Elnias devyniaragis vėl parneša saulę

Pagal senovės lietuvių tikėjimą, pagrobtą ir tamsos pasaulyje įkalintą Saulę į Žemę grąžina elnias devyniaragis, nešdamas ją ant ragų. Laikas, kai tai nutinka – gruodžio 25-oji, – nuo seno vadinamas saulėgrįža, o priėmus krikščionybę – Kalėdomis.

Diena ilgėja

Lietuvoje trumpiausios metų dienos ir ilgiausios naktys būna gruodžio 23–24 dienomis. Kai, pagal senąjį lietuvių tikėjimą, elnias parneša Saulę, dienos pradeda ilgėti, o naktys – trumpėti. Saulė sugrįžta! Pagal katalikybę, prasideda Kalėdos – Kristaus, arba visuotinio gėrio, prisikėlimo šventė.

„Oi atabėga bistrus alnelis, / Lėliu Kalėda, Kalėda. / Bistrus alnelis devyniaragis, / Lėliu Kalėda, Kalėda“, – byloja lietuvių liaudies daina.

Elnias devyniaragis senajame lietuvių tikėjime – mėnulio simbolis. Jis vasarą eina žemai, todėl naktis trumpa, o žiemą – aukštai, todėl ji ilga. Nuo mėnulio priešpilnio iki pilnaties – 9 paros, todėl elnias vadinamas devyniaragiu.

Per Kūčias nevirė, nekepė

Likus dienai iki Kalėdų, švenčiamos Kūčios. Nuo seno tai šeimos šventė.

Ant Kūčių stalo negali būti valgių, pagamintų iš gyvulinės kilmės produktų. Pagrindinis šios šventės patiekalas – kūčia, skirta pavaišinti protėvių vėles.

Per Kūčias ant ugnies negaminti valgių – senas paprotys. Tądien vaišinamasi obuo­liais, uogomis, riešutais, patiekalais iš daržovių, grybų, grūdų (miltų), o nuo krikščionybės laikų – ir iš žuvies. Vėlesniais laikais – XVIII a. – ant Kūčių stalo atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės, arba virtinukai, su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.

Atiduodavo paukščiams

Ankstyviausias rašytinis šaltinis, kuriame paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, – „Volfenbiutelio postilė“. Tai apie 1563–1573 m. datuojamas rankraštinis pamokslų rinkinys su evangelijų ištraukomis lietuvių kalba. Jį iš vokiečių kalbos į lietuvių išvertė evangelikų teologai. Rankraštis aptiktas 1896 m. Vokietijos miesto Volfenbiutelio bibliotekoje.

„Volfenbiutelio postilėje“ lietuviai smerkiami kaip gamtos jėgų garbintojai. Rašoma, kad jie buria „su kūčiomis, grūdais, žirniais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno“.

Panašiai savo rašto darbuose liudijo Lietuvos ir Prūsijos istorikas, etnografas Matas Pretorijus (1635–1704): „Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto grūdus ir žirnius, kad gerai sektųsi auginti gyvulius. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir grūdų, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms.“

Tešlą ilgai brandino

Lietuvoje XIX a. atsiradus papročiui puošti eglutes, ant jų kabindavo rojaus obuoliukus, riešutus, puošmenas iš šiaudų, popieriaus karpinius ir girliandas, o Smetonos laikais – ir blizgius stiklinius žaisliukus.

Bene ryškiausi Kūčių ir Kalėdų aromatai – meduolių ir mandarinų. Seniau meduolius kepdavo iš ruginės tešlos, į ją kartais įberdavo trintų kvepiančiųjų pipirų. Vilniuje XVI a. netgi veikė meduolininkų cechas. Meduolių tešlą brandindavo savaitę arba daug ilgiau – kelis mėnesius, kad kepiniai būtų skanesni.

Vincentas SAKAS

Senovinė lietuviška kūčia

Stiklinę avižų arba rugių, kviečių, miežių, perlinių kruopų pamerkti dviem paroms, kasdien keičiant vandenį (senovėje taip išmirkyti grūdai, žirniai ir pupos būdavo valgomi po pasninkavimo).

100 g aguonų nuplikyti, du kartus permalti mėsmale (anksčiau būdavo sutrinamos piestoje). Trintas aguonas sumaišyti su 100 g medaus ir 100 g kapotų riešutų. Ant išmirkytų grūdų aguonų trintinį užpilti tik prieš pat valgant.

Kalėdinė kepta antis

Geriausia rinktis liesesnę antį. Išdarinėjant būtinai aštriu peiliuku iš uodegos išpjauti abi pupelių pavidalo riebalų liaukas. Taip pat nupjauti sparnelių galiukus, pašalinti kuo daugiau riebalų iš papilvės ir prie kaklo.

Antį į puodą ar kitą indą, užpilti sūrymu, kad ją apsemtų per pusę delno. Paslėgti ir laikyti dvi paras specialiai paruoštame sūryme, paukštį kelis kartus apverčiant.

Sūrymas: 3 l virinto ir atvėsinto vandens ištirpinti 100 g druskos, įpilti 50 g sojų padažo, 30 g degtinės, įmesti cinamono lazdelę, aitriąją papriką, imbiero šaknies gabalėlį, žvaigždanyžį, šaukštelį kalendrų sėklų.

Po dviejų parų iš sūrymo išimtą antį dėti ant grotelių virš kriauklės (geriau pakabinus už kaklo) ir gerai nuvarvinti. Tada nušluostyti. Iššluostyti ir paukščio vidų. Sūrymą užvirinti ir karštą samčiu pilti ant grotelių paguldytos anties ją pavartant. Paskui popieriniu rankšluosčiu nušluostyti antį ir ištepti skystu medumi.

Orkaitę įkaitinti iki 200 °C. Antį dėti ant sezamų aliejumi išteptų orkaitės grotelių, po apačia pakišti gilią skardą taukams nuvarvėti. Orkaitėje atskirai padėti indą su vandeniu, kad joje susidarytų drėgmė, ir kepti 2 val. 30 min. 180 °C temperatūroje.

Tada kepti blynelius. Jų tešlą suplakti iš 300 g persijotų kvietinių miltų, 130 g gazuoto vandens, 130 g pieno, 4 kiaušinių, 40 g sezamo aliejaus ir 5 g druskos. Įmaišyti 50 g labai smulkiai pjaustytų svogūnų laiškų. Blynelius kepti ant teptuku sezamų aliejumi pateptos įkaitintos keptuvės iš abiejų pusių paskrudinant. Tešlą pilti plonu sluoksniu, prieš pasemiant ją paplakti.

Padažas: 80 g sojų padažo išplakti su 20 g adžikos ir 10 g skysto medaus.

Iš orkaitės išimtą antį 10 min. palaikyti, tada supjaustyti gabalėliais, kaip parodyta nuotraukoje. Plonais šiaudeliais supjaustyti 500 g agurkų ir 50 g svogūnų laiškų.

Valgytojai ima blynelį, ant jo deda antieną, agurkus, svogūnų laiškus, susuka į tūtelę ir, mirkydami į padažą, valgo.