Debesys virš pienininkystės nesisklaido

– Kaip apibūdintumėte šiandieninę Lietuvos pieno sektoriaus situaciją? Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiuo metu susiduria pieno gamintojai?

– Šiuo metu Lietuvos pieno sektoriuje jaučiama krizinė situacija – nuo 2025 m. spalio mėn. pieno supirkimo kainos tik krito. Dabar jos daugmaž stabilizavosi, bet labai žemame lygyje. Pabrangus degalams, elektrai, trąšoms, padidėjus darbo užmokesčiui, pieno gamybos savikaina nepadengia išlaidų.

– Kokia šiuo metu yra vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje ir kaip ji keitėsi pastaraisiais metais?

– Šiuo metu bazinių rodiklių pieno, kurio riebalų kiekio norma – 3,4 proc., baltymų – 3 proc., kaina siekia vidutiniškai 28 ct/kg, bet dalis ūkių gauna nuo 20 iki 25 ct/kg. Tokios kainos yra žemiausios per paskutinius 3 metus. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, šiemet kainos mažesnės apie 30 proc.

– Kas pastaruoju metu labiausiai lemia pieno supirkimo kainų pokyčius? Kiek įtakos tam turi pasaulinės, Europos rinkos?

– Vienas iš veiksnių, lėmusių pieno supirkimo kainų mažėjimą, yra išaugusi pieno gamyba Europos Sąjungoje. Taip pat sumažėjusi pieno produktų paklausa visame pasaulyje. Nors Lietuva daugiau kaip 50 proc. pieno produkcijos eksportuoja, per paskutinius metus žalio pieno importas į Lietuvą padidėjo.

– Kaip per pastaruosius kelerius metus pasikeitė pieno gamybos savikaina?

– Pastaraisiais metais pieno gamybos savikaina augo, kadangi nuo 2022 m. žymiai išaugo, trąšų, elektros kainos, o šiemet išbrangus ir degalams, dar labiau išaugo pieno pagaminimo savikaina. Taip pat su išaugusia savikaina susidūrė pieną superkantys kooperatyvai, kadangi jiems gerokai padidėjo pieno transportavimo kaštai. LPGA užsakymu Vokietijos Kaimo sociologijos ir žemės ūkio biuras (BAL) apskaičiavo pieno gamybos savikainą. Natūralaus pieno gamybos vidutinė savikaina Lietuvoje praėjusiais metais buvo 64,58 ct/kg, į šią savikainą įskaičiuotas ir ūkininko darbo užmokestis.

– Kaip pašarų, elektros, degalų, trąšų, darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių kainos paveikė ūkius?

– Išaugusios pieno gamybos sąnaudos pieno ūkius paveikė tiesiogiai. Dalis ūkių, nematydami perspektyvos, užsidarė, kiti pakeitė specializaciją. Per metus iš pieno gamybos pasitraukė virš 1 600 ūkių. Jeigu 2025 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo 15 621 ūkis, kur buvo laikomos 203 937 melžiamos karvės, tai šių metų rugpjūčio 1 d. liko 14 003 ūkiai ir 201 380 karvių. Didžiausias ūkių ir karvių skaičiaus mažėjimas yra ūkiuose, laikančiuose iki 20 melžiamų karvių – tokiuose ūkiuose karvių skaičius per metus sumažėjo virš 5 600.

– Ar dabartinės pieno supirkimo kainos leidžia ūkiams padengti gamybos sąnaudas ir užtikrinti pelningą veiklą?

– Šiuo metu dauguma pieno ūkių dirba nuostolingai, kadangi dažnu atveju ūkiai yra mišrūs, tad nuostolius galima kompensuoti iš kitų šakų, bet ilgesniu periodu tokie ūkiai pieno gamybos atsisako.

– Ar yra ūkių, kurie dėl dabartinių kainų jau dirba nuostolingai?

– Jeigu skaičiuotume tik pieno gamybą, be subsidijų ir išmokų, ko gero, didžioji dalis pieno ūkių dirbtų nuostolingai.

– Kokia, jūsų vertinimu, šiuo metu būtų sąžininga pieno supirkimo kaina Lietuvos gamintojui, atsižvelgiant į gamybos sąnaudas?

– Kadangi per paskutinius metus pieno gamybos sąnaudos išaugo, o supirkimo kainos 30 proc. sumažėjo, tai pieno supirkimo kainos turėtų būti bent jau 2025 m. vasaros lygyje, kai bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina buvo apie 40 ct/kg.

– Kokių pokyčių reikėtų, kad pieno gamyba Lietuvoje būtų ekonomiškai tvaresnė ir konkurencingesnė? Ko reikėtų iš valstybės, perdirbėjų ir pačių ūkininkų?

– Kriziniu laikotarpiu, koks yra dabar, reikalinga valstybės pagalba, kadangi vyraujant sunkiai finansinei situacijai daugėja pasitraukiančiųjų iš pieno gamybos. Šie ūkiai į ją niekada nebegrįš. Valstybė turi būti suinteresuota išlaikyti pieno ūkius. Kadangi pieno gamyba, jo perdirbimas, produktų realizavimas valstybei sukuria ne tik darbo vietas, bet ir generuoja dideles pajamas. Taip pat reikalinga parama investicijoms į pieno ūkių modernizavimą – jaunimas norės dirbti tik moderniuose, automatizuotuose, robotizuotuose pieno ūkiuose. Dar reikalinga ir pagalba veislininkystės srityje, čia taip pat reikia valstybės įsikišimo. Produktyvesni gyvuliai leis sumažinti gamybos sąnaudas. Be abejo, reikalingas ir kitoks perdirbėjų požiūris į ūkininką, kadangi pieno gamyba ir perdirbimas yra viena grandis – jeigu Lietuvoje išnyks pieno ūkiai, tai išnyks ir pieno perdirbimo pramonė, nes jau dabar apie 30–40 proc. perdirbamo pieno yra importuojama. Būtų gerai, kad vadinamajame Pieno įstatyme atsirastų nuostata, draudžianti pieną supirkti kaina, mažesne nei gamybos savikaina.

LPGA nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja