Ashburn +24,4 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 21 Lie 2024
Ashburn +24,4 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 21 Lie 2024

Daiva SAKALĖ
ŪP korespondentė
 

Dvi moterys vienkiemy prie Jiesios, su ūkiu ir būriu skalikų

2024/03/06


Medžioklinių šunų augintoja, anksčiau sakydavusi, kad pačius medžiotojus reikia medžioti, o ne žvėrelius... Nieko nesupratusi apie ūkį ir žolėdžius (nes mieste dirba didelio tikslumo reikalaujantį protinį darbą)... Pavadinusi save tingine, tačiau per kelerius pastaruosius gyvenimo metus įklimpusi į ūkininkavimą nuošaliame vienkiemyje, o sezono metu važinėjanti į varymines medžiokles. Tai – Asta Jatulytė, su kuria kalbantis atrodo, jog net didžiausios nelaimės optimizmo neatima, o patirti sunkumai – ir linksmina, ir užgrūdina. Kur kiti nuleidžia irklus, jauna moteris varo prieš vėją, nepalūžta.

Persikėlė, nes norėjo... laisvės

Yra ūkininkų, kurie į kaimą atvažiuoja su labai aiškiu planu: pasodinsiu, pasėsiu, užauginsiu, gausiu tiek ir tiek pajamų. Yra ir tokių, kuriems paprasčiausiai atsibosta miestas, o visa kita – ir ūkis, ir planas – užauga kartu su pirmaisiais to ūkio vaisiais. Kartais – per klaidas ir skausmą. A. Jatulytė, 40 metų buvusi kaunietė, yra iš antrųjų. Pradžia lyg ir girdėta kitose bėglių iš miesto istorijose. Asta ir jos mama Nijolė Jatulienė Kaune turėjo po butą. Su kaimu bendra buvo tik tiek, kad vasaromis abi apsigyvendavo kolektyviniame sode, vaikystėje turėjo kaimą pas senelius, proseneliai buvo stiprūs tarpukario ūkininkai. N. Jatulienė vis dėlto brandino mintį kada nors nusipirkti sodybą Druskininkuose ar prie Varėnos, kad galėtų grybauti, o jos dukrai tiko ir sodas. Kol... Šis tapo panašus į miestą. Atsikraustė daug nuolatinių gyventojų, ir, pasak „Ūkininko patarėjo“ pašnekovės, „laisvės pasidarė labai mažai“. Abi pasitarusios nusprendė: pirks sodybą. Rado vienkiemį Prienų rajone, Būdviečių kaime. Nekilnojamojo turto agentas įtikino įsigyti gretimus dirbamos žemės sklypus, kad turėtų priėjimą prie Jiesios tiesiai iš savo sklypo. Taip tapo 2 ha šeimininkėmis. Artimiausias kaimynas – už kokių 300 m, kitas kaimynas – už 5 km. Pašnekovė juokauja, kad čia ir atstumai matuojami kitaip nei didmiestyje. Pusė kilometro, net keli kilometrai yra arti.

Atvyko tik su šunimis

„Sodybą reikėjo remontuoti, o po remonto atvykau gyventi viena (mama atvažiavo vėliau), – ŪP pasakojo A. Jatulytė. – Atsivežiau šuniukus: dvi grynakraujes lietuvių skalikes ir penkiolikmetį mišrūną. Atsirado Kamerūno ožys, įsigytas zoologijos sode. Parvežiau jam „mergų“. Mama norėjo paukščius auginti, o aš mėsytei avis. Taip viskas ir prasidėjo.“ Dabar veislinėje bandoje yra 20 Lietuvos juodgalvių avių. Mišrią bandą sudaro ožkos ir avys, skaičiuojant su jaunikliais, apie 60. Yra du arkliai, pulkai žąsų, ančių, patarškų, kalakutų ir vištų, nekalbant apie išaugusią plėšrūnų, kaip A. Jatulytė vadina savo šunis, gaują. Paukščiai irgi pasidalyti: mamos – vištos, o dukros – antys ir žąsys.

