Edita Mildažytė: „Žmonės turėtų norėti tikrų dalykų“

Kai matuoji, ką užgyvenai, pagalvoji, kad meti meti į pečių malkas, o jis vis greičiau kūrenasi, ir tu jautiesi kaip tas pečkurys, kuris net neturi laiko sustoti ir pagalvoti.

Šiek tiek keista iš žurnalistės Editos Mildažytės lūpų išgirsti, kad norėtų tiek daug nebedirbti. Įpratome ją matyti nenustygstančią, pasinėrusią į įvairialypę veiklą. Svarbiausia, ji viską daro iš širdies ir nebijo leistis į avantiūras. Neseniai nustebino tapusi dar ir Dainų šventės režisiere. Rudenį Editą vėl matysime televizijoje, renginiuose, žiūrėsime jos sukurtus filmus. Naujų idėjų ir planų tiek, kad apie ramesnį gyvenimą ji kol kas gali tik pasvajoti.

Dirbant žurnalistu nebūna „per vidurį“ Kai susitinkame jos namuose, Edita ką tik parbėgusi iš televizijos, kur vyko naujojo sezono fotosesija. Tryliktus metus iš eilės rodoma Editos kuriama ir vedama laida „Bėdų turgus“ jau tapo jos vizitine kortele. Visos rugsėjo mėnesio laidos nufilmuotos, tad žurnalistė ramiai atostogauja savo sodyboje netoli Vilniaus. Tiesa, tą ramybę kas nors nuolatos drumsčia. Pavyzdžiui, vestuvės su 80 žmonių. Jas Edita rengė liepą, kai tuokėsi vyro Gintauto Vyšniausko sūnus Tadas. Vestuvės vyko sodyboje. Visą vasarą joje pilna žmonių: savi vaikai su antrosiomis pusėmis suvažiuoja, draugai ir bičiuliai mielai lankosi. Gintautas bitininkauja, ūkį prižiūri. Edita anksčiau augino daržus, konservuodavo gėrybes, bet šiemet šiek tiek apleido. Patiekusi mėtų (iš savo darželio) su medumi (iš savo sodybos) arbatos patogiai įsitaiso ant sofutės svetainėje ir mes leidžiamės į moterišką pokalbį apie vaikus, vis greičiau bėgantį laiką, apie tai, kas mus piktina ir ko mes nebesuprantame. Savo trigrašį įkiša ir jaunystės prisiminimai. Protarpiais susigriebiame, kad kalbame tokiomis frazėmis kaip mūsų mamos. Pasvarstome: gerai tai ar blogai? „Man mano muzika graži ir jau jokia kita graži nebus, – juokiasi Edita. – Apie ką daugiau galime šnekėti, jei ne apie vaikus ar anūkus? Apie madas? Bet dabar jau ar tą, ar aną... Kai matuoji, ką užgyvenai, pagalvoji, kad meti meti į pečių malkas, o jis vis greičiau kūrenasi, ir tu jautiesi kaip tas pečkurys, kuris net neturi laiko sustoti ir pagalvoti.“ „Dirbant žurnalistu nebūna „per vidurį“: arba turi priduoti produkciją kas savaitę, arba niekam jos nereikia. Aišku, gali kurti atskirus filmus, bet tada privalai turėti kitą pragyvenimo šaltinį. Kartais pamąstau, kad norėčiau turėti kokį nors vieną didelį projektą ir juo užsiimti, bet neturiu, nes visą laiką su mažais reikia duonai užsidirbti. Bet tam turi generuoti idėją kelerius metus, surinkti chebrą, surasti pinigų ir tą laikotarpį iš kažko privalai gyventi. O dabar, kaip aš sakau, pirzu pirzu, ir viskas“, – pasijuokia pati iš savęs.

Net ir darbo kelionėse žurnalistę dažnai lydi vyras Gintautas. Šį pavasarį abu sutuoktiniai viešėjo Indijoje, kur aplankė Tadž Mahalį.

