E. Stonkutė. Mūsų problema nėra Kinija ir D. Trumpas

Metų pradžioje Economist Intelligence Unit prognozavo, kad Europos Sąjungos ekonomika palaipsniui atsigaus antroje šių metų pusėje ir tam sąlygas sudarys atsigaunanti Kinijos ekonomika, t. y. prekyba su Kinija. Tačiau intensyvėjantis protekcionizmas, kuris automobilių pramonėje jau tapo, sakyčiau, atviru prekybos karu, kaip užkratas plinta ir į kitus sektorius. Kažkada politikams išsprūdęs terminas decoupling (atsisiejimas), vėliau bandytas pakeisti de-risking (rizikos mažinimas), šiandien verslo ir vartotojų jau yra įgyvendinamas ir virto realybe. Vyksta tiekimo grandinių decoupling-deChining, t. y. kuriamos ilgesnės, mažiau centralizuotos brangesnės tiekimo grandinės, kurių galutinis produktas būtų ne Made in China (pagaminta Kinijoje).

O mes Europoje vis dar dūsaujame dėl JAV ir Kinijos ekonomikų pasiekimų. Pykstame dėl JAV darbo našumo augimo tempų, nuo kurių mes ženkliai atsiliekame, kritikuojame Kiniją dėl jos nemokėjimo suvaldyti perteklinių pajėgumų, reikšmingo verslo rėmimo ir vidaus paklausos neauginimo. Vidinės paklausos problemą, kurią pamėgome baksnoti pirštais klabėdami apie Kiniją, turi ir Europos Sąjunga. Tik jei Kinijos vidinės paklausos problema yra labiau susijusi su šiuo metu gyventojų patiriamu nesaugumo jausmu (dėl nekilnojamojo turto nuvertėjimo, atlyginimų mažinimų), tai Europos Sąjungoje tai sietina su bendru gyventojų senėjimu ir jų skaičiaus mažėjimu.

Verslo vadybos moksle visiems gerai pažystamas ir jau gerokai „padėvėtas“ Stiprybių-Silpnybių-Galimybių-Grėsmių (SSGG) analizės principas diktuoja, kad išoriniams veiksniams reikia pasirengti ir rasti būdų prie jų prisitaikyti (galimybės ir grėsmės), o valdymą ir sprendimus reikia nukreipti į vidinius veiksnius (stiprybės ir silpnybės). Kad ir kaip nesmagu, bet tai sufleruoja, kad mes kartais per daug dėmesio skiriame tam, ko valdyti negalime ir mažai tam, ką privalome pas save susitvarkyti patys. O ką tvarkyti turime be galo daug.

Pastebiu, kad pasitaiko apleistos verslo higienos atvejų, t. y. kai aplaidžiai vertinami pagrindiniai gamybos rezultatą lemiantys veiksniai. Nors ir nėra jų itin daug: reikia išspręsti kapitalo, technologijų ir inovacijų, darbo jėgos pasiūlos (kiekybinės ir kokybinės), energijos ir žaliavų problemas. Palyginti su JAV ir Kinija mes dar labai daug kame atsiliekame.

Turime pripažinti, kad Europos Sąjungos dėmesys atsinaujinančiai energetikai iki šiol neapėmė jos kainos konkurencingumo problemos. Praėjusią savaitę Donaldas Trumpas interviu metu pabrėžė vieną labai svarbų JAV ekonomikos sėkmės veiksnį – tai būtinybę užtikrinti konkurencingas energijos išteklių kainas. Prognozuojama, kad ir 2030 metais elektros kainos Europos Sąjungoje bus aukštesnės nei JAV ir Kinijoje. Žinoma, negali būti geriau ir kitų išteklių sektoriuose, nes mes esame grynieji dujų ir naftos importuotojai.

Darbo jėgos klausimas (net jei visi supranta ir pripažįsta, kad visa Europos Sąjunga susiduria su visuomenės senėjimu, vartojimo mažėjimu), skaidri imigracijos strategija ir politika yra tabu ne tik Lietuvoje. Kai kurios šalys tai jau bando spręsti kurdamos paskatas dirbti ilgiau (nustatant ilgesnę darbo savaitę, kuriant paskatas dirbantiems ne visą darbo dieną dirbti ilgiau, perkvalifikuojanti, ilginant pensinį amžių ir t. t.). Jei šis klausimas dar kam nors nebado  akių, vertėtų pasitikrinti regėjimą.

Kalbant apie pažangą ir technologijas– jų atsiradimui nepakanka į kuruojančios institucijos pavadinimą įterpti žodį „inovacijos“. Jos rasis ten, kur bus riziką toleruojanti aplinka (inovacijos visada susijusios su didesnė rizika), kur telksis inovavimo gebėjimai ir įgūdžiai. Be to, inovacijoms reikia kapitalo ir drąsos susitaikyti su nesėkme.

Jau antrus metus niekam nereikia aiškinti, kad kapitalo kaštai (palūkanų normos) visoje Europos Sąjungoje, bet ypač Lietuvoje, yra labai aukšti. Šiuo metu (šių metų pirmoje pusėje) paskolų įmonėms paklausa yra reikšmingai sumažėjusi (ypač ilgalaikių paskolų; reiškia mažėja ir ilgalaikės investicijos). Skolintis Europos Sąjungoje yra brangu (priklausomai nuo šalies), tačiau ir taikomi skolinimosi instrumentai negali užtikrinti reikiamo finansavimo, jei planuojamas stambus projektas. Europos Sąjungos kapitalo rinka to padaryti šiandien yra tiesiog nepajėgi. Todėl vieninga kapitalo rinka Europos Sąjungoje yra būtina.

Galiausiai, atsinaujinančios energetikos ir žaliosios transformacijos srityje esame kol kas didžia dalimi priklausomi nuo Kinijos malonės. Europos Sąjungoje didelę dalį sukuriamoje pridėtinėje vertėje sudaro įsigytos prekės iš Kinijos. Norom ar nenorom, savo ar kitų rankomis, laidojame Europos Sąjungos saulės modulių gamybos sektorių. Daugiau nei pusę visų retų gamtinių išteklių, kurių reikia žaliajai transformacijai, Europos Sąjunga įsigyja iš Kinijos. Šiuo metu ne tik Kinija, bet ir kitos retus išteklius eksportuojančios šalys įveda didesnę jų kontrolę.

Nebus lengvesnis ir prasidėjęs antras metų pusmetis – nepriklausomai, sumažins Europos Centrinis Bankas palūkanų normas ar ne. Vis garsiau kalbama apie galimą Trumponomics principų taikymą: atsakomąsias JAV prekybos priemones nukreiptas prie Kiniją ir Europos Sąjungą (tapęs  JAV prezidentu, D. Trumpas žada visoms importuojamoms prekėms taikyti 10 proc. importo muitus, o Europos Sąjungą traktuoja taip pat, kaip ir Kiniją).

Mažiau dūsaukime dėl kitų pasiekimų, bet greičiau spręskime savo pačių vidaus problemas. Susikaupkime ir atsigręžkime į savo ekonominių konkurencingumo pagrindų stiprinimą. Tiesiog stiprinkime juos dar uoliau, fone šmėžuojant D. Trumpui ir Xi Jinpingui.

---

Eglė Stonkutė yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistė-analitikė