vienintelė biudžetinė valstybės įstaiga, kuri principingai ir kompetentingai gynė Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, ne kartą laimėjusi teismus, inicijuotus buvusių stribų ir komunistų, įskaitant tarptautinius, dėl konkrečių partizanų ir sukilėlių garbės, taip pat tai institucija, kuri net ir neturėdama pakankamų finansinių išteklių aktyviai, pagal suteiktus resursus, ieškodavo ir atrasdavo nužudytų Lietuvos partizanų palaikus, vykdė valstybinę memorializacijos arba istorijos politiką.

„Po šio įstatymo priėmimo LGGRTC valdymo struktūra tampa decentralizuota, atsiranda du lygiaverčiai vadovavimo centrai – to Lietuvos biudžetinių įstaigų praktikoje dar nebūta, – teigė politikas. – LGGRTC tampa priklausomu nuo išorinių veikėjų. Belieka tik tikėtis, kad šio įstatymo projekto kūrėjai, suvokę savo atsakomybę dėl centro ateities, kažkada išties išdrįs reformuoti LGGRTC veiklą“, – vylėsi A. Ažubalis.

Seimui balsuojant dėl minėtos reformos prie Seimo protestavo grupė aktyvių visuomenininkų, kurių nuomone, taip mėginama sunaikinti istorinę atmintį puoselėjančią svarbią instituciją.

Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica teigė manąs, jog patvirtinus reformą, bus mažinamas centro savarankiškumas, jo veikla politizuojama. Tad gali būti, jog kiekvienas LGGRTC darbuotojas žinos, kaip reikia „teisingai“, t. y. politiškai korektiškai aiškinti tam tikrus įvykius: „Pagal reformą, tarpukario Vilniaus krašto okupacijos ir represijų tyrimų apskritai gali nelikti“, – pastebėjo V. Sinica.

Imtis reformos privertė problemos

ŪP pakalbino ir pagrindinę reformos iniciatorę, konservatorę Seimo narę Paulę KUZMICKIENĘ.

– Kodėl keičiamas LGGRTC pavaldumas? Kodėl prireikė šios reformos?

– Naujos redakcijos įstatymo projektą paskatino sukurti ilgalaikiai konfliktai ir kylančios problemos LGGRTC. Tarybos steigimo būtinybė buvo paminėta Seimo valdybos dar 2021 m. vasario 10 d. sudarytai darbo grupei nagrinėjant susidariusią situaciją LGGRTC, kuomet kilo daug problemų tarp generalinio direktoriaus ir LGGRTC darbuotojų.

Šiuo metu LGGRTC veikla organizuojama vadovaujantis 1997 m. priimtu įstatymu, kuriame gausu tikslintinų nuostatų, todėl kilo poreikis atnaujinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą, veiklos teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant ir į nūdienos problemas, kylančias LGGRTC jau ne vienerius metus. Naujuoju įstatymo variantu siekiama sudaryti sąlygas gerinti LGGRTC valdymą, funkcijas, uždavinius, skirti didesnį dėmesį moksliniams tyrimams ir jų sklaidai, vykdomai memorializacijos funkcijai.

Turime tęsti ir stiprinti genocido ir rezistencijos tyrimus ir tinkamai juos pristatyti visuomenei, užsiimti šių tyrimų sklaida, tą LGGRTC daro. Bet neabejoju, kad gali ir geriau. Taip pat turime sutelkti tarptautines mokslininkų pajėgas tirti komunizmo režimą, vykdytus nusikaltimus ir jo padarinius. Negali būti tokių dalykų, kaip sovietmečio normalizavimas – kaip tik reikia visuomenei pateikti atsakymus, kurie dabar viešojoje erdvėje skamba antraštėmis. Tačiau reikėtų tiriamojo mokslinio darbo, kuriame ieškotumėme atsakymo apie kolaboravimą, apie Lietuvos gyvenimą okupavus sovietų režimui ir naciams, rinkti ir tyrinėti apie tokius laikotarpius – Sąjūdis, 1991 metų apgintos laisvės istorija.

LGGRTC, kaip ir anksčiau, bus atskaitingas Seimui – jo direktorių skiria ir atleidžia Seimas. Parlamentinę kontrolę, pagal Seimo statutą, atlieka Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Žmogaus teisių komitetas, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, o visų uždavinių ir funkcijų atlikimą padės įgyvendinti LGGRTC taryba, bet tik jai apibrėžtų funkcijų ribose. Tokie valdymo organai įvairiose institucijose – įprasti. Nepaisant atskaitomybės Seimui, Seime neretai stinga dėmesio, galimybių įsigilinti, ar LGGRTC skiriami resursai naudojami tinkamai ir efektyviai ir ar LGGRTC gerai atlieka savo pagrindinį tikslą. Tarybai numatoma tam tikra savivalda – teisė pačiai išrinkti pirmininką. Taip pat bandoma atriboti ją nuo politikų įtakos.

– Kaip ši reforma gali pagerinti centre atliekamų tyrimų kokybę?

– Į LGGRTC tarybą deleguoti ekspertai pagelbės LGGRTC rengiant strateginius ir metinius planus, siūlymus, kaip gerinti veiklas. Tikiu, kad atsiradus sistemingam veikimui išsispręs įsisenėjusios problemos, nuo kurių pavargo tiek vadovai, tiek darbuotojai.

Verta pabrėžti, kad iš esmės LGGRTC funkcijos ir uždaviniai keičiasi nežymiai, jie tik papildyti arba detalizuoti. Tyrimų ir veiklos prasme siekiama, kad LGGRTC daugiausiai dėmesio skirtų ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesams, Lietuvos gyventojų tremčių ir kalinimo istorijai, genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimui, kolaboravimo ir kitokius įvairių lygmenų bendradarbiavimo su okupaciniais režimais procesams, XX a. antrosios pusės Lietuvos laisvės kovos istorijai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio istorijai, tragiškiems Sausio 13-osios įvykiams. Vis dar trūksta nuoseklių tyrimų, kurie atskleistų totalitarinių režimų priežastis ir pasekmes.

– Ar ši reforma reiškia, kad Lietuvoje atsirado politinė valia apskritai panaikinti šią instituciją? O gal tiesiog norima sukurti sau lojalią partinę kontorą?

– Atvirkščiai, LGGRTC svarba yra išaugusi. Pagaliau atsirado politinė valia stiprinti jį, nes per tris dešimtmečius nebuvo imtasi pokyčių. Dar 2021 m. situacija parodė, kad LGGRTC reikia padėti ne tik organizuojant įvairias darbo grupes, diskusijas, bet ir siekiant ilgalaikės ir nuolatinės pagalbos. Naujos redakcijos įstatymo vienas iš tikslų buvo suformuoti ne patariamąjį, o kolegialų organą dėl to, kad pagal iki šiol galiojusią įstatymo redakciją ir nuostatus LGGRTC galėjo formuotis patariamosios darbo grupės, tačiau šios neatliko efektyvaus darbo, neveikė. Galiausiai keista logika manyti, kad 11 tarybos narių, deleguotų iš septynių institucijų ar organizacijų, bus labiau paveikiami nei vienas direktorius. Juolab kad taryboje savo balsą, o gal ir ne vieną, turės Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

– Kodėl neatsižvelgiama į politinių kalinių bei tremtinių, t. y., tikrųjų centro steigėjų, nuomonę?

– Į jų nuomones buvo atsižvelgiama ir su bendruomenėmis buvo nuolat diskutuojama įstatymo projekto kūrime. Verta priminti, kad pirmas naujos redakcijos įstatymo projektas buvo registruotas dar 2022 m. Tačiau sulaukėme pastabų ir tobulinome teisės aktą, kartu diskutuojant su politinių ir kalinių bendruomenėmis, pristatant ir naujo pavadinimo reikšmę (pavadinimo buvo atsisakyta būtent atsižvelgus į bendruomenių reiškiamas nuomones). Steigiant kolegialų organą buvo siekiama suburti akademinės bendruomenės atstovus, įvairių institucijų ekspertus, siekiant, kad taryboje būtų atsižvelgta į kiekvieną LGGRTC atliekamą funkciją – nuo muziejininkystės iki istorijos tyrimų, bet po ilgų diskusijų su bendruomene buvo nutarta įtraukti ir jų paskirtą asmenį.

Viliuosi, kad ką tik trisdešimtmetį minėjęs LGGRTC įveiks sunkumus, atspindės visuomenės lūkesčius – būti skydu nuo propagandos ir hibridinių informacinių atakų prieš laisvės kovas.

Jono ČESNAVIČIAUS ir socialinių tinklų nuotraukos

Viršelyje: Prie Seimo protestuoja visuomenininkas Vaidotas Jakubonis.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.