Dainų diena: „Man visai ne gėda“ Ko gero, šios Dainų šventės Dainų diena įeis į istoriją kaip netikėčiausia ir netradiciškiausia. Per Tūkstantmečio dainų šventę 2009 metais E. Mildažytė kūrė atidarymo scenarijų ir buvo renginio vedėja. Idėja visiems patiko, taigi jai pasiūlė šių metų Dainų dienai sukurti scenarijų. „Įdomu buvo dirbti. Ir pavyko, visi patenkinti, nors ne visas idėjas pasisekė įgyvendinti, drastiškų pakeitimų padarėme“, – džiaugiasi Edita. Dainų dienos režisūros sprendimus sujungė lopšio ir stalo simboliai. Lopšys pasirinktas kaip kalbos, dainos, tautos ir jų dermės ženklas. Stalas – kaip pagrindinė namų vieta, kur vyksta šventė. Šie simboliai atsispindėjo ir scenografijoje – šalia scenos nutiestas ilgas stalas simbolizavo tradicinį stalą, aplink kurį buriasi visa šeima. Jis buvo naudojamas ir kaip pakyla, ant kurios vyko pasirodymai. „Didžiausia problema, kad Dainų šventė yra tam tikras kanonas, nusistovėjęs lyg kokios mišios, ir pabandyk tu ką nors naujo padaryti... Jo sulaužymas buvo sunkus, sulaukė didelio pasipriešinimo. Buvo tokių, kurie nesuprato, ką mes norime pasakyti. Jiems kilo klausimas: o kaip čia dabar ant stalo? Kai pasakai, kad stalas kartu yra ir pakyla, nesupranta, kol nepamato“, – pasakoja režisierė. Jai teko pasukti galvą, kaip pridengti pauzes ir chorų keitimąsi. Anksčiau į tai nelabai kas kreipė dėmesį, tiesiog scenoje kas nors kankliuodavo ar eiles skaitydavo. E. Mildažytės sumanymu, keičiantis chorams ant pakylos buvo demonstruojami tautiniai kostiumai – svarbus šventės akcentas, nes liepos 6-ąją, Dainų dieną, pirmą kartą paminėta Tautinio kostiumo diena. Dainų švenčių tradicija prieš 90 metų prasidėjo Kaune. Ši sąsaja originaliai atskleista: žiūrovai ekranuose matė, kaip chorvedys Lionginas Abarius uždega aukurą Laikinojoje sostinėje ir automobiliu išvyksta į Vilnių. Atvažiavęs į Vingio parką jis į sceną įnešė liepsnojantį deglą. Baltijos kelio 25 metų sukakčiai paminėti šventės dalyviai ir žiūrovai sustojo kaip Baltijos kelyje, susikibo rankomis ir giedojo „Tautišką giesmę“. „Tai turėjo įvykti lygiai 21 valandą. Atsirado pauzė, kurią teko kaip nors užpildyti. Buvo ir silpnesnių, ir stipresnių vietų, bet iš esmės aš patenkinta, man visai ne gėda. Jei ne tos trys ar keturios paros, praleistos stadione repetuojant, tai būtų visai nieko. Turi sugalvoti idėją, tada viskas eis kaip per sviestą. Jei turi iešmą, tai ne taip svarbu, kaip ant jo šašlyką versi, ar pirma cibulius, ar mėsą, ar pomidorus“, – sako režisierė.

