Dirbantys, bet skurstantys: kur šiame žemėlapyje yra Lietuva?

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) docentė dr. Daiva Laskienė teigia, kad dirbančiųjų skurdas (angl. in-work poverty) nėra vien individualių aplinkybių pasekmė – tai platesnių struktūrinių pokyčių rezultatas. Šį reiškinį lemia pernelyg maži atlyginimai, sparčiai brangstantis gyvenimas ir nestabilios darbo sąlygos.

„Pastaraisiais dešimtmečiais spartėjanti skaitmenizacija iš esmės keičia darbo rinkos struktūrą ir skatina nestandartinių užimtumo formų – laikino, projektinio ar per platformas organizuojamo darbo – plėtrą. Savarankiškai dirbantys ar platformų (pvz., „Bolt“, „Wolt“) veikloje dalyvaujantys asmenys dažnai susiduria su didesne dirbančiųjų skurdo rizika, nes jų pajamos yra nepastovios ir priklauso nuo užsakymų kiekio bei nuo platformos ar rinkos nustatomų kainų“, – pažymi D. Laskienė.

Pasak jos, tokie darbuotojai paprastai neturi jokių darbo garantijų, apmokamų atostogų ar socialinio draudimo apsaugos, todėl susirgus ar sumažėjus užsakymų skaičiui jų finansinė padėtis gali greitai pablogėti. Be to, individualus darbo pobūdis lemia ir silpnesnę jų derybinę galią – dažnai jie neturi realių galimybių tartis dėl palankesnių darbo sąlygų ar atlygio.

Milijonai žmonių – ties skurdo riba

KTU mokslininkės teigimu, dirbančiųjų skurdo problema Europos Sąjungoje (ES) išlieka itin aktuali – nors bendras rodiklis per pastaruosius metus kiek sumažėjo, milijonai žmonių vis dar gyvena ties skurdo riba, nepaisant to, kad dirba. 2024 m. apie 8,2 proc. ES darbuotojų buvo priskiriami prie dirbančiųjų, kurių pajamos yra žemiau skurdo ribos (ES skurdo riba apibrėžiama kaip 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos). Tai šiek tiek mažiau nei prieš dešimtmetį – 2014 m. šis rodiklis sudarė 9,6 proc.

„Pagal „Eurostat“ 2024 m. duomenis, mažiausias dirbančiųjų skurdo rizikos lygis fiksuojamas Suomijoje (2,8 proc.), Čekijoje (3,6 proc.), Belgijoje (4,3 proc.) ir Nyderlanduose (4,7 proc.). Šiose šalyse veikia stiprios socialinės apsaugos sistemos, o kolektyvinės derybos yra gerai išvystytos“, – pasakoja ji.

Tuo tarpu didžiausia dirbančiųjų skurdo rizika fiksuojama Liuksemburge (13,4 proc.), Bulgarijoje (11,8 proc.), Ispanijoje (11,2 proc.) ir Rumunijoje (10,9 proc.), kur dažnesnis nestabilus užimtumas, paplitęs darbas ne visu etatu ar laikinos sutartys, taip pat ryškesni darbo užmokesčio skirtumai.

„Kaip matyti, net ir tokioje ekonomiškai turtingoje šalyje kaip Liuksemburgas, aukštos kainos ir darbo rinkos nelygybė gali lemti, kad dalis dirbančių žmonių vis tiek patiria nepriteklių“, – pažymi D. Laskienė.

Skurdo rizikos riba, nuo kurios skaičiuojamas skurdo rizikos lygis, yra santykinis rodiklis, parodantis, kiek žmonių savo šalyje uždirba mažiau nei dauguma. Tai reiškia, kad jis matuoja pajamų nelygybę ir santykinį atsilikimą nuo vidutinio gyvenimo lygio, o ne tiesioginį materialinį nepriteklių. Kitaip tariant, žmogus, gyvenantis žemiau šios ribos, gali turėti būstą ir maisto, tačiau vis tiek jaustis socialiai „atsilikęs“, nes jo pajamos neleidžia gyventi taip, kaip gyvena dauguma visuomenės.

„Dirbančiųjų skurdo rizikos lygių skirtumai įvairiose šalyse rodo, kad vien darbo turėjimas negarantuoja apsaugos nuo absoliutaus ar santykinio skurdo – lemiamą reikšmę turi darbo sąlygos, atlyginimai ir valstybės užtikrinamos socialinės garantijos“, – aiškina ji.

Skurdas, migracija ir nykstanti darbo jėga

Lietuvoje dirbančiųjų skurdo rizikos lygis yra gana stabilus – per pastarąjį dešimtmetį jis kito tik nežymiai (išskyrus 2015 m., kai fiksuotas didesnis šuolis) ir šiuo metu praktiškai atitinka ES vidurkį. Statistika rodo, kad apie 8,3 proc. dirbančiųjų Lietuvoje patiria skurdo riziką.

„Vis dėlto svarbu paminėti, kad 2025 m. minimali mėnesinė alga Lietuvoje pirmą kartą turėtų viršyti skurdo rizikos ribą, todėl už minimalią algą dirbantieji bus geriau apsaugoti nuo skurdo. Tiesa, skurdo rizika išlieka aktuali tiems, kurie dirba nestabilų darbą, ne visą darbo laiką arba neturi papildomų pajamų. Pokytis yra pozityvus, tačiau jis dar neužtikrina finansinio saugumo visiems dirbantiesiems“, – sako KTU mokslininkė.

Ji pažymi, kad dirbančiųjų skurdas Lietuvoje glaudžiai susijęs su būsto krize ir migracija. Mažos pajamos dažnai neleidžia įsigyti ar net išsinuomoti tinkamo būsto, o didelės išlaidos dar labiau apsunkina kasdienį gyvenimą. Susidūrę su nepakankamu atlyginimu ir ribotomis galimybėmis, žmonės neretai išvyksta ieškoti geresnių sąlygų į kitas šalis. Tai ypač būdinga jaunimui, kuris yra mobilesnis ir drąsiau priima sprendimus dėl išvykimo.

„Tokie procesai lemia reikšmingus demografinius pokyčius. Mažėjantis gimstamumas ir mažėjantis dirbančiųjų skaičius gali paveikti socialinės apsaugos, ypač pensijų, sistemą ir didinti finansinį spaudimą likusiems gyventojams. Dėl darbo jėgos trūkumo auga poreikis imigrantams iš trečiųjų šalių, kurie neretai sutinka dirbti už mažesnį atlygį. Ilgainiui tai gali keisti šalies demografinį veidą, kultūrą ir tradicijas“, – pastebi D. Laskienė.

Be to, dirbančiųjų skurdas tiesiogiai veikia socialinę sanglaudą – kai žmonės jaučiasi neapsaugoti net turėdami darbą, silpnėja jų pasitikėjimas valstybės institucijomis. Tai gali skatinti nusivylimą, didinti pilietinį nepasitenkinimą ir sudaryti sąlygas naujų politinių jėgų iškilimui.

Skatina neapsiriboti vien atlyginimų didinimu

KTU mokslininkės teigimu, ES ėmėsi įvairių iniciatyvų dirbančiųjų skurdo mažinimo srityje. Vienos jų – pavyzdžiui, „Rekomendacija dėl adekvataus minimalaus pajamų lygio“ ar „Europos socialinės teisės ramsčio tikslai“ – yra rekomendacinio pobūdžio. Jos nustato kryptį ir siekius, tačiau valstybės narės gali pačios spręsti, kaip šias nuostatas įgyvendinti.

Tuo tarpu kitos priemonės, tokios kaip „Direktyva dėl darbo skaitmeninėse platformose“ ar „Direktyva dėl tinkamų minimalių atlyginimų“, yra teisiškai privalomos – jas valstybės narės turi perkelti į savo nacionalinę teisę ir taikyti praktiškai.

„Kad darbas visada garantuotų orų gyvenimą, Europos šalys turėtų imtis sisteminių pokyčių, kurie neapsiribotų vien atlyginimų didinimu. Esminės kryptys galėtų būti tokios: užtikrinti teisingą atlyginimą (gyvenimo lygį atitinkančią minimalią algą ir vienodą atlygį už tą patį darbą), stiprinti socialinę apsaugą, spręsti būsto prieinamumo problemas, investuoti į švietimą ir kvalifikacijos kėlimą, skatinti socialinį dialogą tarp darbdavių ir darbuotojų. Tokios priemonės padėtų mažinti dirbančiųjų skurdą ir kurti teisingesnę visuomenę“, – dalijasi ji.

KTU informacija