Dirvožemio kalkinimas: 9 atsakymai, kodėl verta tai daryti

– Ne vienus metus kalbama apie dirvožemio rūgštėjimą. Kiek tai vyksta natūraliai, kiek prisideda ūkiuose pasirinktos technologijos?

– Lietuvos teritorijos dirvožemių danga yra marga, nes dirvožemiai formavosi skirtingomis sąlygomis. Dirvožemio rūgštėjimas yra gamtoje natūraliai ir nuolat vykstantis dirvodaros procesas, kurį skatina rūgštūs krituliai, žemės ūkyje taikomos technologijos, tręšimas fiziologiškai rūgščiomis mineralinėmis trąšomis, intensyvus pesticidų naudojimas, mitybos elementų išplovimas bei išnešimas iš dirvožemio kartu su augalų derliumi.

Mokslininkų tyrimų duomenimis, dėl šių priežasčių ariamasis sluoksnis kasmet netenka nuo 120 iki 300 kg/ha kalcio. Nustatyta, kad kalcio daugiau išsiplauna iš priemolių, kiek mažiau – iš priesmėlių. Kalcio išsiplovimas priklauso nuo iškritusių kritulių kiekio, pvz., iškritus 868 mm kritulių, išsiplauna 555 kg/ha kalcio priemolio dirvožemiuose arba 484 kg/ha kalcio priesmėlyje.

Taip pat kalcio ir magnio katijonai išsiplauna tręšiant didelėmis trąšų normomis. Patręšę augalus azoto 170, o fosforo ir kalio 340 kg/ha veikliosios medžiagos norma, pavasarį kalcio netenkame 150 kg/ha, magnio – 26 kg/ha priemolio dirvožemiuose, o priesmėlio dirvožemiuose – beveik dvigubai daugiau, atitinkamai 254 kg/ha kalcio ir 36 kg/ha magnio.

Intensyvus kalkinimas 6–7 dešimtmetyje sumažino rūgščių dirvožemių plotus nuo 41 iki 19 proc., tačiau pastaruosius 3 dešimtmečius dirvožemio kalkinimo klausimams nebuvo skirta dėmesio, ir dirvožemio rūgštėjimo problema dėl jame vykstančių natūralių procesų ir dėl žemės ūkio naudmenų intensyvaus naudojimo vėl atsinaujino.

– Kaip rūgšti dirvožemio reakcija lemia augalų derlingumą? Turbūt yra ne vienas veiksnys?

– Žinoma, kad augalų derlingumą lemia ne vienas veiksnys, tačiau reikia nenuvertinti ir tręšimo, kuris derliaus priedą gali padidinti nuo 25 iki 35 proc. Vis dėlto rūgšti dirvožemio reakcija riboja augalų mitybinių elementų įsisavinimą ir augalų derlingumą. Maisto medžiagas iš dirvožemio augalas pasiima per šaknis masinio srauto ir difuzijos būdu, todėl dirvožemio tirpalo sudėtis negali būti atsitiktinė. Jiems reikalingas fiziologiškai subalansuotas tirpalas, kuriame svarbi ne tik įvairių katijonų koncentracija, bet ir jų santykis. Tirpale vyraujant H+ jonams, kalio, kalcio, magnio, natrio ir kiti jonai veikia kaip antagonistai, kurie sutrikdo augalų mitybos procesą ir mikroorganizmų veiklą. Tokiuose dirvožemiuose trūksta kalcio ir magnio, maisto medžiagos pereina į netirpias, augalams neprieinamas formas.

– Kokią įtaką turi dirvožemio reakcija augalams pasisavinant maisto medžiagas?

– Kalbant apie pagrindinių maisto medžiagų (azoto, fosforo ir kalio) pasisavinimą palankiomis sąlygomis, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, kai dirvožemis vidutiniškai rūgštus (pH 5), augalai azoto ir kalio trąšų gali pasisavinti 52–53 proc., fosforo trąšų – 34 proc. Kai dirvožemis rūgštokas (pH 6), kalio trąšas augalas pasisavina 100 proc., tačiau azoto trąšas pasavina tik 89 proc., o fosforo trąšas – tik 75 proc.

Rūgščiuose dirvožemiuose judrusis fosforas pereina į geležies ir aliuminio fosfatus ir todėl tampa augalams neprieinamas. Kai pH mažiau nei 4,0, pasireiškia augalams žalingas aliuminis, slopinama bakterijų ir kitų dirvožemio mikroorganizmų veikla. Nepalankus augalams ir šarminis dirvožemio tirpalo pH, tada sunkiau įsisavinami fosfatai, kalis, mikroelementai (išskyrus molibdeną). Tik kai dirvožemio reakcija yra artima neutraliai (pH 6,5), šios maisto medžiagos yra įsisavinamos šimtu procentų.

– Augalams reikia ir mikroelementų. Ar dirvožemio pH turi įtakos jų įsisavinimui?

– Be pagrindinių maisto elementų, augalui reikia ir mikroelementų, kurių pasisavinimą taip pat lemia dirvožemio reakcija. Kai dirvožemis rūgštokas (pH 5,5), apribotas molibdeno pasisavinimas per šaknis. Kai dirvožemis vidutiniškai ir mažai rūgštus (pH 4,5–5,5), sunkiau pasisavinamas boras, manganas, o esant labai rūgštiems dirvožemiams (pH mažiau nei 4,5), sunkiai pasavinami varis ir cinkas. Ribotas maisto medžiagų pasisavinimas didina augalų auginimo savikainą.

– O kokiomis priemonėmis augalų auginimo savikainą galima sumažinti?

– Priemonių ir sprendimų yra įvairių. Visų pirma, reikia pažinti savo dirvožemį, nes tik taip galėsime palaikyti jo gyvybingumą bei produktyvumą. Antras žingsnis – parinkti tinkamą augalų sėjomainą, kurioje reikėtų didinti augalų įvairovę ir dvinariais ir / ar daugianariais pasėliais. Tai padėtų išlaikyti uždengtus laukus visus metus. Augalų įvairovę galima didinti ir įsėliais, tarpiniais pasėliais ar posėliais (baltosios garstyčios, žieminiai ridikai, varpiniai ir ankštiniai augalai ir įvairios sudėties mišiniai), sideraciniais augalais ir pan.

Augalų bendrija palieka skirtingos cheminės sudėties ir masės augalinių liekanų bei sukuria daugialypį šaknų tinklą, todėl dirvožemyje padaugėja biotos bendrijų, kurios atlieka daugiau ir skirtingų funkcijų. Reikia nepamiršti, kad labai svarbu auginti ilgesnės vegetacijos augalus (pvz., žieminius javus, kukurūzus ir pan.). Taip pat labai svarbus subalansuotas tręšimas ir rūgščių dirvožemių kalkinimas.

– Ar kalkinimas padeda sureguliuoti augalų mitybą?

– Vienas iš dirvožemio derlumo didinimo priemonių rūgščiuose dirvožemiuose – kalkinimas. Jis padeda sureguliuoti augalų mitybą makro- ir mikroelementais. Pakalkinus pagerėja rūgščių dirvožemių fizikinės ir cheminės savybės, keičiasi augalų mitybos sąlygos, fiziologiniai ir biocheminiai procesai, fotosintezės intensyvumas, angliavandenių ir baltymų apykaita.

Pakalkinus padidėja augalams prieinamų maisto medžiagų, sumažėja fitotoksiškų elementų kiekis, keičiasi mikroorganizmų gausa ir sudėtis dirvožemyje, augalai geriau pasisavina maisto medžiagas, formuojasi stipresnė šaknų sistema, taip pat pagerėja biocheminiai procesai augaluose – didėja baltymingumas, krakmolingumas, mažėja nebaltyminio azoto kiekis, ypač nitratų. Kad tuo įsitikintume, įrengėme 8 gamybinius bandymus skirtingose vietose: 6 bandymai įrengti Vakarų Lietuvos ūkiuose, 2 bandymai – rytinės Lietuvos dalyje, kur rūgščių dirvožemių daugiausia. Įrengtuose bandymuose tiriame šešias skirtingas pagal cheminę sudėtį ir dalelių dydį kalkines medžiagas.

– Kalkinimas – nemenkas iššūkis ūkininkaujantiesiems. Kokius dirvožemius rekomenduotumėte kalkinti?

– Taip, iššūkis didelis, nes tam reikia nemažai kantrybės ir pastangų. Kalkinti būtina priesmėlio dirvožemius, kai jų pH mažiau nei 5,2, priemolio ir molio dirvožemius, kai pH mažiau nei 5,5.

Dėl skirtingos kalkių sudėties ir formos jų naudojimo galimybės skirtingos. Trąšų forma turi įtakos ir įterpimo gyliui, pvz., Rolgran extra įterpti nebūtina, galima berti ant augalų, Oxifertyl ir Kalk hum reikia įterpti sekliai (sekliai įkultivuoti) ir berti augalui sudygus nebetinka, Orcal milteliai turi būti išberti ant suartos / skustos / nedirbtos (tiesioginė sėja) dirvos prieš sėją, optimalus įterpimo gylis – iki 7 cm. Kalkines medžiagas galima barstyti ir ant ražienų iki skutimo pabiroms sudaiginti – tuomet ir šiaudai apsivelia trąšomis, efektyviau vyksta mineralizacijos procesai, kalkės atlieka ligų prevenciją, šarmina dirvožemį, o šiaudai puikiai palaiko tinkamą drėgmės kiekį.

Atlikus pagrindinį kalkinimą svarbu dirvožemio tirpalo reakciją palaikyti optimalią augalams augti, ir tai galima padaryti palaikomuoju kalkinimu. Šis kalkinimas gali būti kiekvienais metais, įterpiant 200–400 kg/ha karbonatinės kilmės kalkinių medžiagų arba didesnėmis normomis praėjus keleriems metams nuo pagrindinio kalkinimo, priklausomai nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties: smėlio – kas 4–5 metus, priesmėlio, lengvų priemolių ir priemolių – kas 7–10, o sunkius priemolius ir molius – kas 9–10 metų.

– Kalkinių medžiagų yra nemažai ir įvairių. Kaip išsirinkti?

– Svarbu žinoti, kokios jos yra pagal dalelių formas: granuliuotos, skaldytos ar dulkios (milteliai). Nuo formos priklauso šių medžiagų paskleidimas ir technikos parinkimas. Labai svarbi yra kalkinės medžiagos neutralizacijos geba ir aktyvumas. Oksidinės trąšos skirtos staigiam efektui gauti, hidroksidinė, arba gesintos kalkės, yra aktyvesnė už karbonatinę formą. Nuo medžiagos aktyvumo priklauso šių medžiagų paskleidimo laikas. Oksidinės formos kalkines medžiagas galima išbarstyti tik nuėmus derlių ar likus 2 savaitėms iki sėjos, kad nepakenktume augalams – jų nenudegintume.

Dar vienas svarbus aspektas – kokio efekto tikimės: ar labai staigaus ir greito, ar ilgalaikio, kai medžiaga tirpsta pamažu ir savo poveikį atiduoda per augalo vegetacijos laikotarpį. Greičiausiai suveikia dulkios (miltinės) kalkinės medžiagos, kiek lėčiau – granuliuotos ir ilgiausiai veikia trupintos (skaldytos) kalkinės medžiagos. Dulkios kalkinės medžiagos dirvožemio reakciją veikia trumpiau nei granuliuotos ar trupintos. Ilgiausiai veikia trupintos (skaldytos medžiagos) kalkės, kurios tirpsta po truputį: pirma ištirpsta dulki frakcija, vėliau smulkesnės dalelės ir vėliausiai stambiausia trąšos dalis.

Įgyvendinant projektą „Rūgščių dirvožemių derlumo gerinimas efektyvesniam maisto medžiagų prieinamumui ir augalininkystės produkcijos savikainos pokyčiui“ įrengtuose gamybiniuose bandymuose dirvožemio rūgštingumui reguliuoti naudojame granuliuotas arba miltelių formos kalkines medžiagas: Orcal, Polcalc, Oxifertyl, Rolgran ekstra, granuliuotą kalkakmenį ir Kalk hum.

– Kaip atpažinti agresyvią kalkinės medžiagos formą?

– Rekomenduojama žiūrėti, kas užrašyta ant pakuotės. Jei randamas užrašas „kalcio oksidas“ ir jo daugiau negu 90 proc., šitą kalkinę medžiagą iš pradžių reikia neutralizuoti, t. y. įterpti šiek tiek anksčiau nei sėja.

Jei užrašyta, kad kalcio oksido – 50 proc., šią trąšą galima naudoti ir sėjos metu, t. y. nereikia laukti, kol ji nusigesins. Renkantis kalkinę medžiagą svarbu žinoti, koks yra dirvožemio pH ir kiek turime kalkinių medžiagų įterpti. Dar vienas svarbus aspektas – kokio efekto tikimės, žinoma, svarbu, ir kokius augalus ūkininkas augina – kiek jie yra pažeidžiami rūgščios dirvožemio reakcijos.

Agroakademija.lt

dirvožemio rūgštėjimas, subalansuotas tręšimas, kalkinės medžiagos