Faktų kalba                                                                       Gimė 1966 m. vasario 28 d. Kapsuke (Marijampolėje). 1984–1989 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus valstybiniame Vinco Kapsuko universitete ir jį baigė. 1987 m. laimėjo diktorių konkursą ir įsidarbino Lietuvos radijo ir televizijos komitete diktore. Nuo 1987 m. bendradarbiavo „Labo ryto“, „Vakaro žinių“ programose. Vedė „Žinių“ ir „Panoramos“ laidas, proginius renginius. 1993 m. įsidarbino Lietuvos televizijos Naujienų redakcijoje redaktore ir laidos vedėja. 1997–2000 m. LNK televizijoje sumanė ir vedė „Bobų vasarą“  – populiariausią ir daugiausia žiūrovų turėjusią pokalbių laidą. 2000 m. redagavo ir vedė publicistinę laidą „2blis“, „Noriu papasakoti“. 2001 m. LRT pradėjo prodiusuoti ir vesti laidą „Bėdų turgus“. 2001 m. pirmą kartą Lietuvoje surengtas „Žaliojo obuolio“ apdovanojimo koncertas ir įsteigta „Žaliojo obuolio“ skulptūrėlė – pagarbos ženklas už labdarą, dosnumą, atkaklumą, padorumą. 2002–2008 m. prodiusavo laidas „Keliaukim“, „Moterys ir vyrai“, „Jau saulelė vakarop“, „Pulsas“. 2002 m. įsteigė labdaros ir paramos fondą „Bėdų turgus“. 2002 m. rengė pirmąją Lietuvoje paramos akciją „Nupirk duonos alkstantiems“ (surinkta ir išdalyta 50 tūkst. Lt). 2003 m. rengė pirmąjį „Žaliojo obuolio“ padėkos koncertą, kuriame neįgalieji pasirodė kartu su scenos žvaigždėmis. 2002–2003 m. surengė šv. Kalėdų akciją „Nepamirštamoms žvaigždėms“ (su įmone „Hronas“ kultūros ir meno veteranams išdalyta 60 tūkst. Lt). 2002–2008 m. prodiusavo ir išleido keturias paramos CD, nuo kurių po 1 Lt buvo aukojama „Bėdų turgaus“ fondui. 2003–2008 m. rengė akciją „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ (10 LRT laidų rengėjų pagerbė 30 Lietuvos žmonių, galinčių tapti pavyzdžiu kitiems). 2004–2007 m. parengė transliacijai „Nacionalinių vertybių sąrašą“, kuriuo stengtasi atkreipti dėmesį į Lietuvos ir lietuvių išskirtinumą, svarbiausias asmenybes, datas, žadinti patriotizmą. 2005–2007 m. sumanė ir padėjo rengti labdaros akciją „Kalėdų sriuba“. Surinktomis lėšomis padėjo Maltos ordino savanoriams organizuoti programą „Maistas ant ratų“. 2010 m. rengė paramos Gruzijos karo pabėgėlių vaikams akciją „Lietuva – Gruzija. Viena širdis“ (surinkta ir specialiai įkurtam Gruzijos fondui „Paramos fondas prievarta dėl karo iškeldintiems vaikams“ pervesta 247 tūkst. Lt).

Koncerto Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmečiui paminėti vedėja pasipuošė dizainerės Jolantos Talaikytės suknele „Vėliava“ ir dizainerio Žano Maslausko batais.

Darbai duonai ir širdžiai E. Mildažytės sumanyta laida „Bėdų turgus“ nepraranda populiarumo ir daugeliui į bėdą patekusių žmonių yra vienintelė galimybė sulaukti pagalbos. „Nepasakyčiau, kad dabar ji ir labdaros fondas yra pagrindinė mano veikla. Ji – širdžiai ir komandai išlaikyti. Laida rudenį grįžta nepasikeitusi. Žiūrima, formatas tinkamas. Kokia prasmė keisti?“ – aiškina jos autorė. „Žinai, kaip mane vadina „Bėdų turgaus“ redakcijoje? Motka, – nusikvatoja Edita. – Smagu, bet aš išsilaikau ir pragyvenu iš kitų savo projektų. Iš filmų, renginių, koncertų. Tik aš jau pati jaučiu, kad jei anksčiau man būdavo niekas atvaryti kokius tris koncertus iš eilės, pervažiuoti pusę Lietuvos, tai dabar pastoviu keturias valandas su aukštakulniais ir nebe tas. Svarbiausia – nebeteikia džiaugsmo. Arba anksčiau kaip būdavo smagu baliavoti, o dabar tai beveik pareiga. Karnavalai, undinėlių baliai, raliojimai iki vidurio naktų per kalnus... Dabar jau nykštuko kepurę kažin ar įdomu būtų užsidėti. Nors dar stengiesi, varai, bet vis tiek viskas keičiasi ir tai jauti. Kai artėja penkiasdešimt, pečius visai kitaip kūrenasi.“ Edita prisipažįsta maniusi, kad gražiausias gyvenimas bus po penkiasdešimtmečio, kai galės nebedirbti tiek daug. „Na, bet kol kas nenusimato, – juokiasi iš savo naivumo. – Aš visą laiką buvau darbšti ir greitadarbė. Buvau kūda kaip silkė, tačiau stipri kaip jautis. Tas greitadarbiškumas žurnalistikoje gerai, kita vertus, man labai sunku prisiversti ką nors išdailinti iki galo, patikrinti kiekvieną detalę.“ Provokuojama, ką darytų, jei nereikėtų dirbti, susimąsto. „Nueičiau pasidaryti veido masažo, – juokiasi ir išsyk surimtėja. – Aišku, pasiieškočiau darbo. Negaliu ramiai būti. Supamajame foteliuke nesėdėčiau, ne, tokio gyvenimo neįsivaizduoju. Gal galėčiau skaityti? Bet pastaruoju metu ir tam praradau ūpą.“ Anksčiau mėgusi daug ir viską skaityti dabar Edita reiklesnė. „Man įdomios istorinės knygos, kurios siejasi su kokia nors mano nagrinėjama tema. Išimtis – Kristinos Sabaliauskaitės kūryba. Tai naujas žanras mūsų literatūroje, kokybiška istorinė literatūra, kartu ir studija, ir romanas, ir ne autorės išgyvenimai. Taip pat Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės romanai. Jei jau rašai, pranešk kokią nors idėją. Arba tylėk, jei neturi ką pasakyti“, – griežtai vertina Edita.

Kuria naujus projektus Naujas projektas, kurį planuoja E. Mildažytė, – laida apie Lietuvos ir įvairių pasaulio šalių ryšius per žmones, įvykius. Žurnalistė labai domisi istorija, yra sukaupusi nemažai įdomių faktų. „Pavyzdžiui, Lietuva ir Olandija. Pradėčiau nuo klumpakojo, kadangi klumpės atėjo iš Olandijos ir tas mūsų klumpakojis beveik olandiškas šokis“, – pasakoja apie naują laidą. Kita sąsaja – Kristijono Donelaičio apdainuoti būrai. Šis žodis kilęs iš vokiško bauer, tarmiškai – bur ir reiškia „valstiečiai“. Taip valstiečiai buvo vadinami ir Olandijoje. Olandų kolonistai, vadinti būrais, 1652–1795 metais ėmė kurtis retai gyvenamose teritorijose aplink Gerosios Vilties kyšulį, dabartinės Pietų Afrikos Respublikos pietvakarinėje dalyje. „Panašių faktų esu pririnkusi apie daugelį kraštų, net apie tokią jauną, vos kelis dešimtmečius skaičiuojančią Slovėniją. Jogailos antroji žmona buvo Ana iš Celjės, su ja jis turėjo dukrą. Pasirodo, jos lankėsi Lietuvoje, kur gavo dovanų šuniuką Violą. Tai buvo pirmasis naminis gyvūnas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, iki tol jie buvo skirti tik medžioklei“, – beria įdomius faktus E. Mildažytė. Jos įsitikinimu, šis projektas tikrai tinkamas nacionalinei televizijai. Planuojamas visas laidų ciklas. Deja, svarstant naujas kito sezono laidas projektas nesulaukė pritarimo ir nebuvo patvirtintas. Tačiau Edita nenuleidžia rankų: žada jį teikti dar kartą, kai vyks pakartotinis svarstymas, ir tikisi palankaus sprendimo. Edita pasinėrusi į dokumentinių filmų kūrimą. Iki spalio turi baigti filmą apie rašytoją Romainą Gary, jis dar nenufilmuotas. Iki naujų metų pasirodys dar vienas jos dokumentinis filmas apie architektą, restauratorių, vieną iš Valdovų rūmų atkūrimo projekto vadovų Napoleoną Kitkauską. Ši veikla žurnalistei iš tų maloniųjų, yra tik viena problema – finansavimas. Kai jį gauna, toliau viskas būna gerai. E. Mildažytės sukurtų dokumentinių filmų sąrašas nemažas: „Solo virš Atlanto“ – apie lakūną lietuvį Feliksą Vaitkų, „Neokupuotas“ – apie rezistentą Antaną Terlecką (kartu su žurnaliste Ramune Sakalauskaite), „Moterų siluetai Lietuvos istorijoje“, „Fanios Vilnius“ – apie žydiškąjį Vilnių. 2014 metais pasirodė „Post scriptum. Pamiršti sakiniai“, skirtas Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui.

Apie maisto ir gyvenimo greitpuodį Kiekvienas žmogus tapo gyva radijo ar televizijos stotele, transliuojančia apie save. Kodėl žmonės viešina savo privatų gyvenimą ir kodėl kitiems jį įdomu sekti? Kodėl jie mano, kad yra labai svarbūs? Nesuprantu visokių feisbukų. Jei tai yra darbo dalis, tada taip. Vadinasi, daugelis neturi ką veikti. Man tai būtų paskutinis užsiėmimas, neturiu tam laiko. Prisimenu, kaip su tėvais žaisdavome žaidimus: mes, vaikai, – indėnus, paskui visa šeima – 12 pagaliukų. Tai būdavo tokio linksmumo žaidimas, kad jei dar tėvai prisijungdavo, galėjai pablūsti. Nusižaisdavome iki nukritimo arba ežere duodavomės visi šlapi. O kur dar sūpynės, gaudynės, slėpynės... Dabar tušti kiemai, niekas nebežaidžia. Atsiranda jaunų žmonių, kurie sportuoja, bet man tas užsiėmimas irgi beprasmybė, tik kitokia, pavyzdžiui, minti dviratį sporto klube. Suprantu, jei dviračiu reikia kur nors nuvažiuoti. Man tas kalorijų deginimas, skaičiavimas irgi beprasmis. Mes todėl ir neturime laiko, kad du trečdalius jo skiriame kažkokiems beprasmiams dalykams. Ir kuo toliau, tuo labiau. Aš nesu socialiniuose tinkluose ir stebiuosi kolegomis, kurie rašo visokius tinklaraščius, jie mano, kad jų nuomonė kam nors labai svarbi. Nesuprantu ir tų, kurie rašo komentarus. Gyvenime nesu parašiusi nė vieno komentaro ir niekada jų neskaitau, ypač apie save. Man visai neįdomu, nes į anonimkes niekas nereagavo net sovietiniais laikais. Bendraudama su jaunesniais žmonėmis stebiuosi: jiems atrodo, kad mobilųjį telefoną palikęs namie tu prarandi kontrolę. Nuvažiuojame kartą į Paryžių su viena jauna kolegų pora ir vyras visą laiką yra online, seka, kas vyksta Lietuvoje. Aš klausiu jo: kam tu tada kur nors važiuoji? Aš važiuoju, kad pasikeistų emocijos. Jei einu valgyti austrių, tai jas ir valgau pasigardžiuodama, o jei važiuoju į Sent Mišelį, tai nemontuoju medžiagos iš Pietų Afrikos. Žmonės viską veikia vienu metu ir tada viskas darosi beprasmiška. Išvažiuoju į kaimą, nutrenkiu telefoną, paskui žiūriu – 22 skambučiai. Na ir kas, kam reiks, paskambins, visai nesuku galvos. Man atrodo, kad žmonės turėtų norėti tikrų dalykų. Norėtųsi, jog stalas būtų toks, kad galėtum jį perduoti iš kartos į kartą. Dabar gamina tūkstančius kainuojančius puodus ir juos perduoda iš kartos į kartą. Ką aš perduočiau savo vaikams? Paveikslus, turime didelę kolekciją. Be to, aš jau viską, ką galėjau, perdaviau jiems, visą savo linksmumą, gerumą, meilę, pasakas ir dainas. Mes su Gintu jau dvidešimt metų vedę. Baisu, kiek daug? Ne, gražu. O po penkiolikos metų nutarėme nueiti ir į bažnyčią. Gintas man pasipiršo ir aš anuliavau seną savo santuoką. Bet iš tikrųjų tai mane užnervino kalbos apie krizę. Kai prasidėjo ta tryda, kad daugiau nebevalgysime duonytės ir nebus druskytės, pagalvojau: reikia ką nors daryti, reikia pasilinksminti – ir pasilinksminome. Kalbant apie meilę žmonės kažkodėl įsivaizduoja, kad kitiems yra kitaip negu jiems. Pirmiausia, reikia leisti sau įsimylėti, antra, meilei turi subręsti, kad suvoktum, jog tai didžiulė Dievo dovana. Ir jeigu ją gavai, reikia puoselėti. Gyventi kartu turi norėti abu, o negyventi užtenka norėti vienam. Kolega kartą pasikviečia mane ir sako: aš esu ŽIV nešiotojas (vėliau tai nepasitvirtino). Nesijaudink, sakau, dabar yra vaistų, bet apie mirtį nutarėme vis tiek pašnekėti. Aš klausiau jo: šioje akistatoje kas gyvenime svarbiausia? Jis atsakė: meilė. Juk niekas nerašo poemų apie šaldytuvus ir naujus batus, rašo apie jausmus.