O kaip atsirado Lietuvos sunkiųjų veislės eržilas Greitis? „Lietuvių skalikų veisėjas, beje, gerai žinomas Lietuvos sunkiųjų arklių entuziastas ir ekspertas Andriejus Petreikis, užsiminė turįs ne elito klasės eržilą. Labai puikaus charakterio, geras, tik per žemo ūgio. Pakeliui pas mus tas eržilas turėjo būti kastruotas, tačiau, jau bevažiuojant, klinika užsidarė karantinui, ir Greitis atvyko toks, koks gimė. Pirkau kumelaitę Varę. Nuo koronaviruso mirė jos šeimininkas. Artimieji sakė, kad parduos arklius ir už gautus pinigus surengs laidotuves. Taip ši labai miela ir paklusni bei protinga mišrūnė atvyko į mūsų ūkį. Dabar jau laukiasi antro „greičiuko“. Tik pirmas kergimas buvo specialiai planuotas, o antrą organizavo Greičio sūnus Dešrius. Buvo nenuorama, išėjo ieškoti tėčio, nutraukė elektrinį piemenį, o Greičiui to ir tereikėjo – atlėkė pas kumelę. Greitis gerai nuaugęs į plotį, raumeningas, tik šiek tiek ūgio trūksta.“ Redakcijos pašnekovė sakė, kad rudenį, pavasarį, žiemą, kai aplink ištisi purvynai, su Greičiu kur kas geriau rulonus pašaro avims nutempti, o ne traktorių kurti, nes traktorius dar ir kelius sugadins, žemėje provėžas paliks.

skalikai
Į medžioklę.

Pradžia – kaip geroje dramoje

„Kiek mokėjote elgtis su ūkiniais gyvuliais, o ką turėjote nuo nulio išmokti?“ – uždavėme klausimą.

Atsakymui A. Jatulytė žodžių neieškojo: „O Dieve, tai viską reikėjo pradėti nuo nulio! Lig tol tik su plėšrūnais bendravau, o čia – žolėdžiai. Ir elgsena kitokia, ir priežiūra ne itin panaši. Ir infekcinės ligos kitos, ir nukirminimas vyksta kitaip, ir gydymas kitoks, ir kanopų priežiūra, ir kirpimas... Viską turėjau išmokti pati. O dar ėriukų traukimai, gaivinimai, šildymai... Iš pradžių ištisai buvo lavonų. Gaivini, gaivini, būdavo, ir vis tiek nugaišta. Kadangi avis jaunas parsivežiau, kai kurios nežinojo, kaip elgtis su jaunikliais. Arba pieno neturėdavo. Tai dėl parazitų, tai dėl prastesnės pašaro kokybės... juk aš tik mokiausi. Atrodydavo, jei pas kaimyną viskas taip paprastai pavyksta, nieko ypatingo jis su tomis avimis nedaro, tai kodėl man neturi pavykti?“

Tačiau pavykdavo ne visada. Iš pradžių nesisekė. Naujagimius gaivino ir ji, ir šunys. Bene įdomiausios istorijos, stebinusios sterilioje miesto aplinkoje gyvenusius A. Jatulytės pažįstamus ar virtualius draugus, būdavo atstumtų ėriukų ir ožkiukų gaivinimas. Ji mažylius parsinešdavo tiesiog namo. Atsidurdavo jie iškart tarp skalikų. Kai pakildavo ant kojų, namie „ganydavosi“ kartu su šunimis. „Būdavo, parsinešu į namus ėriuką, skalikėliai pirmąją pagalbą teikia, masažuoja ir prausia naujagimius, o aš puolu rūpintis, kuo juos šildyti, ir maisto ieškoti... Ar namie tuštindavosi, o gal išmokiau prašytis lauk? Man atrodo, kad jie nelabai kontroliuoja savo tuštinimąsi. Kaip paukščiai – kur eina, ten daro. Todėl teko labai dažnai valyti, dezinfekuoti grindis, dėti vaikiškas arba šuniškas sauskelnes“, – ką tik iškeptos ūkininkės vargus visiškai ramiai, lyg savaime suprantamą dalyką, redakcijai dėstė A. Jatulytė.

Pasak jos, viskas atrandama bandymų būdu ir nuolat mokantis iš savo klaidų. „Dabar aš, jei motina atsisako, tik labai stiprų palikuonį bandau auginti namie. Ir norėčiau daugiau nebandyti. Nes iš tų gaivintų gal tik 5 proc. užaugo iki realizacinio svorio. Vienais metais daug aviukų mirė dėl krekenų su variu. Ant pakuotės buvo parašyta, kad neduoti avims, o aš gerai nepažiūrėjau, girdžiau, stengiausi, kad augtų stiprūs, jei motinoms pieno nepakakdavo. Dabar man sako, kad tos krekenos nebuvo kaltos, nes nedaug sugirdžiau, – prisiminė ūkininkė. – Bet jei taip, tai net nežinau, kas jiems nutiko.“ Todėl vaikščiojo į seminarus, klausėsi nuotolinių paskaitų, klausinėjo specialistų, aiškinosi, ar tas gerai, ar kita. Bandė suprasti savo klaidas. Bet taip ir nerado vieno atsakymo dėl tų dažnų netekčių. Beje, A. Jatulytės bandoje yra ir pieninių avių. O atsirado jos todėl, kad, ėriavedei atsisakius trijų atsivestų ėriukų, supyko ir kartą pabandė avį pamelžti. Ir, kaip pati sako, suprato, kad avies pienas nepaprastai skanus. O šiemet neišgyveno tik kokie 10 proc. avių ir ožkų prieauglio, kiti sveiki ir gyvi. Tai jau visai geras rezultatas. Ypač palyginti su pačia pradžia.

Ką užsiaugina

Dabar ūkyje sukasi visas gyvybės užgimimo ir suvartojimo iki paskutinio šapelio ciklas. Kai brokuoja ir grynina bandą, norėdama palikti geriausius gyvulius, šeimininkė silpnesnius patiekia skalikams. Pačios su mama mėsos valgo rečiau ir mažiau. „Bandome suvartoti visą gyvūną, kad jo mirtis, kaip tikėjo mūsų protėviai, būtų prasminga. Net vilną naudojame kaip mulčią. Su vilnos mulčiu pas mus auga šilauogės, sausmedžiai“, – vardijo ŪP pašnekovė.

Iš savo ūkio ūkininkės gauna įvairių maisto produktų: mėsos, kiaušinių, avių ir ožkų pieno, padaro varškės, sūrių, planuoja separuoti pieną, kad turėtų ir sviesto. Daržai – mamos atsakomybė, o gyvuliai – dukters (tiesa, A. Jatulytė dėkoja mamai, kad ši ant savo pečių perima visą nemenką ūkį, kai dukra išvyksta į renginius, darbą, medžioklę; ji daug keliauja su šunimis). Ir gamina juodvi skaniai. N. Jatulienei puikiai pavyksta čeburėkai, paštetai, dešrelės, kibinai, koldūnai, sriubos, o jaunesniajai ūkio šeimininkei labiausiai patinka gaminti troškinius.

„Taigi, jei staiga užsidaro visos pasaulio parduotuvės...“ – nebaigiau klausti, nes A. Jatulytė jau turėjo atsakymą.

„Jei staiga karas, ir mes apsirūpinusios, ir giminėms duotume. Tik viena problema: per praėjusius karus čia Kauno gynybinė linija ėjo. Ši vieta ypatinga tuo, kad nepavyko kolektyvizacija, silpnas buvo kolūkis, liko daug tarpukario sodybų. Daugumos gyventojų čia tėvonijos, ir mes tikriausiai vienintelės apylinkėse, kurios esame atėjūnės iš kitur“, – ištarė pašnekovė ir kalba natūraliai pakrypo apie ypatingą jų sodybą.

Lyg iš Smetonos laikų atviruko

namas
Smetonos laikų namas – pagrindinis Astos Jatulytės sodybos akcentas. Kaip, beje, ir lietuvių skalikai.

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

 

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

 

Autorės, Astos JATULYTĖS ir Nijolės JATULIENĖS nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Ūkininkė Asta Jatulytė su savo augintiniais.

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis