E. Stonkutė. Kokiomis ekonomikos sąlygomis dirbs ateinanti Vyriausybė?

2024–2027 metais Lietuvos ir kitų tarptautinių organizacijų prognozės mums žada apie 2,6 proc. vidutinį metinį ekonomikos augimą, kai Europos Sąjungos ekonomikos vidutinis augimas, prognozuojama, sieks tik 1,4 procentus. Taigi, įžengėme į lėtesnio ekonomikos augimo periodą, kurio metu guos tai, kad pas mus ekonomika augs greičiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje.

Lietuvos ekonomika yra atvira ir didelė dalis jos yra priklausoma nuo eksporto. Praėjusiais metais Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto vertė siekė jau net 97 proc. šalies BVP. Europos Sąjungos ekonomika taip pat labiau nei JAV ar Kinijos ekonomikos yra priklausoma nuo prekių ir paslaugų eksporto (Europos Sąjungos prekių ir paslaugų eksporto vertė siekia apie 56 proc. jos BVP, Kinijos – tik apie 21 proc. BVP, o JAV – apie 12 proc. BVP). Taigi, Europos Sąjunga yra jautri tarptautinės prekybos vystymosi atžvilgiu ir dar jautresnė yra Lietuva, jos pramonė.

Prognozuojama, kad artimiausiais metais tarptautinės prekybos augimo tempai pasaulyje lėtės, mažės šalių ekonomikų priklausomybė nuo eksporto. Didėja šalių protekcionizmas. Todėl artimiausioje ateityje sunku tikėtis mums įprasto 2016–2019 ir 2020–2023 metais prekių ir paslaugų eksporto vertės augimo. 2024–2027 metais gali tekti susitaikyti su lėtėjančiais prekių ir paslaugų eksporto vertės augimo tempais (2023 m. jis siekė daugiau nei 10 proc.) ir aktyviau stumdytis tose pačiose rinkose tarp konkuruojančių draugiškų šalių ir dar labiau diversifikuoti rinkas. Galima nebent pasidžiaugti, kad mažesnei šaliai kiek lengviau rasti reikiamas nišas, kai tuo tarpu didelėms valstybėms rasti alternatyvias rinkas Kinijai yra sunkiai sprendžiamas uždavinys.

Tais pačiais laikotarpiais augo prekių ir paslaugų importas. Jei 2016–2019 metais prekių ir paslaugų importo vertė Lietuvoje augo vidutiniškai apie 8 proc. per metus, tai 2020–2023 metais augimo įsibėgėjo iki vidutiniškai 13,6 proc. per metus. Tuo tarpu Europos Sąjungoje prekių ir paslaugų importo vertė vidutiniškai augo 5,4 proc. 2016–2019 metais ir 7,7 proc. 2020–2023 metais, t. y. augo lėčiau nei Lietuvoje. Tikėtina, kad prekių ir paslaugų importo augimas kiek slops. Tačiau reikia nepamiršti, kad nemaža dalis Europoje Sąjungoje ir Lietuvoje sukuriamos pridėtinės vertės yra priklausoma nuo tarpinio vartojimo prekių iš Kinijos, o jos jau ir ne tik Kinijoje gaminamos.

Apdirbamosios gamybos produkcijos augimas artimiausioje ateityje gali sulėtėti. Jei 2016–2019 metais Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos augimo tempas siekė 4,4 proc., 2020–2023 metais – 5,8 proc., tikėtina, kad kokybinės transformacijos poreikis, energijos krizės padarinių valdymas, paklausos eksporto rinkose nepakankamumas, prieigos prie kapitalo trikdžiai gali artimiausiais metasi riboti ypač energijai imliausių apdirbamosios gamybos sektorių produkcijos greitesnį augimą. Prognozuotina, kad vis tik Lietuvoje apdirbamosios gamybos produkcijos augimo tempai buvo ir liks didesni nei Europos Sąjungoje, kur apdirbamosios gamybos produkcija 2016–2019 metais augo vidutiniškai tik 1,4 proc., o 2020–2023 metais – tik vos 0,7 procento. Kiek čia galime džiaugtis? Belieka spėlioti, nes nemažai mūsų apdirbamosios pramonės yra kitų Europos Sąjungos įmonių užsakymų vykdytojai.

Labai jautri tema šiuo metu yra tiesioginės užsienio investicijos. 2016–2019 metais Lietuva kasmet pritraukdavo apie 1 mlrd. eurų naujų tiesioginių užsienio investicijų (sandorių). 2020–2023 metais jos vidutiniškai pasiekė jau apie 2,5 mlrd. eurų, tačiau jos paskutiniais metais mažėja. Ir vieni, ir kiti užsienio investuotojai pradeda kelti klausimų dėl šalies geopolitinio saugumo, dėl šalyje padarytų investicijų saugumo. Ir klausimus kelia ne tik užsienio investuotojai, bet ir lietuviško kapitalo įmonės.

Žinoma, kol kas situacija Lietuvoje neatrodo taip blogai, kaip visoje Europos Sąjungoje. Jei 2016–2019 metais Europos Sąjunga pritraukdavo apie 196 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų, tai 2020–2023 metai buvo investicijų ištraukimo iš Europos Sąjungos metais. Vidutiniškai per metus Europos Sąjungą palikdavo po 60 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų. Kur jos buvo nukreiptos? Spėlioti nėra ką… JAV tapo pagrindine tiesioginių užsienio investicijų kryptimi. Artimiausiai metais – jei reikšmingai nesikeis investicinė aplinka, o, Lietuvos atveju, nepakitęs išliks ir šalies geopolitinio saugumo užtikrinimo potencialas – sunku tikėtis, kad tiesioginės užsienio investicijos augs.

Čia, beje, reikia nepamiršti ir iš esmės, kokybiškai nesprendžiamos apsirūpinimo darbuotojais problemos. Todėl verslo geopolitinio diversifikavimo ir verslo lokacijos pasirinkimo susiejimas su talentų pasiūlos pakankamumo klausimais yra šiandien pramonės (ir ne tik pramonės) įmonių didžiausias galvos skausmas. Problemai spręsti reikalingas ne tik paties verslo, bet ir aktyvus valdžios įsitraukimas ir supratimas, kad šalies gynybos potencialo stiprinimas verslui yra ne politika, o būtinoji prielaida ateities investicijoms daryti.

Mažai tikėtina, kad artimiausioje ateityje Lietuvoje ženkliai lėtės darbo kaštų augimo tempai Lietuvoje. Tai diktuoja darbo rinkos pasiūlos (kiekybinės ir kokybinės) problemos. Problema sistemiškai nesprendžiama ir įtampa darbo rinkoje kol kas tik auga. Didelė paklausa ir maža pasiūla, natūralu, lemia augančius darbo užmokesčius. Jei 2016–2019 metais darbo kaštai Lietuvoje vidutiniškai augo 7,9 proc. per metus, 2020–2023 metais tempas paaugo iki 11,3 proc. per metus, tai 2024–2027 metais reikšmingai lėtesnio kaštų augimo, jei nebus imtasi strateginių darbo rinkos problemų priemonių.

Tuo tarpu Europos Sąjungoje vidutiniškai darbo kaštų augimas 2016–2019 ir 2020–2023 metais siekė apie 3 procentus (!). Prognozuojama, kad ir 2024–2027 metais Europos Sąjungoje išliks panašus darbo kaštų augimo tempas. Lietuvoje didesnė nei vidutiniškai Europos Sąjungoje dalis sukurtos bendrosios pridėtinės vertės skiriama darbuotojams, t. y. investuojančiam verslui pas mus lieka mažiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje (ir toji dalis augo sparčiausiai tarp Europos Sąjungos šalių per paskutinius 10 metų). Be to, nepamirškime, kad ir bendrosios pridėtinės vertės pas mus vienas dirbantis vis dar sukuria kur kas mažiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Tokia bendrosios pridėtinės vertės paskirstymo dinamika lemia Lietuvos pramonės investicinio potencialo mažėjimą. Tada kalbėti apie darbo našumo proveržį (kurio funkcija yra priklausoma nuo kompetencijų ir investicijų) Lietuvoje ir Europos Sąjungoje (kur augimas ženkliai atsilieka nuo JAV) darosi sunkiau.

Kalbant apie energijos kaštus, 2016–2019 metais dujų didmeninės kainos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje vidutiniškai siekė 0,027 EUR/kW. 2020–2023 metais Lietuvoje vidutiniškai jos siekė 0,060 EUR/kW, o Europos Sąjungoje – 0,048 EUR/kW. Ko laukti iki 2027 metų? Tikėtina, kad dujų kainos bus žemesnės nei energetinės krizės laikotarpiu, tačiau aukštesnės nei buvo anksčiau. Tikėtina, kad dujų kainos Europos Sąjungoje 2027 metais sieks apie 0,020–0,040 EUR/kW (manytina, kad panaši kaina bus ir Lietuvoje). Gal tokia dinamika gali džiuginti? Džiugintų, jei ne faktas, kad tiek JAV, tiek Kinijoje prognozuojama jos bus mažesnės.

Galima didžiuotis Europos Sąjungos ir ypač Lietuvos pasiekimais atsinaujinančios energetikos srityje. Jie tikrai įspūdingi, palyginti su laikotarpiu iki pandemijos. Tikėtina, kad atsinaujinančios elektros gamybos plėtra nesustos ir artimiausiais metais. Tačiau klausimas, kurį reikia užsiduoti – ar bus toji elektros kaina konkurencinga. Jei 2016–2019 metais didmeninė elektros kaina Lietuvoje buvo 0,075 EUR/kW, Europos Sąjungoje – 0,079 EUR/kW, tai 2020–2023 metais ji vidutiniškai šoko iki 0,156 EUR/kW Lietuvoje, ir 0,135 EUR/kW Europos Sąjungoje. Artimiausiais metais, tikėtina, kad didmeninė kaina nukris iki 0,055–0,100 EUR/kW. Atrodytų visai neblogai, bet vėlgi – jei nežinotume, kad JAV ir Kinijoje prognozuojama elektros kaina 2027 metais bus mažesnė.

Ko dar negalima pamiršti apie artimiausius metus? To, kad senstanti visuomenė, jautri šalies geopolitinė situacija, aplinkos apsaugos reikalavimai, ribota prieiga prie kapitalo, darbo rinkos problemos lems didesnio viešojo finansavimo poreikius, vadinasi, ir didesnius mokesčius. Taigi, nusimato geresni nei 2020–2023, bet sunkesni nei iki pandemijos, laikai. Svarbu, kad mes patys, lėčiau nei mums buvo įprasta augant ekonomikai ir tarptautinei prekybai, netaptume pernelyg nervingai impulsyvūs ir galbūt daugiau dėmesio skirtume realaus produktyvumo augimui.

Tarptautinio valiutos fondo atstovų vizito Lietuvos pramonininkų konfederacijoje metu Lietuvos ekonomika buvo minima kaip išimtis iš taisyklių (vertinant jos pasiekimus sunkiuoju laikotarpiu). Sunku būtų nesutikti. Lietuvos ekonomika ir ypač jos pramonė yra geras ir galingas automobilis, kuriam reikalingas profesionalus ateinančio periodo vairuotojas (Vyriausybė). Daugelis sutiktų, kad rizikinga nepatyrusiam vairuotojui duoti iš karto vairuoti galingą automobilį. Skubios pagalbos ir „injekcijų“ laikas baigėsi. Dabar reikalingi strateginiai sisteminiai ir struktūriniai pokyčiai tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos ekonomikose, idant būtų išvengta prarasto augimo dešimtmečio.

Pabaigai. Mums reikia apsišarvuoti kantrybe, nes velniai švenčia tada, kai geri žmonės paranda kantrybę. Karas Ukrainoje nesibaigė, įtampos regione, tikėtina, išliks dar ne vienerius metus, o kantrybė ir ryžtas, vertinant visus iššūkius, bus aukso vertės.

---

Eglė Stonkutė yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomistė-analitikė