Didžioji miegapelė – nykstantis sveiko miško indikatorius

Didžioji miegapelė (lot. Glis glis)  yra miegapelinių (lot. Gliridae) šeimos graužikas. Tai – pati didžiausia Lietuvos miegapelė, kuri užauga net iki 140-190 mm ilgio ir 70-120 g svorio. Į Lietuvos raudonąją knygą ši rūšis buvo įrašyta dar 1989 metais.

Didžioji miegapelė yra paplitusi didelėje Europos dalyje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje. Lietuvoje šiuo metu ši rūšis dažniausiai aptinkama pietinėje šalies dalyje, Nemuno ir Neries upių bei į jas atitekančių upelių slėniuose. Ši rūšis Lietuvoje aptinkama tik 13-oje vietų. Tarp plačiau žinomų radaviečių yra Rumšiškių, Kleboniškio, Subartonių miškai, Strošiūnų ir Punios šilai, Uciekos apylinkės, taip pat Neries regioninis parkas (6 vietos). Mažosios Lietuvos saugomose teritorijose šių gyvūnų aptinkama Rambyno regioniniame parke, Šereiklaukio miške.

Kaip ir visiems, taip ir šiam gyvūnui veistis ir gyvuoti reikalingos tam tikros aplinkos sąlygos. Didžioji miegapelė didžiausią prioritetą savo kasdienėje mityboje teikia augaliniam maistui (riešutams, uogoms, vaisiams, gilėm). Visgi esant dideliam maisto trūkumui šis mielas graužikas gali pademonstruoti ir savo plėšriąją pusę bei ėsti paukščių kiaušinius, jauniklius ar net suaugusius paukščius.

Dienos metu išvysti didžiąją miegapelę – gan sudėtinga. Tai – naktinis gyvūnas, kuris dienas dažniausiai leidžia savo lizde, o naktį išlenda ieškoti maisto. Didžioji miegapelė ne veltui vadinama „miegapele“, nes jos mūsų miškuose neišvysime ir vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį. Vėliausiai spalio pradžioje šis gyvūnas užmiega žiemos miegu ir dažniausiai pabunda tik antroje gegužės pusėje. Kad niekas netrikdytų saldaus žiemos miego, savo šaltojo sezono guolį didžioji miegapelė pasiruošia įsirausdama net pusmetrį į žemę.

Aktyviuoju sezonu didžioji miegapelė savo būstą dažniausia įsirengia uokse, senuose paukščių lizduose, inkiluose, kartais – ir kitų žvėrelių urvuose.

Didžiausi didžiosios miegapelės priešai natūralioje gamtoje yra kiaunės ir lapės. Visgi nemažą pavojų joms kartais kelia ir šernai, kurie knisdami žemę bei ieškodami maisto suėda ar sužaloja didžiąsias miegapeles žiemos miego metu.  

Visgi didžiausia šio gyvūno spartaus nykimo priežastis – žmogaus veikla. Didžiosios miegapelės yra gana sėslūs gyvūnai, todėl miško kirtimai jų gyvenamose vietovėse stipriai prisideda prie šios rūšies nykimo Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse.

Kalbant apie miškus, verta paminėti, kad didžiąją miegapelę galima vadinti ir sveiko miško, pasižyminčio stabilia ekosistema ir biologine įvairove, indikatoriumi. Jei šis gyvūnas apsigyvena ir pradeda veistis tam tikrame miške, reiškia čia yra itin palankios gyvenimo sąlygos ir daugeliui kitų gyvūnų.

Siekiant išsaugoti didžiosios miegapelės populiaciją Lietuvoje būtina tinkamai reguliuoti miškų kirtimo veiklą, labiau atsižvelgiant ir į šios rūšies išlikimo poreikius. Taip pat didžiajai miegapelei gyventi tinkamuose miškuose vertėtų iškelti daugiau inkilų, kurie gali tapti saugiais namais ne tik paukščiams, bet ir vietinėms didžiosioms miegapelėms ir jų jaunikliams.

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos fotoinformacija