Daržovių daržovė – salieras

Daržovių augintoja Vilma Jonelienė iš Jonučių (Kauno r.) įsitikinusi, kad salierai savo verte pranoksta daugelį daržovių, tad ir augdami, pašnekovės žodžiais tariant, jie mėgsta ir sočiai pavalgyti ir gana gausiai gerti.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Verta pamėgti

Kodėl gi salierus, kurie tarp lietuvių vis dar ne itin populiarūs, V. Jonelienė vadina daržovių daržove ir vertina labiau nei morkas, svogūnus ar burokėlius?

„Mikroelementų, naudingų medžiagų salieruose tiek, kiek nerastume jokioje kitoje įprastoje daržovėje“, – pabrėžė žemės ūkio mokslus studijavusi pašnekovė, vieną po kitos vardindama mineralines medžiagas – magnį, kalį, natrį, kalcį... Tad ką jau kalbėti apie naudą sveikatai – salierai gelbsti negaluojančiuosius dėl širdies, virškinimo sutrikimų, nemigos, o dėl antiseptinių savybių netgi padeda gyti žaizdoms.

Dar vienas svarus argumentas pamėgti šią daržovę – išskirtinai aštrus ir savitas kvapas, kurio su niekuo nesupainiosi. Tai, kas daugeliui augintojų yra minusas, V. Jonelienei – privalumas. Galbūt tam turėjo įtakos ir pripratimas, mat nuo vaikystės virtuvėje būdavo lapkotinių salierų, o vėliau ji atrado ir šakninius.

Skanus ir šakniagumbis

Prieš ketverius metus Alšėnuose įkurtame ūkyje salierus jos šeima augina nuo pat pradžių. „Rinkdamasi šakninių salierų sėklas, pirmiausia žiūriu, kad užaugtų didelės šaknys ir be tuščių ertmių gumbuose“, – atkreipė dėmesį V. Jonelienė.

Šiuos kriterijus geriausiai atitinka ‘Diamant’ (stipri šaknų sistema, gerai atlaiko sausrą) ir ‘Brilliant’ (labai tvirti, tinkami perdirbti) – olandiškos salierų veislės, kurių gumbai balti, mažai šaknyti. Iš lapkotinių mėgstamiausia taip pat olandų veislė ‘Tango’ – ilgais, lygiais stiebais, traškiais, sultingais lapkočiais.

Daigina šiltai

Smulkutes kaip aguonas sėklas augintoja sėja kovo pradžioje, nors galima ir vėliau, iki balandžio. Į durpes, skirtas daigams, sėklytes suberia paviršiuje, stengdamasi per daug neužžerti. Pradžioje uždengia plėvele ar stikliniu indu.

„Kad daigeliai išdygtų per 9–10 dienų, reikia ir šviesos, ir šilumos, didesnės nei 20 °C“, – perspėjo pašnekovė, pati salierus daiginanti virtuvėje.

Daigus ji sodina į įšilusią dirvą (ūkio žemė – priemolis) gegužės viduryje, po šalnų, nors jų salierai nelabai ir bijo. Šias daržoves geriausia sodinti, kai daigas turi 6–7 lapelius. Jeigu temperatūra nepakyla aukščiau 12 °C, augimas stabteli.

Šakniniai salierai auga 150 dienų (penkis mėnesius), derlius nuimamas spalio pabaigoje, o lapkotiniai – 90 dienų (tris mėnesius) ir pjaunami rugpjūtį. Nupjauti jie nebeatželia.

V. Jonelienė ypač pabrėžia sėjomainos svarbą: taip pavyksta išvengti nematodų (kirminų) pavojaus. Salierų negalima sodinti į pernykštę salierų, morkų, svogūnų vietą. Kadangi iš pradžių salierams reikia daugiau azoto, daigus sodinti tinka į prieš metus mėšlu tręštą dirvą, kurioje augo bulvės, burokėliai, kopūstai ar agurkai. Jeigu tokios žemės nėra, salierus augintoja palieja dilgėlių raugu.

Birželį augalai palaistomi NPK trąšomis. Salierai labai reiklūs kalciui ir magniui. Ne pro šalį juos palepinti ir tokiais mikroelementais kaip boras, molibdenas, nes tai – ypač maistinga daržovė.

Auginimo ypatumai

Žemė, kurioje auga salierai, neturėtų nei permirkti, nei išdžiūti, tad laistyti reikia ir per sausrą. „Didžiausia augintojų klaida – skirti per mažai drėgmės arba maisto medžiagų, – pastebėjo V. Jonelienė. – Neleistina ir pernelyg užtemdyti augalų, per tankiai susodinti į lysvę. Tarpai tarp jų ir eilučių turėtų būti bent 30 cm, o dar geriau – 40 cm, kaip esu pamėgusi.“

Jeigu tarpai tarp augalų didesni, lapai išauga sodresni, lengviau pastebėti nereikalingus, prie žemės nulinkusius, pageltusius lapus, dėl kurių gali kilti ir puvinio pavojus. Kenkėjų skoniui aromatingi salierų lapai nepatinka.

„Kai gumbai pasiekia stalo teniso kamuoliuko dydį, atsargiai ranka nubraukiu šakneles – nepritariu tiems, kurie dar nuo augančio gumbo smulkias šakneles šalina peiliu,“ – tokia augintojos patirtis.

Užaugusius šakninius salierus rūsyje V. Jonelienė laiko drėgnai, 5 °C temperatūroje, dėžutėje, uždengtoje dangčiu, panašiai kaip morkas. Šitaip jie dažniausiai išsilaiko iki vasario.

Ir salierų gumbai, ir lapai gali būti ne tik verdami, troškinami, konservuojami, valgomi žali salotose, šaldyti, džiovinti. Jonelių šeima ypač mėgsta juos kepti: su mėsa, kiaušiniais, užtarkavus sūrio arba tiesiog vienus. Supjaustytus ir apvoliotus miltuose salierų gumbus galima kepti kaip karbonadus – ir netgi druskos užtenka iš pačių daržovių, nereikia papildomai sūdyti. Salierų lapkočius lietuviai vis dažniau naudoja kokteiliams, kai kurie geria salierų sultis.

Vilmos Jonelienės nuotraukos

2021-06-18