Tarp vaikų – kaip hamake „Man dabar įdomiausia būti su vaikais. Jie jauni, linksmi, mane myli, sėdžiu tarp jų kaip kokiame hamake, o jei dar anūkų būtų... Kai susirenka mano trys ir Ginto abu sūnūs su žmonomis, dešimt žmonių susidaro. O kur dar jų draugai! Kaime su jais ir operas statome, ir kitų nesąmonių prigalvojame. Svarbiausia, kad vaikai nori su mumis būti“, – džiaugiasi E. Mildažytė. Jie su Gintu į kaimą išvažiuoja gegužę, grįžta spalį. Dukra Rūta Taline baigė juvelyrikos studijas ir sugrįžo namo, tad dabar jai palieka prižiūrėti penkiolikmetį Mykolą, nes jo toks amžius, kad „protelio nulis, o reikaliukų milijonas“, dalijasi mamos rūpesčiais. Rūta turi nemažai užsakymų, daug dirba, net vasarą per karščius į kaimą nevažiuoja. „Jos darbas labai imlus laikui. Atrodo, kad daiktas kainuoja nemažai, bet ir išlaidos didelės. Aš raminu, kad paremsime, nes tokia jau jos profesija, pirmus penkiolika metų teks dirbti, kad užsidirbtų vardą. Dabar ji Užupio meno inkubatoriuje gavo dirbtuvę už simbolinį mokestį, ruošiasi parodai. Rūtos seges sėkmingai pardavinėja viena Belgijos galerija“, – didžiuojasi mama. Šiaip Edita nenešioja papuošalų, tik per filmavimus, renginiuose, nes yra alergiška metalui, bet dukters Rūtos sukurtais mielai puošiasi. „Šią segę ji sukūrė man iš ažūru išpjaustytos Jamaikos kriauklės. Moters figūrėlė, įkomponuota joje, paimta iš mano jaunystės nuotraukos. Įsisegu ir žiauriai gerai jaučiuosi su specialiai man kurtu papuošalu“, – rodo dukters kūrinį. Užsimauna ir jos kurtą originalų žiedą. „Mykolas geros širdies, bet prie tinginio. Gabus, mielas, išprusęs, turi žavesio, tik nenori įdėti darbo. Baigė „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, tačiau tik dėl manęs. Domisi ir viskuo, ir niekuo. Turėtų įdomus žmogus užaugti“, – tęsia pasakojimą apie vaikus. Jaunėlis seka mamos pėdomis, veda renginius, pavyzdžiui, viešbučio „Radisson Blu Royal Astorija“ 15-ąjį gimtadienį, buvo vedėju tėvų draugų vestuvėse. Domas gyvena atskirai su drauge. „Jis Vokietijoje dvejus metus studijavo publicistiką. Naudos tiek, kad gerai išmoko vokiečių kalbą, – kritiškai vertina mama. – Dabar studijuoja vaizdo režisūrą Muzikos ir teatro akademijoje. Nepaprastai gerai sekasi, mokosi dešimtukais, dirba reklamos agentūroje. Pats montuoja, pats filmuoja. Labai patenkintas ir aš patenkinta.“

Giedrė Budvytienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.