Dėl gimtojo krašto joks darbas nėra per sunkus

Alma Pustovaitienė ir Virginija Jurevičienė, dvi aktyvios ir kūrybingos Kupiškio moterys, su tokia mintimi sutiktų tik iš dalies. Abi jos turi tvirtą nuostatą įrodyti, kad visa, kas iš tėvų namų, iš gimtinės gauta ir išmokta, yra vertingi lobiai, suteikiantys stiprybės ir prasmės visais laikais ir visose situacijose. Abi šios moterys drauge su bendraminčiais Kupiškio r. savivaldybei užtarnavo Lietuvos savivaldybių asociacijos Auksinę krivūlę, Kultūros ministerijos (KM) šių metų nominaciją „Savivaldybė – kultūros puoselėtoja“.

A. Pustovaitienė, etnografė, „Kupkėmio“ folkloro kolektyvo vadovė, jau tris dešimtmečius su kolektyvu puoselėja etninį krašto paveldą, tarmę, ugdo kupiškėniškai patriotišką jaunimą. Pagaliau tai pastebėta – metams baigiantis ji pagerbta KM premija.

V. Jurevičienė, tautodailininkė, meno kūrėja, pedagogė, Tautodailininkų sąjungos Kupiškio skyriaus vadovė, „Židinio“ studijos pirmininkė, daugelio kūrybiškų bendruomenės iniciatyvų sumanytoja, Meno kūrėjų asociacijos ir Tautodailinkų sąjungos išrinkta 2025 m. tautodailininke.

Paženklinti ištikimybe senovei

– Gerb. A. Pustovaitiene, „Kupkėmio“ kolektyvas spalį šventė savo veiklos 30-metį. Visą rudenį, iki pat žiemos, vyko koncertai, keliavote po seniūnijas, dar išlikusius kultūros namus, rengėte edukacijas, mokėte šio krašto dainų, sutartinių, šokių, ratelių, žaidimų, patys mokėtės dailiųjų amatų, rišote sodus, pynėte juostas. Bet labiausiai nustebino jūsų drauge su operatoriumi Povilu Vireliūnu sukurti dokumentiniai etnografiniai filmai: vienas – „Vestuvių anoj šaly“ vaidinimas, o kitas – apie naminio alaus darymą. Kaip kilo ši idėja?

– Viskas – iš tėvų namų, nuo mažens. Tėtis Vytautas Totoris buvo labai garsus aludaris, prisiminimuose viskas išlikę. Susirinkdavo kaimynai, košdavo alų, tėtis buvo balsingas, užvesdavo dainas, skambėdavo visas kaimas, tokia buvo kaimo bendrystė. Vėliau vis iškildavo ta tema – brolis Alvydas, istorikas, mokėsi Vilniaus universitete, ten profesorė Pranė Dundulienė, sužinojusi, kad jis iš Kupiškio, paskatino aprašyti visą alaus darymo procesą, pakalbinti žmones. Mano dukra Karolina studijavo etnologiją, pasirinko diplominio darbo temą apie alaus darymą Kupiškio krašte. 2018 m., artėjant tėčio gimimo 100-osioms metinėms, pagalvojau, kad reikėtų įamžinti ir pagerbti tradiciją. Važinėjau po kaimus, apklausiau 14 aludarių, užrašiau jų pasakojimus. Filmui pasirinkom du – Joną Geštautą iš Šepetos ir Valdą Alekną iš Šaltenių k. Abu geri pašnekovai, jų tėvai, seneliai buvo aludariai, nuo mažens viską matę. Jonas pats ir miežius alui augina, apynius, ir salyklą daro, visa tai ir filmavom, užtrukom visus metus. Sugalvojom plačiau pasigarsinti, pakalbinom biržiečius prisidėti ir 2023 m. mūsų regiono alaus darymo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Taip asmeniniai patyrimai tampa svarbūs ir bendruomenei, visam kraštui. Pristatydami filmus žiūrovams, sumanėme suremgti degustaciją, abu filmo herojai vaišino savo padarytu alumi, buvo galima jį įvertinti.

– Jubiliejiniuose renginiuose mačiau parodas apie kolektyvo išvykas, koncertus, apdovanojimus, parašytus straipsnius, išleistas knygeles – be galo plati visa etnografinė jūsų veikla. Buvo aktyvesnių laikotarpių, buvo ramesnių. Atrodo, kad dabar žmonėms savo krašto folkloras žinomas, bet nelabai domina, žiūrovų salėse nedaug. Kodėl?

– Ir aš apie tai mąstau. Sunkus šis metas, žmonės ieško greitos pramogos. Jų negali kaltinti. Jie gal kitaip užaugę, jiems galbūt neparodyti kai kurie svarbūs dalykai. Senovės papročiai, tradicijos yra žmogaus šaknys, tapatybė, stiprybė, saugumas. Ir tarmė mūsų svarbi, bet stinga kupiškėniško onoro, patriotiškumo. Man skaudu, kad išeina mūsų tarmė, nesam atkaklūs, kaip žemaičiai, viešai dažnai kalbantys savo tarme. KM per apdovanojimus prabilau kupiškėniškai, nuščiuvo žmonės, visai negirdėję tokios šnektos. Aš galvoju, kad svarbu kiekvienai kartai atlikti savo tarnystės misiją gimtinei, kaip ją atliko pirmieji „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidintojai 1933 m., vėliau perėmė Povilas Zulonas ir jo vaidintojai 1966 m., mūsų kolektyvas „Vestuves anoj šaly“ suvaidino 1999 m. Dabar sudėti tie praeities lobiai naujai kartai, laukia entuziastų. Džiaugiuosi, kai mano užaugę vaikai iš Salamiesčio mokyklos folkloro kolektyvo „Vijūnytė“ sugrįžta iš užsienių, čia ant piliakalnių kelia vestuves, krikštija vaikus, dėkoja už tautiškumo, gimtinės jausmo įskiepijimą. Dukra Kalėdoms iš Anglijos sugrįžo, džiaugiasi, kad pagaliau galėsime sutartines pagiedoti, sakė, kad jų pasiilgo, o man nuo tokių žodžių labai gera.

Apie angelus ir kaimo šventuosius

–  Gerb. V. Jurevičiene, jums, kaip karpytojai, margučių skutinėtojai šie metai atnešė daugybę darbų, veiklų, parodų, įsipareigojimų ir... apdovanojimų. Taip nutiko netikėtai ar planuotai?

– Išvengti negalėjau. Pati kalta, planavau, rašiau projektus, patvirtino, taigi, gavau darbuotis. Tikrai sunkūs buvo šie metai, taip sutapo, kad teko rengti regioninę tautodailės „Auksinio vainiko“ parodą, išleisti katalogą, buvo daug jubiliejinių autorinių parodų mūsų skyriuje, daug edukacijų mūsų „Židinio“ studijoje, daug bendravimo, išvykų, plenerų. Aktyviai bendraujam visos Lietuvos tautodailininkai, mūsų karpytojų yra nemažai. Užtat pasigendu laiko savo kūrybai. Neseniai vieną emu kiaušinį išskutinėjau, juokais save pagyriau, truputį širdį atgavau.

– Bet tokioje organizacinių darbų gausybėje vis tiek atradote laiko dviem karpinių ciklams – angelų ir prieverpsčių su kaimiškų ir žemės darbų tematika. Kaip kilo ši mintis? Minėjote, kad karpiniui reikia savaitės ar dar daugiau kruopštaus darbo.

– Bičiulė iš Druskininkų krašto pakvietė dalyvauti plenere ir ten buvo užduotys prieverpstės tematika. Kelis darbus padariau, patiko, dabar iš viso turiu 15. Nujaučiu, kad darysiu dar. Man labai smagu yra galvoti siužetinius darbelius, kurti kompoziciją, ieškoti simbolių, derinti. Kaime užaugus, toji buitis man labai miela, mačiau siuvinėjančią savo mamą, gebančią padaryti viską dailiai, mokiausi iš jos. Ir dabar pasitariu, kad ko nepripainiočiau...

– Kaip galima pripainioti?

– Moterų, vyrų darbai, lauke ir namuose, arimas, šienavimas, linų rovimas, sodų rišimas, bitininkavimas, margučių skutinėjimas, vilnos verpimas, karvės melžimas. Tokie darbai, kur svarbios ir aplinkos detalės. Buvo taip, kad iškarpiau, padariau, o vėliau apsižiūrėjau, kad visi darbuojasi iš kairės, kairiarankiai. Mamai pasiguodžiau, kad daug reikės perdaryti. Pjovėją iš naujo karpiau, o melžėją palikau, mama sakė pažinojusi kairiarankių, kurios taip melždavo. Čia tokie linksmi nutikimai. Senosios kaimiškos buities vaizdeliai praverčia ir mano, kaip vaikų darželio auklėtojos, veiklose, mažyliai nebemato ir nebežino labai nesenos mūsų istorijos. Parodau, paaiškinu.

– Kruopštumas ir tikslumas stebinantis, balta karpinių spalva skleidžia šviesą, dirbantys žmonės atrodo kaip iš šventųjų paveikslų. Kaip tokia nuotaika atsiranda?

– Manau, iš to, kuris daro, kuris pavaizduoja. Darbas turi teikti džiaugsmą, čia ne mano mintys, o mamos. Ji – mano tikroji ugdytoja ir mokytoja. Jeigu kas nors nesiseka, kliūna, dedu į šoną, energija turi galios, ji gali būti bloga ar gera, pozityvi. Kūrėjas už tai atsakingas. Visi kuriantieji kalba tą patį – ką nors savo rankomis daryti yra džiaugsmas, ar tai vadintum menu, ar amatu. Rūpi, kad jauni žmonės nenori mokytis liaudiškų amatų, kad tautodailės imtis retas ryžtasi, nes tam reikia kantrybės, valios. Gal ilgainiui besiformuojančios mados, namų buities įpročiai paskatins, sudomins jaunus žmones. Dabar pastebiu, kad „ant bangos“ karpytos užuolaidėlės ir viešose vietose, ir namuose, keramika populiari, šiaudų sodai vėl mėgstami ir madingi, žmonės nori išmokti pasidaryti. Toks atlygis už mūsų edukacijas, seminarus ir mokymus yra mielas, to gana. O kai pakviečia ant scenos, apdovanoja, irgi gerai. Dalyvavau metų pabaigoje įvairiuose padėkos renginiuose. Bet laisviau jaučiuosi prie savo darbų. Kūrybos dažnai pasiilgstu, pasigendu tam laiko.

Autorės, Virginijos JUREVIČIENĖS ir socialinių tinklų nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.