Dvi Lietuvos, dvipolis pasaulis...

Atrodė, jog tai tie patys vaikai ir paaug­liai, kurie anuomet šalia savo tėvų ir senelių stovėjo gyvai susikibę rankomis 2 mln. žmonių grandinėje nuo Vilniaus iki Talino...

Bet čia iškart noriu tą patosą nustelbti. Tuo pačiu metu, kai estai, latviai ir lietuviai muzikos garsais prisiminė šias datas, kitapus Gedimino prospekto, Lukiškių aikštėje, buvo surengtas neva paryžietiška dvasia dvelkiantis beskonis „Baltosios vakarienės“ šou. Renginio organizatoriai kitoje tragišką Lietuvos istoriją menančioje aikštėje pabandė kopijuoti 1988 m. Paryžiuje surengtą „Le Dîner en Blanc“ – su balta apranga, plačiomis damų dekoltė, padžiūvusiais sumuštiniais, voniomis „selfiukams“ ir trankiomis dainuškomis. Mirtingųjų į aikštę neleido, nes neužsiregistravęs ir nesusimokėjęs galėjai stebėti tik iš tolo. Klausimas vienas: pramoga yra pramoga, bet ar šio kičo rengėjai negalėjo pasirinkti kitos dienos ir kitos vietos? O gal jis buvo specialiai taikytas kaip atsvara tautos šventei? Bet juk tokius leidimus išduoda Vilniaus savivaldybė. Ar ji sugeba tik K. Škirpos atminimą naikinti? 

Nori nenori ši priešprieša perša mintį, išsakytą per praėjusius Prezidento rinkimus: gal iš tiesų egzistuoja dvi Lietuvos? Viena – menanti pagrindinius mūsų istorijos puslapius ir branginanti laisvę bei nepriklausomybę, kita – nepaisanti ir net niekinanti tai, kas daugumai piliečių yra sava ir brangu. Nesu krioštantis bambeklis, tačiau, kaip sakoma, viskam yra savas laikas ir vieta. 

Gegužę įvykę Prezidento rinkimai dar kartą parodė, kad yra dvi skirtingos Lietuvos, o kai kurie apžvalgininkai rašė, jog egzistuoja net trys: Vilnius, likusi Lietuva ir Eduardo Vaitkaus, kuris pirmavo Šalčininkų bei Visagino savivaldybėse ir kai kuriose kitose apylinkėse. Lietuviškuoju W. Tomaszewskio pakaitalu laikomas E. Vaitkus parodė, kad vis dar gyva ir trečioji Lietuva, gyvenanti nostalgija sovietiniam „rojui“ ir smarkiai paveikta Kremliaus propagandos.

Tuo labai apsidžiaugė ne tik koks Paleckis, Švenčionienė ar kitas anų laikų šlovintojas, bet ir kai kuri lietuviškoji žiniasklaida, paskubėjusi išstumti šventines naujienas iš pirmųjų puslapių ir jas pakeitusi užsakytomis žiniomis apie Bunkės verslą, Siegel automobilį, prie Sodaičio limpančias moteris ir neišpasakytus Landsbergių turtus... 

Nebe reikalo Baltijos kelio dalyvis, signataras Zigmas Vaišvila priekaištauja, kodėl Žolinė paskelbta valstybine švente, o Baltijos kelias – ne. Juk net UNESCO 2009 m. gyvąją Baltijos kelio grandinę įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą, o pernai liepą Vilniuje viešėjęs JAV prezidentas Joe Bidenas pabrėžė, jog „būtent Baltijos kelias, o ne Berlyno siena tapo Europos ateities simboliu“. Tik kirba vienas klausimas: ar visa tai priminęs aktyvus Sąjūdžio ir Baltijos kelio dalyvis Z. Vaišvila derina savo poziciją su rinkimų komandos bosu E. Vaitkumi? Ši komanda ruošiasi Seimo rinkimams, tad iki jų išgirsime dar daug ką... 

Koncerto Katedros aikštėje pabaigoje kartu su tikruoju Baltijos kelio himnu „Bunda jau Baltija“ iškeltomis rankomis skanduodamas vienybę ir susitelkimą, nejučia pagalvojau, kad visas pasaulis skaldosi į priešingas stovyklas. Štai Amerikoje, likus iki prezidento rinkimų vos daugiau kaip dviem mėnesiams, ryškėja dar negirdėtas susipriešinimas tarp dviejų partinių stovyklų ir jų lyderių. Galbūt jis neprives prie XIX a. antroje pusėje vykusio pilietinio karo tarp šiaurės ir pietų, tačiau nuožmi kova tarp energingosios Kamalos Harris ir nenuspėjamojo Donaldo Trumpo JAV pavertė liepsnojančiu nesantaikos katilu.

Putinas tuo džiaugiasi, nes būtent jis, pradėjęs nuožmų karą Ukrainoje, kalbėdamas apie daugiapolį pasaulį, nori dvipolio pasaulio lyderystę paveržti iš Amerikos. Jeigu bus silpna Amerika, visas globalias sąlygas ims diktuoti Rusija su Kinija, Šiaurės Korėja, Iranu ar kokia nors HAMAS. 

Štai kur mes riedame – vėl į susiskaldymą, dviejų sistemų priešpriešą, į Šaltąjį karą, kurio žiauriausią virsmą į „karštąjį“ vykdo Putinas. Kur tas galios centras, kuris vienytų pasaulio tautas taikai, agresoriaus tramdymui, bendram klestėjimui? Nei Jungtinės Tautos, nei kita dirbtinė organizacija nepajėgi susidoroti su žemiausiais žmonijos instinktais – naikinti, grobti, žudyti savo artimą.

Ar įmanoma, kaip Baltijos kely, susikibti rankomis aplink visą Žemę? Nesvaik, sako man realistiškas kolega, ir nuleidę galvas išeiname iš Katedros aikštės...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Komentaras perpublikuotas iš ŠILALĖS ARTOJO